FORUMAS

Parašas po straipsniu, 1 nuotr.Jurgita Astrauskienė, VU Kauno Fakulteto Audiovizualinio vertimo dėstytoja, jurgeastra@gmail.com

GARSINIS VAIZDAVIMAS ĮGAUNA PAGREITĮ


Sausio 20 d. LRT eteryje pasirodė pirmasis neregiams pritaikytas televizijos serialas – "Laisvės kaina. Disidentai". Serialui garsinį vaizdavimą (GV) sukūrė doc. dr. Laura Niedzviegienė ir jos studentė Kristina Meilūnaitė, jų parengtą garsinį komentarą įskaitė aktoriai Giedrius Arbačiauskas ir Ignas Ciplijauskas. Kadangi serialas iš 12–os serijų (per savaitę parodoma viena serija), garsiniu vaizdavimu Lietuvos neregiai ir silpnaregiai galės mėgautis beveik tris mėnesius. LRT teigia, kad, serialui pasibaigus, GV bus transliuojamas ir toliau. Kuriam filmui ar laidai kurti GV, televizininkai žada tartis ir su neregiams atstovaujančia Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga (LASS). 

Garsinis vaizdavimas – vienas iš audiovizualinio vertimo būdų Audiovizualinis vertimas yra vaizdinio ir garsinio turinio perteikimas iš vienos kalbos į kitą. Ši sritis apima: užklotinį vertimą (girdima originali kalba ir, paprastai, vienbalsis ar dvibalsis įgarsinimas lietuviškai – užklotinis vertimas dažniausiai taikomas daugumai filmų, rodomų per televiziją); dubliavimą (originalus garso takelis pakeičiamas daugiabalsiu lietuvišku įgarsinimu – tai brangus būdas, Lietuvoje dažniausiai taikomas pilnametražiams animaciniams filmams); jau įprastu tapusį subtitravimą (kai vertimas pateikiamas filmo apačioje) ar mažiau žinomus surtitrus (kai vertimas pateikiamas viršuje – surtitrai dažniausiai naudojami spektaklių ar operų vertimui). Taip pat – subtitravimą kurtiesiems ir neprigirdintiems, kuomet tekstu perteikiami ne tik dialogai, bet ir kiti garsai – pavyzdžiui, šūvis, durų trinktelėjimas, juokas, muzika. Ir, žinoma, garsinį vaizdavimą, kuris yra dar vienas audiovizualinio vertimo būdas, skirtas akliesiems ir silpnaregiams. 

Lietuvoje audiovizualiniu vertimu susidomėta palyginti neseniai. 2012 metais tuometiniame Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete (dabar Kauno fakultetas) startavusi Audiovizualinio vertimo studijų programa ne tik atvėrė naujas studijų galimybes, bet ir praplėtė vertimo mokslo ribas Lietuvoje. Garsinis vaizdavimas, kurį dėsto doc. dr. L. Niedzviegienė, yra vienas iš šios studijų programos aspektų. Studentai mokosi, kaip palengvinti prieigą prie audiovizualinio turinio (filmų, spektaklių, net paveikslų ar kito vizualiojo meno) akliesiems ir silpnaregiams. 

LASS kultūrinių projektų koordinatorė Lina Puodžiūnienė, ne pirmus metus kviečianti neregius į jiems pritaikytus spektaklius, pasakoja, kad GV metu vaizdinė informacija, kurios neregys ar silpnaregis negali matyti, perteikiama žodžiu, į natūralias filmo ar spektaklio pauzes įterpiant aplinkos, veikėjų išvaizdos bei veiksmo garsinius aprašymus. Sakoma, kad geriau vieną kartą pamatyti, nei šimtą kartų išgirsti – todėl Lina kviečia pasižiūrėti LRT mediatekoje esantį Arūno Žebriūno filmą "Gražuolė" su GV (paprasčiausia tai padaryti išmaniuoju įrenginiu nuskaičius prie straipsnio esantį QR kodą). Filmą savo iniciatyva ir lėšomis neregiams pritaikė doc. dr. L. Niedzviegienė ir jos studentai. 

"GV komentaras turi natūraliai įsiterpti į filmo ar spektaklio pauzes ir neužgožti tikrojo garso takelio, o garsinį komentarą įskaitančio aktoriaus balsas turi išlikti neutralus, kad "neįpirštų" žiūrovui emocijos ar požiūrio", – esminius GV principus dėsto L. Puodžiūnienė. 

 

Parašas po straipsniu, 2 nuotr.Pateikiame trumpą ištrauką, kaip GV dėka "suskamba" nebyli filmo scena: (ramus, tolygus GV komentatoriaus balsas) Miestas. Gatvė. Daug žmonių. Inga eidama įdėmiai apžiūrinėja prieš ją sustatytas iš šakų surištas šluotas. Galiausiai mergaitė sustoja prie žilagalvio senolio ilga barzda. Jis – šluotų pardavėjas. Inga kurį laiką jį stebi, dvejoja ir galų gale užkalbina (čia GV komentaras baigiasi ir girdisi jau originalus filmo garso takelis): "Dėdule, ar jos pražydės? – Kas? – Šitos šluotos. – Ačiū Dievui, ne." 

 

Nuo pirmųjų bandymų iki prasmingos veiklos 

LASS pirmininko pavaduotoja Ramunė Balčikonienė primena, kad GV Lietuvoje prasidėjo kur kas anksčiau, nei startavo minėta Audiovizualinio vertimo studijų programa VU. Prasidėjo dar tada, kai šiam procesui aprašyti nebuvo sutarto pavadinimo – sklandė tik noras, idėja, suvokta misija. Dar 2004 m. į Lietuvą atvykęs JAV nacionalinio titravimo instituto direktorius Joelis Snyderis papasakojo apie GV. Ši informacija, tuomet prilygusi kelionei į žvaigždes, buvo išgirsta ir puoselėta su neregiais dirbančių specialistų. 2012 m. žingeidus ir socialiai atsakingas režisierius Saulius Drunga išleido savo filmo "Anarchija Žirmūnuose" DVD diską, kuriame įrašytas "audio pasakojimas akliems ir silpnaregiams". 

"Tais pačiais metais LASS, bendradarbiaudama su Lietuvos nacionaliniu dramos teatru, pirmą kartą žiūrovus pakvietė į spektaklį su GV (A. Čechovo "Dėdė Vania", režisierius Eric Lacascade). Pirmąjį GV komentarą parengė ir skaitė aktorė Adrija Čepaitė, jos balsas neregiams "tarnavo" net 7 kituose spektakliuose. Nuo 2015–ųjų metų GV spektakliams pradėjo rengti VU Audiovizualinio vertimo studentai, dažniausiai – K. Meilūnaitė. GV sėkmingai pritaikytas ir sporto komentavimui: 2015 m. Kaune vykusio IBSA Europos golbolo čempionato varžybas taip pat komentavo audiovizualinio vertimo studentai", – pasakoja R. Balčikonienė.  

Nenuostabu, – kad pirmieji garsinio vaizdavimo bandymai VU (įgarsintos animacinio serialo "Simpsonai" serijos, istorijos apie poną Byną ištraukos, vaizdo klipai, epizodai iš madų spektaklių, sporto varžybų) sulaukė didžiulio palaikymo iš aklųjų ir silpnaregių bendruomenės. Buvo pasirašytos bendradarbiavimo sutartys tiek su LASS, tiek su Lietuvos aklųjų biblioteka (LAB). Partnerystė ir užsidegimas įkvėpė prasmingoms bendroms veikloms ir projektams, kurie iki šiol sėkmingai vystomi. Neregiams pritaikyta 13 spektaklių Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, LAB fondai pasipildė keletu filmų su GV. 

 

Nuo Europos šalių vis dar atsiliekame 

Nepaisant įspūdingų pasiekimų, GV Lietuvoje vis dar reta praktika. Stokojame tokią veiklą reglamentuojančių įstatymų, o pavienės, savanoriškos iniciatyvos pernelyg retos, kad susiformuotų GV tradicijos. Nuo Europos šalių vis dar atsiliekame Europos šalyse garsinis vaizdavimas nėra naujiena. Airijoje, Čekijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Portugalijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje veikia televizijos turinio prieinamumo įstatymai, kurie įpareigoja transliuotojus pritaikyti programų turinį asmenims su regos ar klausos negalia. Jie aiškiai reglamentuoja, kiek procentų televizijos transliacijų turėtų būti pritaikyta akliesiems ir silpnaregiams. 

Slovakijoje ne mažiau kaip 20 proc. visuomeninio transliuotojo rodomų programų privalo būti su garsiniu vaizdavimu; Čekijoje, Lenkijoje ir Didžiojoje Britanijoje nacionalinė televizija privalo pritaikyti regos negalią turintiems asmenims ne mažiau kaip 10 proc. transliacijų; Slovėnijoje akliesiems ir silpnaregiams pritaikomi 3 proc. Kai kuriose šalyse audiovizualinio turinio pritaikymas vertinamas ne procentais, bet eterio valandomis. Tarkime, Ispanijoje bent 10 valandų per savaitę turi būti su garsiniu vaizdavimu, o Portugalijoje nacionalinis transliuotojas įsipareigoja pritaikyti 70 valandų per metus. Kuo stipresnė įstatyminė bazė, tuo geresnis televizijos transliuojamo turinio prieinamumas. Tiesa, negalime teigti, kad neturime jokios teisinės bazės garsiniam vaizdavimui reglamentuoti: Lietuvai, kaip Europos Sąjungos narei, galioja Europos Parlamento direktyvos. 

 

Naujausias iššūkis – televizija... 

Šiuo metu Lietuvoje galiojantis įstatymas teigia, kad LRT turėtų rengti televizijos programas klausos ir regos negalią turintiems žmonėms, o tokių programų transliavimo mastus, atsižvelgdama į esamas finansines galimybes, turėtų nustatyti LRT Taryba. Akivaizdu, kad programų prieinamumo regos negalią turintiems žmonėms toks įstatymas užtikrinti negali.  

LASS ir Lietuvos kurčiųjų draugijos iniciatyva, su VU Audiovizualinio vertimo mokslininkų komandos ir Seimo narės Ramintos Popovienės palaikymu parengta įstatymo pataisa, kuri įpareigotų LRT (nacionalinį transliuotoją) pritaikyti audiovizualinį turinį akliesiems ir kurtiesiems. Naujoji pataisa, pristatyta Seimui praeitų metų gruodžio 6 d., siūlo nustatyti kvotą, kiek procentų LRT transliuojamų programų turėtų būti pritaikoma ir kokiu mastu šis rodiklis didėtų. Siekiame prilygti kitoms Europos šalims ir turėti bent 10 proc. akliesiems ir silpnaregiams pritaikytų LRT transliacijų (meninių, dokumentinių ir animacinių filmų) per metus. Kartojimai neįskaičiuojami. Pradėti nuo nulio visada sudėtinga, todėl numatoma, kad GV procentas didėtų laipsniškai nuo įstatymo pataisos įsigaliojimo. Įstatymo projektas Seime bus svarstomas pavasario sesijoje. 

 

...ir pirmoji kregždė – serialas 

Nelaukdami įstatymo pataisų, LRT ėmėsi iniciatyvos ir kartu su L. Niedzviegiene bei K. Meilūnaite pritaikė neregiams serialą "Laisvės kaina. Disidentai". GV transliuojamas atskiru garso takeliu (kanalu), kurį reikia išsirinkti TV pultelyje. Šį garso takelį (kanalą) dėl techninių ir finansinių galimybių retransliuoja ne visi televizijos tiekėjai (tačiau patys didžiausi – "Telia", LRTC, "Cgates" – teigia, kad savo žiūrovams šią galimybę suteiks). Pats aparatas neturi būti "super išmanus" – dauguma televizorių turi funkciją išjungti dubliavimą ar užklotinį vertimą, kad girdėtųsi originalus garso takelis. Jei Jūsų televizorius turi šią funkciją, tikėtina, kad bus ir galimybė pasirinkti garso takelį su garsiniu vaizdavimu.  

LRT televizijos programų planavimų skyriaus vadovas Tadas Jačiauskas, įdėjęs daug pastangų, kad GV atsirastų televizijos eteryje, tikisi, kad GV procentas augs: "Mums nereikia įstatymo prievartos, kad galėtumėm kurti produktą neregiams ir silpnaregiams. Žinoma, GV kūrimas serialui buvo nemenkas iššūkis, nes sritis tiek man, tiek mano kolegoms absoliučiai nauja. Labai pravertė VU Audiovizualinio vertimo komandos pagalba bei konsultacijos." 

Lietuvos higienos instituto duomenimis, 2017 m. sunkiomis akių ligomis sirgo beveik 160 tūkst. gyventojų. Žvelgiant į tokius skaičius, sunku suvokti, kodėl GV vis dar yra tik pavienis reiškinys. Reikia tikėtis, kad įstatymo pokyčiai ne tik padidins GV apimtis televizijoje, bet ir sukurs naujas darbo vietas audiovizualinio vertimo studijų programų absolventams. Kitaip nei dubliavimo, subtitravimo ar užklotinio vertimo specialistams, GV vertėjams įsidarbinti Lietuvoje nėra kur.  

Garsinis vaizdavimas – tai žmogaus teisė į informacijos prieinamumą. Ir ši teisė yra pažeidžiama, jei prieinamumas nėra užtikrinamas. Turėdami partnerių, idėjų ir didžiulį norą kažką pakeisti – veikti galime. Ir ši veikla jau duoda rezultatų. 

 

Parašas po straipsniu, 3 nuotr.

NEREGIAMS IR SILPNAREGIAMS PRITAIKYTI SPEKTAKLIAI 

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre: 

A. Čechovas "Dėdė Vania" (rež. E. Lacascade, 2012 m.) 

H. Ibsenas "Visuomenės priešas" (rež. J. Vaitkus, 2013 m.) 

F. Molnaras "Lilijomas" (rež. Laszlo Bagossy, 2013 m.) 

J. Marcinkevičius "Katedra" (rež. O. Koršunovas, 2014 m.) 

D. Aligjeri "Dieviškoji komedija" (rež. E. Nekrošius, 2014 m.) 

 

Nacionaliniame Kauno dramos teatre: 

"Solė ir močiutės" (rež. A. Dilytė, 2015 m.) 

M. Frischas "Biografija: vaidinimas" (rež. G. Varnas, 2015 m.) 

Šekspyras "Hamletas" (rež. V. Bareikis, 2016 m.) 

Moljeras "Aš – Moljeras" (rež. I. Paliulytė, 2018 m.) 

A. Škėma "Balta drobulė" (rež. J. Jurašas, 2018 m.) 

 

Lietuvos rusų dramos teatre: 

Šekspyras "Karalius Lyras" (rež. J. Vaitkus, 2015 m.) 

 

Juozo Miltinio dramos teatre: 

L. Ruohonen "Vyšnia šokolade" (rež. L. M. Zaikauskas, 2016 m.) 

 

Klaipėdos dramos teatre: 

A. Strindbergas "Tėvas" (rež. M. Kimelė, 2017 m.) 

 

Filmai su GV 

"Anarchija Žirmūnuose" (rež. S. Drunga, 2012 m.) 

"Gražuolė" (rež. A. Žebriūnas, 1969 m.) 

"Sengirė" (rež. M. Survila, 2017 m.) 

"Šuns tikslas" (rež. L. Hallstrom, 2018 m.) 

 

Pirmoji nuotrauka: autorės Jurgitos Astrauskienės portretas. Ji šypsosi, žvelgia tiesiai į skaitytoją. Jurgita dėvi apvalius akinius tamsiais rėmeliais.  

Antroji nuotrauka: kadras iš A. Žebriūno filmo "Gražuolė". Tai prie plytų sienos prigludusios šviesiaplaukės mergaitės Ingos portretas. Mergaitė vilki berankove vasarine palaidinuke. Jos akys labai didelės, ji į kažką įdėmiai žiūri. Abiem rankom suėmusi palaidinukės priekį, glaudžia jį prie kiek pravertos burnos.  

Trečioji nuotrauka: silpnaregiai ir neregiai laukia spektaklio "Aš – Moljeras" Kaune. L. Puodžiūnienės nuotrauka. Salė pilnutėlė žmonių, nuotraukoje matosi septynios žiūrovų eilės, galima spėti, kad ne visai matoma aštuntoji eilė taip pat pilna. Daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, nors yra ir jaunimo. Veidai susikaupę. Dauguma dėvi dideles ausines, akinius. Tolumoje, prie šoninės teatro sienos, rikiuojasi trys baltomis palaidinėmis vilkintys savanoriai. Salės gale stovi vyriškis. Kai kurie žiūrovai dar ieško savo vietų. Nuotraukoje – apie 140–150 žmonių. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]