LASS LITERATŲ KŪRYBA

Juozas MARCINKUS

KAIP DEGANTI SAULĖ

(ištrauka iš knygos) 

Už ligoninės kiemo vežimo ratai trinktelėjo į gatvės grindinį. Mane stipriai supurtė. Pajutau visame kūne aštrų skausmą, o akyse vėl plykstelėjo deganti saulė. 

– Ko, vaikeli, dejuoji? – per ratų bildesį girdžiu mamos klausimą. 

– Aš pamačiau degančią saulę, – iškošiu pro sukąstus dantis. 

– O Dieve, vaikeli, nejaugi tu matai saulę? 

– Matau! Tokią didelę didelę, netelpančią danguje. Ir ji dega raudona liepsna. 

Džir džar, džir džar. Monotoniška vežimo ratų ir šiurkščių paplentės akmenėlių kalba įkyriai lenda man į ausis. Retkarčiais išgirstu arklio prunkštelėjimą ir duslią mamos ir brolio kalbą. Gal ne kalbą, o tik persimetimą vienu kitu, tik jiems gerai suprantamu, žodžiu. Aš dar nelabai nutuokiu, apie ką jie kalbasi ir apskritai, kam reikia kalbėti važiuojant vežime, kai girdi tą tylią ratų ir skaldos monotoniją: džir džar, džir džar. Kam reikia kalbėti, kai kas minutę siūbuoja vežimas nuo pralenkiančių mašinų sukelto vėjo šuoro ar nuo tankų metalinių vikšrų žlegesio. Dabar nereikia kalbėti, dabar kalba mašinų ir lėktuvų kauksmas, dabar dejuoja ir verkia kiekviena žemės pėda, karo audros plėšoma ir trupinama, baisios ugnies deginama ir gesinama milijonų žmonių krauju. Tai kam dabar kalbėt vežime? Ir vis dėlto aš neiškenčiu: 

– Mama, kur dabar esame ir kur važiuojame? 

– Ar jau atsibudai, vaikeli? – į klausimą klausimu atsako mama. Ir tuo pat metu pajuntu, matyt, nuo rugių rišimo ir miežių į gubeles statymo šiurkštų jos delną ant savo kaktos. Bet jis toks šiltas, mielas ir lengvas, ir lyg kažkokia palaiminga bangelė nuvilnija per mano išsekusį kūną. 

– Važiuojam namo, vaikeli, namo važiuojam. Netrukus sukame link Kražių – bus ramiau važiuoti. 

Vėl išgirstu arklio prunkštimą, kažkokį pažįstamą ir šiltą. 

– Iš kur arklį ir vežimą gavote? – klausiu. 

– Kavaliauskis paskolino padūkėlę Baltsnapę, – ramiu, nelyginant apynio žiedo spalvos ir kvapo boseliu atsako brolis. 

Kumelė vėl prunkšteli – lyg supratusi brolio kalbą norėtų patvirtinti jo žodžius ir prisistatyti man, buvusiam nuolatiniam jos raiteliui. O gal ir skriaudikui?.. Bet ne, Kavaliauskio Baltsnapė yra įsimylėjusi mane kaip savo kumeliuką. Hm, hm, o gal iš tiesų ji galvoja, kad aš jos kumeliukas? Juk per tuos du metus, kol tarnavau pas Kavaliauskį, ji nebuvo nė karto apsikumeliavusi. Įdomu, kaip aš atrodyčiau, jei būčiau kumeliukas? Tikriausiai dabar bėgiočiau paskui Baltsnapę ir laigyčiau, laigyčiau... Nebūčiau rankose turėjęs granatos, neturėčiau ir brolio Izidoriaus, neturėčiau ir mamos... Ne, motiną turėčiau, tik tuo atveju mano motina būtų kumelė Baltsnapė. Juokinga, mano motina – kumelė. Ir aš, kaip ta Baltsnapė, prunkštelėjau. Mama tai pajutusi, sukruto: 

– Kas, vaikeli, ar vėl skauda? Gal ir vėl pasimatė tau ta... – ji užsikirto. 

– Ne, ne, – skubiai paneigiau jos būkštavimą, – dabar man tamsu. Man visiškai tamsu. 

– O Dieve, Dieve, kaip jis gali matyti, kad jau sutemo? – išgirstu kaip mama kužda mano broliui. 

– Nu, nu, kaži kaip čia yra, nesuprantu, – tyliai dudena Dzidas. 

– Ir nieko tu nesuprasi! – piktai šūkteliu aš. – Kai užvažiuosi ant minos, tada suprasi! – ir isterijos pagautas dar garsiau šaukiu. – Kai į gabaliukus tave suplėšys, tuomet tavęs paklausiu – kokią saulę matai?! 

Viskas nutolsta, nutyla. Mes dardame link Kražių. Kalniukas, pakalnė, kalniukas, klonelis. Baltsnapė skubinasi mus kuo greičiau partempti į namus. Suprantu, kad ji pavargus, kad jai sunku. Mama ir brolis prieš kiekvieną kalnelį išlipa iš vežimo, eina pėsti, tik aš guliu, nė kiek nesistengiu padėt Baltsnapei. Aš viskam abejingas: ir tam vieškeliui, kuriuo esu ėjęs daugelį kartų, ir toms pakelės giraitėms, beržynėliams, sustingusiems vasaros nakties tyloje, ramiai snaudžiantiems po alpinančios saulės ir geriantiems rasos suvilgytą vėsą. Aš abejingas mamos ir brolio šlepsėjimui ir arklio kanopų bilsnojimui. Aš abejingas retiems paukščių klyktelėjimams kažkur tolumoj ir užkritusiai rasai ant mano kaktos. Rasai pakibusiai ant antakių, – nesvarbu, kad jie kietai prispausti binto. 

Mano nosį pakirbina dūmų kvapas. Kol kas neatskiriu, kokios kilmės tie dūmai: eglių, beržų ar durpių. O gal kartu sumišę?.. Jie tvyro kažkur netoliese, lyg kabotų viršum vieškelio, ir be paliovos kutena man nosį. Akies mirksniu į širdį gnybtelėjo graudus ilgesys tų dūmų, židinio, prie kurio ilgais rudens vakarais ir žiemomis šildydavau nušalusias kojas ir rankas. Tikriausiai piemenys pavakary kūreno laužus ir paliko ugniakurus. Ir tuo momentu aš tarsi pajuntu rankose karštas keptas bulves, ką tik ištrauktas iš laužo, ir stengiuosi ištiesti dešiniosios rankos pirštus, kad iškristų deganti bulvė, o ji lyg prisvilusi, – nekrenta, nors tu ką. Aš iš visų jėgų papurtau ranką. Skausmas nudiegė visą kūną, kaip kadais išties nudegindavo karštos bulvės. Ne, aš neverkiu ir nedejuoju, tik kiečiau sukandu dantis ir traukiu į save dūmų kvapą, kuris vis labiau ir labiau lenda man į šnerves. 

– Mama, kas čia dega? Iš kur tie dūmai? 

– Tai smirda svilėsiai iš degusios Kaukių giraitės. 

– O kas ją sudegino? Kas ją uždegė? 

– Sako, ten slapstėsi kažkokie partizanai. O juos persekiojo policininkai ir vokiečių kareiviai. Bešaudant ir miškas užsidegė. Visas sudegė, alei mažiausio kadugio. Ir dabar dar rūksta įsidegę durpynai. 

Man labai pagailo tos Kaukių giraitės, kuri, pakilus ant Katiliškių kalvos, labai gražiai matydavosi, lyg kokia dirbtinė žalia sala. Giraitė netoli vieškelio stūksojo, gal keli kilometrai, bet nubėgęs ten nebuvau. Tik ne kartą į ją esu žiūrėjęs. Todėl ir dabar tarsi paveikslėlyje matau tą žalią žalią salą. 

– O pamiškėj buvo sodyba. Ar nesudegė? 

– Sudegė, vaikeli. Ir šeimininkus, sako, sudegino. 

– Kaip tai sudegino? 

– Nežinau, vaikeli, šneka, kad sudegino. 

– Ar seniai? 

– Jau antra savaitė. 

"Sudegino". Man niekaip netelpa toks žodis galvoje. Sušaudė – kas kita. Šitai aš jau gerai žinau. Prisiminiau Petro pasakojimą, kaip keturiasdešimt pirmųjų birželyje, vos spėjo vokiečiai užimt Kemsių kaimą, stambaus ūkininko Pelenio, pas kurį pusberniu tarnavo ir Petras, namuose įsikūrė štabas. Vakare, norėdamas geriau vokiečiams įtikti, Pelenis išnešė į priebutį primusinę lempą ir uždegė, kad šviesiau būtų kieme. Akies mirksniu prišokęs kariškis trenkė į lempą, o sutalžytą, suspardytą, surištomis rankomis ir kojomis šeimininką nudrėbė pasienin. Ryte Pelenio sūnums įsakė iškasti duobę, paimti rusų pakaliką, tai yra savo tėvą, kuris norėjęs duoti signalus, ir įmesti į ją. Sūnūs, prižiūrimi ginkluotų vyrų, duobę iškasė. Atnešė ir leisgyvį tėvą. Tačiau kišti į duobę atsisakė, nors tėvas kraujuojančia burna kažką šnibždėjo. Jaunesniajam sūnui Martynui, septyniolikmečiui gimnazistui, pasigirdo, kad tėvas prašo vykdyti vokiečių įsakymą, kad jiems, vaikams, būtų geriau. Martynas, norėdamas išgirsti, ką šnabžda tėvas, nepaleisdamas kastuvo iš rankų, pasilenkė prie jo. Tuo tarpu hitlerininkas šautuvo buože trenkė jam per sprandą. Vaikinukas lyg spyruoklė išsitiesė, iš visų jėgų užsimojo ir rėžė kastuvu. Šis net sušvilpė, perkirsdamas orą. Tą akimirką jo krūtinę suvarpė kulkos. Šalia tėvo kulkų sugrąžyta galva sukniubo ir vyresnysis brolis Jonas. Lyg paveikti vokiškos drausmės, abu broliai atsidūrė duobėje, o ant jų ir gyvas tėvas... 

Apie tą šiurpią tragediją šnekėjo visi aplinkiniai kaimai, visas valsčius ir toli už jo ribų.