LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Alvydas VALENTA
|
KAUKĖS Pagaliau jiedu susitinka apsilaupiusiame miestelio kultūros centre, pačiame Užgavėnių siautulyje. Jaunas daktaras šokdina miestiškai apsitaisiusią mirtį, sukasi, skraido tarp nerangių pavidalų, kojomis vos liesdami žemę, rankos ir žvilgsniai suartėja, susipina, kūnai susiliečia, vėl išsiskiria, abu elegantiški, mokyti, nepriekaištingai išmanantys savo amatą, abiejų akyse ugnis ir netramdoma aistra pergudrauti, įspėti, pagaliau atsiduoti... Sukasi, skraido vos susiliesdami, lyg špagos kryžiuojasi žvilgsniai, lyg ugnis degina žinojimas. Gervės, gandrai ilgakakliai, uždraustų malonumų ragautojai, vilkai, vaistytojai, meškininkai, mainikautojai, čigonai, kareiviai, visi vienodo kirpimo: pasaulio bastūnai ir perėjūnai, visi su kaukėmis, kad neatpažintų, neištemptų į lempos šviesą. Linksmybės tęsiasi, kaukės tobulai slepia veidus ir tikruosius ketinimus, tik daktaras nesislėpdamas šokdina amžiną savo konkurentę, atsekusią į provinciją net iš sostinės, abu nepriekaištingų manierų, tobulai išmanantys savo amatą, patiems neįtariant, vienas su kitu seniai susižadėję.
* * * Trunka kokius trisdešimt metų, o aš iki šiol nesuprantu, kam tarnauju, mūzai, jos apsišaukėlei antrininkei ar vis labiau kerojančiam savajam "aš". Pasalūniškam, pataikūniškam, neradusiam vietos po saule, nuolat priekaištaujančiam mažam tironui, kurį pats išsiauginau, maitinau geriausiomis knygomis, literatūros teorijomis, pažadais vienas kitą sėkmingai apgaudinėjame iki šiol. Praėjo koks trisdešimt metų, greitai praeis penkiasdešimt nuo pirmųjų gautų įskaitų ir pirmųjų išlaikytų egzaminų, vis rečiau sapnuoju erotinius sapnus ir nesibaigiančius universiteto koridorius (galite į sveikatą juoktis, bet tie abu vaizdiniai man neatskiriami). ...Tuomet žali pirmakursiai svajojome pakilti į žvaigždes, bet prieš tai būtinai įsimylėti, kad pakilus būtų kur ir dėl ko sugrįžti. Praėjo koks trisdešimt metų: perskaityta kalnai knygų, prirašyta šūsnys baltų lyg sniegas lapų, permalta, persijota, pergromuluota daugybė svetimų minčių, vien tam, kad po šitiek metų suprasčiau, jog nieko šitame gyvenime iki galo taip ir nesupratau.
* * * Graikų ir romėnų išmintis, nemirtingi indų epai ir visas begalinis kultūros vertybių panteonas kas daugiau belieka? Jaunystė praėjo, siautulingi kriokliai pasirodė besą seklūs užutekiai, hormonai visi išsislapstė, ir pasaulis tapo baigtinis.
DRUGYS Tai bus tiktai drugys, didelis naktinis drugys, skrendantis į žibalinės lempos šviesą, sukantis ir sukantis vis siaurėjančius ratus, besidaužantis į karštą jos stiklą, nusvylantis sparnus, krintantis... Tai bus tiktai drugys, bebalsis nakties paukštis, priviliotas pernelyg ryškios žvakės liepsnos, suklaidintas balto švytėjimo, trumpą akimirką patikėjęs šviesos iliuzija... Tai bus tiktai drugys ir nieko daugiau, neieškok jame anapusybės ženklų, paklydusių ar reinkarnavusių sielų, pamiršk visa, ką skaitei apie sąjungininkus ir antrininkus, visa, ką nemokytas jakių genties indėnas donas Chuanas pasakojo baltajam antropologui Karlosui Kastanedai ši istorija visai ne apie tave. Tai tik drugys tai ne tu!
* * * Vis mažiau lieka laiko, vis beviltiškiau jo stinga net sapnuose... Vis gražesni skleidžiasi pavasariai, beveik tokie patys kaip anuomet, kelio pradžioje, laiko pilnatvėje.
* * * Tarytum lupamo svogūno lukštas nukrinta kultūros luobas, daugelį metų saugojęs ir slėpęs kažin ką nepakartojama ir viešai neskelbiama, kažin ką labai unikalaus. Lengvai, sluoksnis po sluoksnio lupasi ir krinta, vyniojasi ir išsineria... Guli ant žemės prie kojų, toks apdžiūvęs, plonas ir pasigailėtinas, negailestingai apnuogindamas esmę (tik neklauskite, kaip ji atrodo nežinau). Sluoksnis po sluoksnio svogūnas išsivynioja, nusilupa ir nelieka beveik nieko, net esmės, vien senstantis pretenzingas kūnas, kalkėjančios kraujagyslės, pelkėjanti sąmonė, seklėjanti atmintis, lyg alkani šunys persekiojantys jaunystėje nepatenkinti instinktai, neišsipildžiusios fata morganos, neparašyti rankraščiai, neužgyventi dvarai... Tobulai šitiek laiko kultūros luobas saugojo, tobulai, tik ne iki pabaigos.
Manasis Aš Gimiau tėvynėje Lietuvoje po švelniavilniais lietuviškais debesimis, kur ramiai ribuliuodamas senelis Nemunas į Baltiją plukdo savo vilnis, o Baltija dosniai dalija gintarą, tą tikrąjį deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilės įrodymą. Taigi gimiau tėvynėje Lietuvoje, ne kokiame žemės pakraštyje Amazonės džiunglėse ar amžinai snieguotų Himalajų priekalnėse, budistų šventyklos pašonėje. Tai verktų ir kentėtų ten atsidūręs manasis Aš per specialias jo sunaikinimo apeigas, barbarų budistų mindomas, trypiamas, laužomas ir iš visų pusių genėjamas. Vargšas manasis Aš, paniekintas, sutryptas, sumuštas, subadytas, sušaudytas, gal net sukapotas į gabalus ir išsidalintas ar paaukotas kokiai tenykštei keturrankei dievybei kas tuomet iš jo liktų, kas jį ten užtartų ir apgintų? Gera yra gimti tėvynėje Lietuvoje, bloga gimti ar atgimti Himalajuose, tarp žmonių, nežinančių ir gal niekada nesužinosiančių, kas yra Aš ir ką jis gali, kaip labai skauda pačiam Aš ir jo šeimininkui, kai jį šitaip baisiai kankina. Gera yra gimti tėvynėje Lietuvoje, kur niekas niekada nesikėsina į tavąjį Aš, kur jis gali augti ir klestėti lyg išlakus lietuviškų girių ąžuolas. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |