NEREGYS DARBO RINKOJE

 

TRYS DARBELIAI, TRYS DARBAI


Ramina StankevičiūtėIki šiol negaliu atsakyti į klausimą, kas nulemia sėkmingą neregių ir silpnaregių įsiliejimą į darbo rinką? Kodėl vieni, kiek besistengtų, niekaip negali susirasti darbo, o kiti neapsiriboja vienu, dirba dviejuose ar trijuose? Ši mūsų pašnekovė, jauna mergina, mokosi ir dar sugeba dirbti tris skirtingus darbus. Tiesa, vienas iš jų – vertimas – nėra pastovus, bet reikalaujantis didelio išmanymo ir kruopštumo. 

Raminta Stankevičiūtė yra pasvalietė. Čia augo ir mokėsi. Iš gimtojo miesto studijuoti išvyko į Šiaulius. Ten, įgijusi aukštąjį filologinį išsilavinimą, grįžo namo. Deja, Ramintai jaunatviškus planus suardė nesėkmingos darbo paieškos – Pasvalyje nuolatinio darbo nesurado. Nežinia, kaip viskas būtų klostęsi toliau, jeigu ne draugės pasiūlymas padirbėti pramogų versle. Ramintai teko apsispręsti, ar likti namuose, o gal keliauti į Klaipėdą ir ten pradėti dirbti kartu su drauge. R. Stankevičiūtė pasirinko kelionę ir gyvenimą uostamiestyje. Neregei tai buvo lyg nežinomos žemės atradimas. Pirmiausia reikėjo ne tik susirasti gyvenamąjį būstą, bet svarbiausia, išmokti savarankiškai vaikščioti naujais maršrutais. Laimė, padėjo tiflopedagogai. Raminta dabar ne tik dirba kelis darbus, bet ir sėkmingai studijuoja Klaipėdos universiteto magistrantūroje. Apie save ir profesijos paieškas "Mūsų žodžiui" pasakoja Raminta Stankevičiūtė. 

 

"M. Ž." Savarankiškai mokytis ir grūdintis būsimiems iššūkiams pradėjote dar mokykloje. Mokėtės integruotai. Kokias teko įveikti kliūtis pasirinkus šią mokymo formą? 

R. S. Rinkdamiesi mokyklą ilgai svarstėme. Tėtis norėjo, kad mokyčiausi šalia namų esančioje mokykloje, kurią jis pats baigė. Važiavome ir į Vilnių, ten aplankėme Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą. Pasirinkimo svarstyklių lėkštę nusvėrė tai, kad šalia namų esančioje mokykloje aš, turinti negalią, būsiu ne viena. Čia mokėsi vaikai, turintys kitų negalių. Taip tapau Valakėlių pagrindinės mokyklos moksleive. Klasėse mokėsi nedaug vaikų. Mano klasėje buvo 18 mokinių. Su manimi mokėsi berniukas, turintis judėjimo negalią. Man pasisekė, pradinių klasių mokytoja mokėjo brailio raštą. Mokantis pradinėse klasėse problemų nekilo. Tiesa, išlaikiusi testą, pradėjau lankyti ne pirmą, o antrą klasę. Didesni iššūkiai laukė nuo penktos klasės. Teko vaikščioti po kabinetus. Turėjau mokytoją–padėjėją. Tiesa, be manęs ji dar globojo kelis vaikus. Tikrasis iššūkis manęs laukė perėjus į gimnaziją. Joje mokėsi daugiau nei 800 mokinių. Turėjau ne tik prisijaukinti naują aplinką, bet ir nieko nesužeisti ar neužkliudyti vaikštant po koridorius su baltąja lazdele. Pasitaikė visko. Sunkiausias gimnazijoje – pirmasis mėnuo. Tada gyvenau nuolatiniame strese. Laimei, vasarą Vilniuje kartu su gimnazijos mokytojais dalyvavau specialiuose kursuose, nes mano nauji mokytojai iki šiol neturėjo neregių mokinių. Su jais greitai suradau bendrą kalbą. Gimnazijoje į pagalbą suskubo mokytojo padėjėja. Ji spausdindavo testus, taisydavo rašinius. Mokydamasi turėjau specialų brailio spausdintuvą. Juo spausdindavau būtiną informaciją. Mokiausi iš brailio raštu atspausdintų vadovėlių. Gimnazijoje aplinkiniams įrodžiau, kad vyravusi nuomonė apie neįgaliuosius yra šališka. Neįgalieji gali ir mokosi nė kiek ne prasčiau už sveikuosius. 

"M. Ž." Po mokyklos jūsų kelyje atsirado Šiauliai. Kokius mokslus ten krimtote? 

R. S. Dar mokykloje intuityviai suvokiau, kad esu humanitarė. Ypač lengvai sekėsi kalbos. Tai pastebėję gimnazijos mokytojai skatino ir ragino rinktis filologės kelią. Atėjus metui rinktis, prašymus studijuoti parašiau į Vilniaus ir Šiaulių universitetus. Šiaulius pasirinkau neatsitiktinai, čia siūlomos studijų programos buvo patrauklesnės. Įstojau į Šiaulių universiteto humanitarinį fakultetą, į anglų filologiją ir gretutines vertimo studijas. Studijos universitete niekuo nesiskyrė nuo kitų neregių studentų gyvenimo. Mes visi susidurdavome su tomis pačiomis problemomis. Laimei, aš turėjau brailio spausdintuvą. Jis buvo nepakeičiamas studijų pagalbininkas. Gal esu seno sukirpimo, bet paskaitas neįsirašinėdavau į diktofoną, o konspektuodavau brailio mašinėle, retkarčiais kompiuteriu. Iš pradžių brailio mašinėlės tarškėjimas glumindavo tiek dėstytojus, tiek bendramokslius, bet vėliau visi įprato ir į šį garsą nekreipdavo dėmesio. Mūsų grupė buvo nedidelė, vos keli žmonės. Gal todėl ir bendravimas buvo betarpiškas. Brailio raštas studijų metu buvo būtinas. Vertėjams tenka daug dirbti su tekstu, jį analizuoti ir struktūruoti. Kaip galima tai daryti neturint pavyzdžio prieš akis! Studijuojantiems patarčiau nesusikurti papildomų baimių. Dabar tiek dėstytojai, tiek studentai yra labai tolerantiški. Kilus neaiškumams, nevalia tylėti ir graužtis. Būtina eiti, aiškintis ir derintis vieniems prie kitų. 

"M. Ž." Darbo paieškos iš pradžių nebuvo sėkmingos, bet rankų nenuleidote, išvažiavote dirbti ir gyventi į Klaipėdą. Ar nesigailite šio žingsnio? 

R. S. Gavusi bakalauro diplomą grįžau į Pasvalį. Norėjau gyventi šalia tėvų. Iš karto apie magistro studijas negalvojau. Mokslai Šiauliuose išvargino, nusprendžiau padaryti kelerių metų pertrauką. Tikėjausi metus kitus padirbėti, o po to tęsti magistro studijas. Grįžusi į Pasvalį pradėjau ieškoti nuolatinio darbo. Daugeliui darbdavių išsiuntinėjau savo gyvenimo aprašymą. Vyliausi, kad filologės ir dar vertėjos paslaugų tikrai kam nors prireiks. Ilgai laukiau darbo pasiūlymų, deja, laukimas buvo tuščias. Įsidarbinti nepavyko. Tiesa, lankiau LASS Pasvalio rajono organizacijos rengiamus kompiuterių raštingumo, vėliau ir namų šeimininkės kursus. Be darbo nesėdėjau. Retkarčiais gaudavau vertimo užsakymų. Deja, tai buvo nepastovus užmokestis ir vien iš vertimų nepragyvensi. Supratau, kad kažką reikia daryti, bet ką? Dažnai gyvenime taip nutinka, kad sulauki netikėtos pagalbos. Taip atsitiko ir man. Vieną vakarą sulaukiau skambučio. Skambino draugė, taip pat neregė. Su ja plepėjome apie viską. Tarp kitko užsiminiau apie sunkumus ieškant darbo. Draugė išklausiusi pasiūlė prisidėti prie jos, rengti ir vesti komercinius renginius. Man šis pasiūlymas buvo itin netikėtas, apstulbau. Žinoma, dainuoti mėgstu, bet prieš publiką?! Šis pasiūlymas masinte masino. Iš karto sutikti negalėjau, nes tektų kraustytis gyventi į Klaipėdą. Man aplinkos pakeitimas sukelia stresą. Na, bet suprasdama, kad tėvų namų durys man visada bus atviros, pasiryžau ir tikrai nesigailiu žengusi šį žingsnį. 

"M. Ž." Uostamiestis jums lyg laimės pasaga, čia lyg iš gausybės rago pasipylė siūlymai dirbti? 

R. S. Taip drąsiai negalėčiau teigti, nors meluočiau teigdama apie perspektyvos nebuvimą. Pirmiausia, kaip minėjau, rengiame meninius socialinius renginius "Muzika tamsoje". Vakaro metu sveikiesiems uždedami ant akių raiščiai ir jie, būdami tamsoje, dalyvauja muzikinėje programoje. Vakaro tikslas – pažadinti snaudžiančius žmonių pojūčius. Mūsų programa trunka pusantros valandos. Žmonėms ji patinka, gal todėl mums nereikia papildomos reklamos. Ją mielai perka ne tik įvairios darbovietės, bet ir mokyklos. Programoje dirbame keturiese penkiese. 

"M. Ž." Atrodytų, šis darbas itin kūrybiškas, o kaip galima būtų aiškinti jūsų įsidarbinimą "Regsedoje"? 

R. S. Gyvenime įdomiausia patirti lig tol nepatirtus dalykus. Man seniai kirbėjo mintis sužinoti, ką jaučia žmonės dirbdami monotonišką, mechaninį darbą. Tai paakino daryti draugė, kuri taip pat nusprendė darbintis "Regsedoje". Nuėjus pokalbiui ir pabendravus su įmonės direktore, mudvi buvom priimtos. Iš pradžių dirbau pilnu etatu. Čia esu eilinė darbininkė. Atlieku gana paprastas ir nesudėtingas operacijas. Tiesa, priklausomai nuo užsakymų, darbeliai keičiasi. Iš pradžių lanksčiau aplankus, segtuvus. Vėliau dirbau vitaminų ceche. Juos reikėjo supakuoti ir išsiųsti į Vokietiją. Man patinka, kad įmonės administracija yra lanksti. Ji atsižvelgia į paprasto darbininko norus. Štai pokalbio metu užsiminiau, kad noriu dirbti mažoje erdvėje su nedideliu bendradarbių skaičiumi. Direktorė į tai atsižvelgė. Taip pat ji visada išleidžia į renginius. Įstojus į Klaipėdos universiteto magistrantūrą, direktorė pritaikė lankstų darbo grafiką. Pradėjusi studijas supratau, kad vienu metu mokytis ir dirbti man per sunku. Nuėjau tartis. Direktorė bematant surado išeitį, ji pasiūlė darbuotis puse etato. 

"M. Ž." Užsiminėte apie magistro studijas, koks apėmė jausmas po trejų metų sugrįžus į auditoriją? 

R. S. Klaipėdos universitete pasirinkau anglų kalbos ir verslo komunikacijos studijas. Paskaitos skaitomos vokiečių, anglų ir lietuvių kalbomis. Grįžimas į auditorijas buvo gana nelengvas. Per tuos trejus metus smegenys "atsipalaidavo" ir iš pradžių ne taip imliai viską fiksuodavo. Teko iš naujo atrasti mokymosi sistemą. Labai vargino vakarinės paskaitos. Dabar jau įpratau. Studijuodama nenoriu atrodyti prasčiausia, todėl visą savo laiką stengiuosi skirti mokslams. Smagu grįžti į senas vėžes. Mokausi pirmame kurse, o mokslas truks dvejus metus. 

"M. Ž." Kiek suprantu, "Regseda" tik laikinas stabtelėjimas. Su kuo sietumėte savo darbinę ateitį? 

R. S. Iš tiesų, įmonė liko antroje vietoje. Nenorėčiau visą gyvenimą dirbti tokio darbo. Tikiuosi turimas ir dar būsimas žinias panaudoti pagal paskirtį. Svajoju gyventi iš tekstinių ir žodinių vertimų. 

"M. Ž." Minėjote, kad jau dabar verčiate, ar tai yra trečias jūsų darbas? 

R. S. Versti tekstus pradėjau dar studijuodama Šiaulių universitete. Neturėdama darbo verčiau intensyviau. Tiesa, užsakymai buvo pavieniai ir nesistemingi. Dabar vėl dirbu su tekstiniais vertimais. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas Stukas 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]