JUBILIEJAI

 

PAJUSTI KRINTANTĮ RŪKĄ...


Leonas KirkilovskisŠių metų gruodį vienam labiausiai gerbiamų aklųjų bendruomenės narių Leonui Kirkilovskiui sukanka septyniasdešimt metų. Į aklųjų pasaulį L. Kirkilovskis atėjo netikėtai, pačiame gyvenimo pavasarį – regėjimo neteko lemtingoje motociklo avarijoje. Jau būdamas neregys baigė ekonomikos mokslus, atvykęs gyventi ir dirbti į Ukmergę, pastatė tuomečio Vilniaus gamybos mokymo kombinato Ukmergės cechą ir jam vadovavo. Nuo 1987 m. daugiau nei 30 metų vadovauja vienai sėkmingiausių neįgaliųjų socialinių įmonių – UAB "Liregus". Jam vadovaujant įmonėje pradėtos diegti šiuolaikinės elektros instaliacinių gaminių technologijos, o patys gaminiai tapo vertinami ne tik Lietuvoje. Už nuoširdų darbą, aktyvią visuomeninę poziciją L. Kirkilovskis pelnė ne vieną padėką, nominaciją ar kitokį apdovanojimą. 2008 m. vasario mėn. LR Prezidentas Valdas Adamkus L. Kirkilovskį apdovanojo ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medaliu. 

Darbas, visuomeninė veikla L. Kirkilovskio gyvenime užima itin svarbią, gal net svarbiausią, bet ne vienintelę vietą, Leonas yra patyręs sodininkas, aistringas žvejys, nepavargstantis keliautojas. Prisiminimais apie pirmąsias dienas netekus regėjimo, gyvenimo pamokas, pomėgius jubiliatas dalijasi su "Mūsų žodžio" skaitytojais. Pašnekovą kalbina žurnalistas Alvydas Valenta. 

 

– Gerbiamas Leonai, turbūt nesuklysiu sakydamas, kad buvo gyvenimas iki ano lemtingojo įvykio ir po jo. Ką veikėte, kaip gyvenote tada, kai dar matėte šio pasaulio spalvas? 

– Gyvenau įprastą gyvenimą, kokį gyveno daugelis mano amžiaus jaunuolių – mokiausi, domėjausi sportu, muzikavau – buvau aktyvus žmogus. Užaugau Kybartuose, čia baigiau vidurinę mokyklą. Įstojau mokytis į tuomečio Kauno politechnikos instituto (dabar Technologijos universitetas) mechanikos fakultetą. Tuomet, kai įvyko visą tolimesnį gyvenimą pakeitusi avarija, buvau 21 metų. Vasara baigėsi, kitą dieną su broliu turėjome išvažiuoti į Kauną – jis į pirmą kursą, aš į ketvirtą. Visą dieną kieme plytelėmis klojau takelį ir niekur nesiruošiau nei eiti, nei važiuoti. Vakarop iš Marijampolės paskambino mergina, su kuria draugavau, paprašė, kad atvažiuočiau į nedidelę giminės šventę. Nelabai norėjau, bet buvau pažadėjęs. Tą vasarą kaip tik turėjau nusipirkęs motociklą, ateityje, tikriausiai, būčiau pardavęs, bet tą vakarą sėdau ir išvažiavau. Alkoholio praktiškai nevartoju,nevartojau ir tą vakarą. Užtat vartojo kiti. Grįždamas iš Marijampolės ir pravažiavęs Vilkaviškį, apie vienuoliktą valandą vakaro pamačiau keliu einančius tris vyrus. Vėliau, kaip apie tą įvykį rašė mūsų rajono laikraštis, tai buvo trys traktorininkai, išlaikę teises ir labai stipriai truktelėję. Stabdė mašinas, kad pavežtų, bet niekas nestojo. "Šitą motociklą tai mes jau pasigausim..." Bandžiau tą trijulę apvažiuoti, bet vienas iš jų buvo tiek prisilesęs, kad, bandydamas pagąsdinti, šoko po ratais ir atsitrenkė į korpusą. Motociklą sumėtė ir aš skridau. Gyvybę išgelbėjo šalmas, bet apsauginiai akiniai padarė savo darbą. Paskutinis vaizdas, kurį mačiau, buvo didelis didelis mėnulis. Po avarijos atrodžiau klaikiai. Budintis chirurgas sakė, kad su šitu vaikinu, tikriausiai, viskas baigta. Likimas lėmė kitaip – išlikau. 

– Klausimas, kaip jautėtės atsigavęs ir supratęs, kad pasaulio spalvos ir formos išnyko, skamba beveik šventvagiškai, bet apie tą gyvenimo laikotarpį pats esate pasakojęs, tad paklausiu dar kartą. 

– Per vieną akimirką viskas staiga apsivertė aukštyn kojomis. Reginčiųjų pasaulis dingo, atsivėrė tuštuma. Nežinai, nesiorientuoji, kur esi, kas yra šalia tavęs. Baisu, nesuvokiama, jausmas kaip atsidūrus visiškai kitoje planetoje. Ruseno viltis, kad kažkas anksčiau ar vėliau pagelbės: mama medikė, aplinkui daug artimų žmonių. Tačiau po kelionės į Filatovo institutą Odesoje ir Fiodorovo Maskvoje, ta viltis užgeso. Grįžau namo ir vėl atsidūriau uždaroje aplinkoje. 

Netekus regėjimo labiausiai slėgė du dalykai: pirmiausia, visiškai nemoki orientuotis, iš pradžių paklysti net kambaryje, nors artimų žmonių yra, niekas tau negali paaiškinti, kaip reiks gyventi toliau. Antra: nuolat kankinančios abejonės, ar apskritai tu gali kažką veikti, gyventi pilnavertį gyvenimą būdamas tokios būsenos. Pirmas spindulėlis buvo, kai iš Vilkaviškio atvyko brailio rašto mokytojas, atvežė brailio abėcėlę (lentelę ir grifelį jau turėjau), parodė, kaip šiuo raštu rašoma, skaitoma, tačiau man viskas buvo taip sudėtinga ir nesuvokiama, kad nedaug ką supratau. Brailio raštą stengiausi išmokti. Tai buvo vienas iš užsiėmimų, kuris dar šiek tiek domino, kėlė smalsumą, jungė su pasauliu. Perskaičiau net vieną knygą, bet labai pavargo riešas, supratau, kad tai fizinis darbas. 

Liūdniausia ir baisiausia buvo tai, kad artimi žmonės – draugai, giminaičiai – atlikdami mandagumo pareigą kartą aplankydavo, padūsaudavo, kas net ašarą nubraukdavo, ir dingdavo. Ilgam. Beveik visi tie mandagumo vizitai vyko pirmą mėnesį po traumos, paskui – likau vienas. Beveik niekas jau neateidavo, o neateidavo turbūt todėl, kad aš, kaip žmogus, sugebėjau kelti vien gailestį. O kas nori lankyti žmogų tik todėl, kad su juo kartu ar šalia jo paverktų? Supratau, kad galiu kelti vien gailestį ir kad man toks gyvenimas neįdomus ir neturi jokios prasmės. Valgai, miegi, sukiesi toje pačioje aplinkoje – kuriam jaunam žmogui tai gali patikti! Reikėjo sutelkus visas valios jėgas kažką keisti arba pačiam sau prisipažinti, kad šį žaidimą, vadinamą gyvenimu, tu pralaimėjai. Tuo pat metu uždaviau sau vieną paprastą ir tiesų klausimą: "Ką aš darau ne taip, kad esu vienas ir, kad žmonės nenori su manimi bendrauti?" Nereikėjo didelių mokslų ar ypatingo išmanymo, kad suvokčiau, jog turiu kažką keisti ir pradėti tai daryti reikia nuo savęs paties. Pirmiausia, ką padariau – grįžau į dieną prieš avariją. Tuomet kieme plytelėmis klojau takelį. Takelio ilgis apie 12 metrų, buvo likę neišklota apie pora metrų. Nusprendžiau jį pabaigti. Anksčiau šitoks darbas būtų užtrukęs valandą ar dvi. Dabar gi dirbau visą dieną. Vakare rankos buvo pūslėtos, subraižytos, bet darbą pabaigiau. Tada sau pasakiau: "Tu negali turėti laisvo laiko, nes jis veda į beprotybę." Paprašiau iš tuometinio Kauno aklųjų kombinato namudinio darbo, pradėjau skaityti garsines knygas. Kiekvieną rytą atsikėlęs pradėjau mankštintis, eidavau į kiemą, su seneliu supjovėme žiemai malkas. Skaldžiau vienas. Mokėjau, nes tai buvau daręs matydamas. Pusbrolis padarė specialias liejimo formas, kiekvieną rytą darydavau po keturis šaligatvio bordiūrus ir dešimt plytelių. Nebuvo paprasta, užtat įdomu. Draugas, su kuriuo anksčiau kartu grojome, padėjo iš vienos Kauno muzikų šeimos nusipirkti seną pianiną. Parsivežėme, pradėjau mokytis skambinti. Jau turėjau magnetofoną, draugas įskaitydavo natas, kaip, kuria ranka turiu groti, o tada bandydavau. Atsimenu, pirmasis kūrinys, kurį šitaip išmokau skambinti, buvo Klemenčio sonatina. Tada Hendelio Sarabanda, Bacho, Bethoveno kūriniai. Kiekvieną dieną po 2–3 valandas skirdavau pianinui – šitaip skambinau 12 metų. 

– Ar visa tai, apie ką pasakojate – darbas, muzikavimas, griežta dienotvarkė – padėjo nusikratyti depresijos, beprasmybės jausmo? Ar netikėtai regėjimo netekusiam žmogui šito pakanka? 

– Pamažu nustojau keikti likimą ir Dievą prašyti stebuklo. Kai pradėjau darbuotis kieme, ėmė ateidinėti vienas kitas kaimynas. Pasidariau kažkam įdomus: kaip galiu daryti šaligatvio plyteles, skaldyti šitokias kalades, skambinti pianinu? Pradėjo lankytis draugai, išvažiavome net pažvejoti. Aplinkoje orientavausi dar sunkiai, bet jau supratau, kad gyvenimas gali būti įdomus, kad galiu bent retsykiais pakeisti aplinką. 

– Kaip klostėsi santykiai su likimo draugais? 

– Pirmasis neregys, su kuriuo ilgiau bendravau, buvo daugeliui aklųjų gerai pažįstamas Antanas Baltramiejūnas. Antrasis – istorikas Povilas Vitkauskas. Sužinojęs, kad nematau, kad prieš netekdamas regėjimo studijavau, atvažiavo į svečius. Labai nustebino puikia savo orientacija: niekada nebuvęs mūsų namuose, perėjo vieną kambarį, atėjo į kitą. Pagal balsą atsisuko tiesiai į mane, pasisveikino. Buvo taip keista, iš kur jis viską žino, kaip sugebėjo atsisukti tiesiai į mane? Pasišnekėjome, o pokalbis baigėsi maždaug tokiais žodžiais: Leonai, aš suprantu, tau dabar nėra lengva. Noriu tau pasakyti du dalykus: tu esi aklas ir būsi aklas. Jeigu tu sėdėsi ir lauksi, kol regėjimas bent šiek tiek pasitaisys, tu būsi žlugęs žmogus. O jeigu tu gyvensi šiame pasaulyje ir regėjimas pagerės, tu visada rasi būdų, kaip jį panaudoti." Logikos jo žodžiuose buvo, bet tuomet man ji buvo nesuprantama. 

Mūsų šeimoje žodis "aklas" nebuvo vartojamas visiškai. Ir dabar jis man skamba pernelyg grubiai, bet tada nuskambėjo ypač nemaloniai. Nesupratau, kaip žmogus, atvažiavęs į svečius, gali mane įžeidinėti. Žinoma, jis neįžeidinėjo, bet tada tuos žodžius apie savo aklumą priėmiau labai jautriai. Kitas patarimas, kurį tąkart man P. Vitkauskas davė: stenkis pabūti kuo įvairesnėse situacijose: medy, vandeny, danguje, žemėje, tarp mašinų, kieme, sode ir t.t. Tai yra patirtis, kuri tau gyvenime labai pravers." Toks buvo mano susitikimas su P. Vitkausku. Iki šiol jį prisimenu. Vėliau, jau gyvendamas savarankiškai, keliaudamas, ilsėdamasis, ne kartą įsitikinau tada pasakytų žodžių teisingumu. 

– Iš Kybartų kelias nuvedė į Vilnių, vėliau – į Ukmergę. Papasakokite apie šį savo gyvenimo laikotarpį. 

– Padrąsintas P. Vitkausko, tuometinio Lietuvos aklųjų draugijos pirmininko Mykolo Poznansko, nusprendžiau baigti mokslus. Įstojau į Vilniaus universiteto ekonomikos fakultetą, pramonės planavimo specialybę. Kadangi jau buvau studijavęs, iškart priėmė į antrą kursą. Tada studijuojančių neregių nebuvo daug, o ir mokslai atrodė visiškai kitaip: nei vadovėlių, nei literatūros. Atsimenu, pirmasis pažymys kurį gavau, buvo trejetas. Labai pergyvenau. Supratau, kad mokytis daugiau nenoriu, kad trejetą rašo iš pasigailėjimo. Grįžau į namus ir galvojau, kad daugiau į Vilnių nebevažiuosiu. Niekas neguodė, nebandė raminti, bet tėtis, šeimoje visada turėjęs didelį autoritetą, priėjo, uždėjo ranką ant peties ir pasakė: "Sūnau, žinau, kad tai nelengva, bet aš tikiu tavim. Tu gali daugiau negu vien sėdėti nelaimingas." 

Šitie žodžiai paveikė mano sąmonę: pradėjau galvoti, kad tikrai galiu daugiau. Kitą rytą brolis išvažiavo į Kauną, į institutą, o aš – į savo mokslus. Pirmasis pažymys, gautas universitete, buvo trejetas, parašytas tikriausiai iš pasigailėjimo, o diplominį darbą apgyniau penketui. Mano supratimu, buvau vertas stipraus ketverto, bet, trauk jį devynios, iš pasigailėjimo penketo niekas nerašo! Su šita gyvenimiška užduotimi susidorojau ir galėjau jausti moralinį pasitenkinimą. 

– Savo bičiuliams esate pasakojęs, kaip vienų vienas visą naktį praleidote traukinio vagone. Dabar tai skamba linksmai, bet tada turbūt nebuvo labai linksma? 

– Studijų metais į namus grįždavau dyzeliniu traukiniu Vilnius – Kybartai. Atvažiuoju į Kybartus, prieš tai paskambinu, kuriame vagone būsiu, įlipa kas nors iš pažįstamų, patapšnoja per petį ir sako: "Atvažiavai, lipk laukan". Vieną kartą, matyt, bičiulis sumaišė laiką, neatėjo. Laukiu laukiu, o buvo žiema, niekas man per petį netapšnoja. Visi išlipo, o aš vis laukiu. Užsidaro durys ir traukinys važiuoja į depą. Depe išjungė variklį, buvo jau vakaras, tai supratau, kad stovės per naktį, o kitą dieną tikriausiai pajudės. Iš pradžių buvo neramu, net baugu, nes buvau apsirengęs gana lengvai, kaip važiuodamas traukiniu, kurio vagonai yra šildomi. Bet supratau ir kitą dalyką: tai yra pamoka ir ją reikia išmokti. Darydamas kas keliolika minučių mankštą pradėjau skaičiuoti, kiek yra vagone suolų, kur sėdima po du, po tris žmones? Kokie atstumai tarp suolų eilių, tarp durų ir pirmųjų eilių, kur yra avarinis stabdis ir t.t. Labai gerai išstudijavau visą vagono erdvę, įrengimą ir šitaip praleidau naktį. Ryte, kai užkūrė variklį ir traukinys pajudėjo iš depo, susiradau avarinį stabdį ir sąstatą sustabdžiau. Ratai sucypė ir girdžiu, kaip iš priekio ateina mašinistas. Kalbėdamas vaizdingais rusiškais žodžiais ir žadėdamas "tam girtuokliui" išmalti snukį. Kol nepradėjo savo pažado vykdyti, paaiškinau, kad čia girtuokliavimas niekuo dėtas. Žmogus suprato, atvažiavome į stotį, palydėjo iki taksi, bet man tai buvo viena iš gyvenimiškų pamokų. Ateityje vienokių ar kitokių pamokų bus daug ir įvairių, visas jas reikės išmokti. Nesakau, kad buvau gabiausias mokinys ir visas tokias pamokas išmokdavau, bet stengdavausi klaidų nekartoti. 

– Statydamas Ukmergėje aklųjų įmonę, buvote pasitelkęs net sovietinio dalinio kareivius. Išduokite paslaptį, kaip tai iš viso buvo įmanoma? 

– Pradėsiu šiek tiek iš toliau. Į Ukmergę su žmona atvažiavome vien su lagaminais. Neturėjome nieko, nes mano principas buvo viską užsidirbti savo rankomis. Iš tėvų neėmiau nė cento. Jie norėjo, kad grįžčiau namo ir naudočiausi viskuo, ką turi patys. Pasiūlymo nepriėmiau, nors su tėvais sutarėme labai gražiai. Norint šeimoje būti autoritetu, reikia tai parodyti praktiškai. Ukmergėje gyvenimą pradėjome nuo nulio, statybas – irgi nuo nulio. Buvo sklypas, labai norėjau, kad jame atsirastų nedidelė aklųjų įmonėlė. Tuometinis Vilniaus įmonės direktorius Aleksandras Širiajevas sakė: "Pinigų turi visi, limitų statybai – ne visi. Jeigu pradėsi statybas, visada remsime." Jaunesniems skaitytojams čia reikia paaiškinti, kad anais sovietiniais laikais visada ko nors trūko: jeigu buvo pinigų, tai nebuvo įmanoma už juos nusipirkti reikalingų medžiagų, jeigu gaudavai medžiagų – paaiškėdavo, kad trūksta darbo jėgos ir taip be galo. Gyvendamas Ukmergėje pradėjau bendrauti su sovietinio karinio dalinio vado pavaduotoju. Gal todėl, kad buvo ukrainietis, radome bendrą kalbą, bičiuliavomės šeimomis. Pasiteiravau, ar yra galimybė, kad kareiviai padėtų civiliniame gyvenime, pavyzdžiui, statant aklųjų įmonę. Taip, tokia galimybė esanti, bet pasinaudoti ja nėra paprasta. Karinio dalinio vadams aiškinu: "Jeigu dalinys padėtų darbo jėga, būtų lengviau prišnekinti statybinę organizaciją, kad pradėtų statybas". Su statybos organizacija sutariame: kiek dirbs jos žmonių, tiek dalinys duos kareivių. Šitaip statybų reikalai pajudėjo ir per 6 metus Ukmergėje išaugo aklųjų įmonė. Deja, pasikeitus ekonominėms sąlygoms, ją teko uždaryti. 

– Gerbiamas Leonai, galima labai daug kalbėti apie jūsų vadovavimą UAB "Liregus", apie tai, kaip įmonė modernėjo, o jos gaminama produkcija įgijo tarptautinį pripažinimą, pagaliau – apie jūsų paties keliones po pasaulį, bet visa tai atidėkime kitam kartui. Esate ne tik įmonės vadovas, keliautojas, bet ir aistringas žvejys, gamtos žmogus – pasidalinkite savo mintimis šia tema. 

– Žvejyba man yra ne tik vienas maloniausių laisvalaikio leidimo būdų, bet, visų pirma, buvimas gamtoje, galimybė betarpiškai ją pajusti. Esu žvejojęs ne tik Lietuvoje, bet gražiausi įspūdžiai iš žvejybos UAB "Liregus" poilsiavietėje "Zelva", savaitgaly. Su draugu atsikeliame ketvirtą valandą ryto. Išplaukiame į ežerą. Pasirenkame vietą, išmetame inkarą. Draugas šoka į vandenį ir grįžta atgal į krantą, o aš lieku. Nepaprastai nuostabus laikas. Nematantis žmogus mato ausimis, veidu. Pusę valandos sėdėdavau nejudėdamas. Jausdavau, kaip ant veido krinta rūkas, kaip medžių viršūnėmis prabėga vėjelis, kada pajudina nendres. Atsiranda bangelės, pradeda judinti valtį. Iš vandens iššoka ešerys ar lydeka. Nuostabus laikas, kai pradeda giedoti paukščiai. Tik pasiklausęs šių garsų įleisdavau į vandenį savo meškerėles. Žvejodavau su žieminėmis meškerėmis, vienas, ne mažiau kaip 6–7 valandas. Kai kada jos susipainiodavo taip, kad iš keturių likdavo viena. Kaip bebūtų, kibirėlį žuvų, 2–3 kilogramus, visada prigaudydavau. Žuvys paprastai būdavo nedidelės, bet man tai buvo didelis malonumas ir didelė patirtis. Vienoje rankoje viena meškerėlė, kitoje – kita ir žvejoju. Jeigu nebūdavo didelio vėjo, man pavykdavo pačiam parplaukti į prieplauką. Iš šalies galėjo atrodyti keistai, bet paaiškinimas paprastas. Tarp tos vietos, kur žvejodavau ir prieplaukos, nebuvo jokių kliūčių, suvyniojęs inkarus ir atsukęs valtį priekiu plaukdavau pagal garsą. Šalia valčių prieplaukos yra ir kitas tiltas su tramplinu, ten paprastai visada būriuojasi poilsiautojai – taigi yra papildomas garso šaltinis. Plaukdavau gal ne visai tiesia linija, bet ir nelabai nukrypdamas. Kai priartėdavau prie prieplaukos, mano bičiulis mane užkalbindavo. Tada priplaukdavau prie jo, prirakindavau valtį, išimdavau ir ant prieplaukos padėdavau žvejybos reikmenis, kibirėlį su žuvimis. 

Kai žvejodavau, buvo keli krankliai. Skrenda ir kran kran – tartum su tavimi sveikintųsi. O kirai, laukiantys, kol parplauksime iš ežero ir pamaitinsime žuvimis... Nenusakomas jausmas! Buvo ir linksmų situacijų. Štai vieno poilsiautojo komentaras: "Kaip negražiai šitą žmogų apšnekėjot. Sakėt, kad jis aklas. Pats mačiau, kaip parplaukė, prirakino valtį, iškrovė reikmenis." 

"Zelvoje" dvejus metus iš eilės vyko medžio drožėjų pleneras. Išdrožė ir pristatė įvairių gražių skulptūrų. Liaudies meistras Povilas Malinauskas padovanojo iš ąžuolo išdrožtą undinę. Pastatėme ežere, netoli kranto. Dabar stovi ir žiūri ta kryptimi, kur plaukiu žvejoti. Išlydi ir pasitinka. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]