SUKAKTYS

IŠGELBĖTAS EILĖRAŠTIS – DAINA

Šių metų gruodį paminėjome rašytojo Antano Jonyno 95–ąsias gimimo metines. Dar penkeri metai ir bus visas šimtas! Rašytojas į anapus iškeliavo pačiame brandume, vos perkopęs penkiasdešimtmečio slenkstį. Poetas sukūrė eilėraščių, kurių nenusinešė laikas. Vienas jų daina virtęs "Sentimentalus romansas", daugeliui geriau pažįstamas pagal pirmąsias savo eilutes: "Aš mylėjau tave tau nežinant". 

Spausdiname Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos metraštininko, socialinių mokslų daktaro Valentino Vytauto Toločkos prisiminimų apie A. Jonyno asmenybę ir apie tai, kaip "Sentimentalus romansas" buvo prikeltas naujam gyvenimui. 

* * * 

Man teko daug metų bendrauti su poetu Antanu Jonynu, nuo pirmųjų dienų jam atvykus į Kauno aklųjų mokyklą iki paskutiniųjų jo gyvenimo dienų. 

Kai 1941 metų rudenį po atostogų grįžau į mokyklą, suradau labai įdomų naujoką. Man draugai paaiškino, kad tai neseniai iš Alytaus atvykęs ir labai mokytas naujokas: buvo baigęs gimnazijos šešias klases. Mokyklos bendrabutyje man teko su juo gyventi ir bendrauti. 

Tai buvo labai nuoširdus visiems draugas: ir už save vyresniems, ir už save jaunesniems. Ėjo karo metai. Labai sunkūs mūsų mokykloje metai. Vokiečiai buvo užėmę pusę mūsų mokyklos patalpų, dalį mokyklos teritorijos. Tais metais mokykloje mes gyvenome sunkiai. Blogai buvome maitinami, trūko aprangos, apavo, mokymo priemonių. Jonynas pirmiausia išmoko brailio rašto ir pradėjo juo rašyti. Pirmaisiais metais mokykloje jis ir susipažino su nedidelio aklųjų organizuoto būrio gyvenimu, problemomis, su aklųjų mokyklos darbu. Susipažino su mokyklos aplinka, išmoko orientuotis, vienas vaikščioti po miestą. 

Tais niūriais karo metais mums tikrai didžiulė laimė buvo, kad tarp mūsų buvo Antanas Jonynas. Jis protingas, organizuotas vaikinas, turintis daug sumanymų. Jis mūsų visą gyvenimą pakreipė įdomesne linkme, nes mokykloje tuo metu ką organizavo, tai organizavo patys mokiniai. Buvo mokinių choras, buvo deklamatorių, dainininkų, vakarais skaitydavome daug knygų. Visų šių mokinių renginių iniciatorius būdavo Jonynas. Jis – ir mokinių laikraščio "Naujoji viltis", paskui "Naujoji karta" redaktorius. Laikraštėliai buvo įdomūs, reguliariai leidžiami, daug juose buvo mokinių ir Jonyno kūrybos. Jis organizuodavo poezijos vakarus, montažus. Kartu su auklėtojais organizuodavo žaidimus, įtraukdamas visus mokyklos auklėtinius. 

Kas svarbiausia? Jis mylėjo poeziją. Atmintinai mokėjo daugelio mūsų poetų eilėraščių. Surašydavo juos į sąsiuvinius. Būdavo susirenkam į valgyklą (salės neturėjome) po vakarienės: Jonynas deklamuodavo kitų poetų eilėraščius ir vieną kitą naujai sukurtą savo. Ir taip jis vos ne kas vakarą mus užimdavo. Mes, mažesnieji, Jonyno vakaruose sužinojome daug tokių poetų kūrybos, kurių nebuvo nei mokymo programose, nei bibliotekoje. Išliko atmintyje Antano Miškinio, Jono Graičiūno, Kazio Inčiūros ir kitų to meto jaunų poetų eilėraščiai. Vienas kitas mokinys, ir nežinant Jonynui, ar žinant, imdavo tuos jo sąsiuvinius ir nusirašydavo eilėraščius. Skaitydavom, lyg ir patys mokydavomės rašyti eilėraščius. Ištisus sąsiuvinius persirašytų eilėraščių veždavomės su savimi vasaros atostogų metu į namus, kad turėtumėme ką pasiskaityti. Aš į tėviškę daug nusivežiau ir Antano Jonyno pirmųjų jaunystės eilėraščių. Jie ten išgulėjo ilgus metus. Vėliau juos parsivežiau, ir kai kuriuos ankstyvuosius poeto eilėraščius pavyko išsaugoti. 

Prieš dvidešimt metų atsikėliau į Vilnių. Dirbau draugijos spaustuvėje, o Antanas Jonynas tuo metu buvo mūsų leidyklos direktoriumi. Vieną dieną jis pasikviečia mane į kabinetą ir sako: "Žinai, iš Kauno parsivežiau didelę krūvą sąsiuvinių. Jie išgulėjo palėpėje pas vieną buvusį mūsų mokyklos darbuotoją daugelį metų. Suslėgti, pelių apgraužti, matę sniego ir lietaus. Čiupinėju, čiupinėju... Aš nieko ten neįskaitau, gal tu man padėtum tuos sąsiuvinius "iššifruoti". Ruošiu eilėraščių rinkinį, gal kas nors iš šios krūvos tiks. Na, ir mes ne vieną dieną, ne vieną vakarą skaitėme. Tas darbas tikrai buvo sunkus. Reikėjo skaityti net su grifeliu iš kitos pusės, taškai buvo išsitrynę, susigulėję. Būdavo perskaitome sąsiuvinį: kaip jis sakydavo "geresnį", reikalingą eilėraštį išsiplėšia, o likusius meta į kampą. Man gaila pasidarė. Sakau: "Šitaip nereikėtų. Vis tiek jie turbūt paklius į šiukšlyną. Pirmieji eilėraščiai visada yra įdomūs". Tai susitarėm. Jis vėliau man tuos likusius eilėraščius, apiplėšytus sąsiuvinius atidavė. Dabar mes juos saugojame mūsų bibliotekos fonduose. Jonynas tada atrinko, berods, penkiolika eilėraščių. Jie buvo įdėti į rinkinį "Ateina įkvėpimas". 

Vieno Antano Jonyno eilėraščio buvo tokia istorija. Turbūt dabar visi žinote eilėraštį, jau ir daina tapusį, "Mylėjau tave tau nežinant". Vėliau jis jį pavadino "Sentimentalus romansas" ir paskelbė minėtame eilėraščių rinkinyje. Tą eilėraštį aš buvau karo metais nusirašęs, nusivežęs į tėviškę su minėtais poezijos sąsiuviniais. Apie šešiasdešimtuosius metus aš tą sąsiuvinį parsivežiau į Kauną, parodžiau eilėraštį Juozui Kairiui (tada jis Kaune dirbo estradinio orkestro vadovu). Jis paskaitė, sako: "Žinai, čia būtų nebloga daina. Pasiėmė tą tekstą ir sukūrė dainą estradiniam orkestrui. Vienos šventės metu ta daina buvo atlikta pirmą sykį. Girdėjo ją tada ir dainos žodžių autorius Jonynas. Greta sėdėjome. Sako nustebęs: "Iš kur Kairys tą tekstą ištraukė?" Aš paaiškinau, kaip buvo. Na, ir liko išgelbėtas poeto jaunystės eilėraštis. Dabar respublikos estradinis orkestras dainuoja ir kito kompozitoriaus parašytą dainą šitais žodžiais. 

Spausdinama iš knygos "A. Jonynas amžininkų prisiminimuose"