NEREGYS DARBO RINKOJE

PASIRINKIMŲ VERPETE

Aušta rudens rytas. Nesvarbu, kad dieną termometro stulpelis pakyla virš 20 laipsnių šilumos, bet naktys, o ypač ankstyvi rytai, gana drėgni ir vėsūs. Kaip tokį ankstyvą metą tingisi lipti iš lovos – dar kokią minutę kitą pasilepinti, bet keturkojis draugas vis amsi ir neleidžia mėgautis paskutinėmis poilsio akimirkomis. Nori nenori, tenka šokti iš guolio, greitai rengtis ir suradus pavadėlį eiti vedžioti šunį. Keturkojis draugas ne tik šeimos numylėtinis, bet ir mobilizatorius. 

Jauna moteris, vaikštinėdama su savo augintiniu, jau galvoja apie mokslus bei mėgstamą darbą. Tokių pasivaikščiojimų metu galima neskubant po kaulelį narstyti naujus teatre patikėtus vaidmenis. Sunkiausia pažinti ir perprasti naują personažą. Žiūrovas, atėjęs į teatrą, tikisi vis kitokios jaunos aktorės amplua. Neprofesionaliai aktorei ieškojimų kelias yra dar vis "neatrastoji žemė". Gal todėl Žydrūnė Dragūnaitytė tiek daug laiko skiria naujų vaidmenų "prisijaukinimui". Jai teatras kol kas patinka, bet moteris nėra tikra, ar likimas vėl neiškrės išdaigos, ar neteks vėl sugrįžti į paieškų kelią? Tai jau nutiko ne kartą, ir vėl tekdavo mėginti iš naujo atrasti save. 

"M. Ž." Norime mes to ar ne, bet baigus paskutinę mokyklos klasę tenka rinktis. Vienų troškimai drąsūs, kitų kuklesni, o treti lyg tas biliardo kamuolys laukia, kol kažkas stumtels. Kokios pačios buvo svajonės ir ar likimas lėmė jas įgyvendinti? 

Ž. D. Atvirai sakant, mokykloje ir tik ją baigusi bijojau svajoti. Svarbiausias siekimas buvo įsigyti praktišką specialybę. Tada savęs net nedrįsau klausti – ar ji man patinka? Svarbu buvo užsitikrinti nors minimalų pragyvenimo šaltinį. Tada nežinojau apie tikrąsias profesinio ugdymo galimybes, atsiveriančias prieš neregio ar silpnaregio akis. Naiviai maniau, kad mes neturime iš ko rinktis. Dėl šio naivumo ir pradėjau studijuoti kineziterapiją. Ten mokėsi ir mano sesuo. Galvojau, metus pakentėsiu ir turėsiu praktišką profesiją. Pradėjus mokytis supratau, kad tai ne mano veiklos laukas. Mokslai buvo labai sausi ir neįdomūs. Į paskaitas eidavau sukandusi dantis. Skaičiuodavau minutes, kada gi pagaliau baigsis tos paskaitos. Deja, o gal laimei, metų neištvėriau. Pradėtus mokslus mečiau. Dėl šio žingsnio nesigailėjau ir nesigailiu. Po šio sprendimo man atsivėrė kiti, lig tol nepažinti horizontai. 

"M. Ž." Tikrojo pašaukimo paieškos užtruko, teko pakeisti ne vieną aukštąją mokyklą. Kodėl taip nutiko ir kokią praktinę naudą gavote iš neužbaigtų studijų? 

Ž. D. Norėjau atrasti save. Nusprendžiau išvažiuoti iš Kauno į Vilnių. Taip pirmą kartą mano gyvenime atsirado Neįgaliųjų teatras. Mėginau vaidinti. Iš pradžių pagalvojau, kad tai ne mano pašaukimas. Šiek tiek pavaidinusi nutariau ieškoti kito, priimtinesnio pasirinkimo. Su teatru laikinai atsisveikinau. Intensyviai ieškodama savęs atradau Dievą. Jį atradau natūraliai, be didesnių vidinių pastangų. Tada man nebuvo lengva, intuityviai ieškojau nusiraminimo šaltinio. Išmėginau daug ką. Kartą netyčia užsukau į bažnyčią. Tada dar nežinojau mišių tvarkos. Bažnyčia buvo tik ramybės vieta, kur atsipalaiduodavau ir užsimiršdavau, palaipsniui atsirado tikėjimas. Panorau apie šią sritį sužinoti daugiau. Nusprendžiau studijuoti katalikų teologiją. Įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakultetą. Vėl studijų nebaigiau. Mokiausi beveik dvejus metus. Iš pradžių viskas patiko. Vėliau pajutau šių specifinių studijų sunkumą. Teko rimtai susimąstyti, ar aš tikrai noriu visą gyvenimą gilintis į katalikų teologiją? Atsakymas – ne. Nebaigusi mokslų antrą kartą susikroviau lagaminus ir tariau: sveika sostine! Grįžusi į Vilnių studijavau Edukologijos universitete kino ir teatro pedagogiką. Mokiausi dvejus metus. Teko daug dirbti su vaikais. Maniau, kad iš šios srities man žinių pakaks. Nusprendžiau dabar pasigilinti į socialinį darbą. Įstojau į Vilniaus kolegiją ir iki šiol joje mokausi. Nesu tikra, ar baigsiu socialinius mokslus. Nenoriu žvelgti tolyn į ateitį. Iš kiekvienų studijų gavau neįkainojamos patirties. Manau, nėra būtina baigti pradėtų mokslų. Svarbiausia, ką tu iš jų gauni ir kiek jie tau yra naudingi. Kuo įvairesnė patirtis, tuo ji labiau turtina asmenybę, nes gyvenime nežinai, ko gali prireikti. Grįžusi į Vilnių antrą kartą atradau Neįgaliųjų teatrą.  

"M. Ž." Daugeliui jaunų kūrybingų neregių ir silpnaregių savotišku išsigelbėjimo ratu tapo Neįgaliųjų teatras. Koks jūsų kelias į šią trupę? 

Ž. D. Galiu drąsiai prisipažinti – teatro bijojau. Buvau įsitikinusi, kad negaliu vaidinti. Atsimenu nuo mokyklos laikų mane persekiojusį šiurpų jausmą, kai reikėdavo atsakinėti prieš klasę. Teatre stovi scenoje, o į tave žvelgia šimtai akių. Jos įdėmiai seka kiekvieną tavo judesį, veido išraišką. Kaip mano gyvenime atsirado teatras? Vėlgi padėjo sesuo. Ji vaidino Neįgaliųjų teatre. Vieną kartą pakvietė į spektaklį. Tada trupė vaidino "Stiklinį žvėryną". Šis vaidinimas mane kerėte pakerėjo. Panorau žūtbūt ir aš vaidinti. Man nebuvo svarbu, ką aš ten veiksiu, svarbiausia, supratau, kad tai mano vieta. Tai įsisąmoninus kažkaip prapuolė ir ta viešumos baimė. Ne iš karto atsiradau teatre. Aš pratinausi pamažu, žingsnelis po žingsnelio. Kaip jau minėjau, iš pirmo karto nepavyko, prireikė daugiau laiko apmąstymams ir teatro atradimui. Suprasdama, kad kiekvienas vaidinimas – tai atskiras pasaulis, nusprendžiau šioje srityje pasisemti žinių. Mėginau įstoti į Muzikos ir teatro akademiją. Deja, ten silpnaregiai ne itin pageidaujami. Laimei, kad mūsų teatre lankosi profesionalūs aktoriai ir moko scenos dalykų. 

"M. Ž." Ar iš karto pasijutote esanti tarp bendraminčių ir kada jums pradedami patikėti vaidinti ne epizodiniai vaidmenys? 

Ž. D. Tik atėjusi į teatrą pajutau puikią kolektyvo aurą: visi aplinkui buvo itin draugiški ir paslaugūs. Matyt, visus vienijo ne tik bendra negalia, bet ir noras būti scenoje. Naivu būtų tikėtis tik viena koja įžengus į teatrą ir deramai neapšilus, gauti pagrindinį vaidmenį. Teatras, kaip ir geras vynas ar sūris, būtinas brandinti. Režisierius, teatro vadovė, pirmiausia išsiaiškina, ką tu gali, o ko ne – visur reikalinga kantrybė, o teatre ypač. Kiekvieną dieną kruopščiai ir sunkiai dirbant neliksi nepastebėta. Iš pradžių vaidinau tik mažyčius epizodinius vaidmenis. Tik po trejų metų gavau "Aštuoniose mylinčiose moteryse" Kotrynos vaidmenį. Jis šiame spektaklyje buvo vienas iš pagrindinių. Paskutiniaisiais metais manim pradėta pasitikėti ir dabar gaunu tikrai nemažai pagrindinių vaidmenų. 

"M. Ž." Kaip įsigyvenate į vaidmenį ir ar sunku po vaidinimo jį palikti ir vėl tapti savimi? 

Ž. D. Šis klausimas be galo sudėtingas. Aš iki šiol dar neturiu metodikos, kaip įsigyventi ar įsijausti į vaidmenį. Kiekviename spektaklyje tai darau vis kitaip. Vieni vaidmenys yra man artimesni, į juos įsigyventi yra paprasčiau. Kiti – ne mano būdui. Prie jų tenka labiausiai vargti ir prakaituoti. Pirmiausia savęs klausiu, kaip aš elgčiausi šioje konkrečioje situacijoje? Po to sau užduodi kitą klausimą, o kaip elgtųsi tavo personažas? Visa tai išsiaiškinus ieškai vidurio. Iš pradžių scenoje stengiausi vaidinti, o ne būti. Tuo tarpu aktoriaus meistriškumą atskleidžia ne vaidinimas, o buvimas scenoje. Norėdama scenoje būti, turi gerai išanalizuoti savo personažą. Aš netgi kartais sukuriu jo istoriją. Tai padarius žymiai lengviau įsijausti į personažą. Pernelyg įsigyvenusi į vaidmenį, nepastebiu, kai gatvėje ar prekybos centre savęs klausiu: "O kaip dabar pasielgtų tavo personažas?" 

"M. Ž." Daugeliui aktorių yra svarbus vizualinis kontaktas su žiūrovu, o kaip jūs užmezgate šį kontaktą? 

Ž. D. Čia klausimas iš aukštojo pilotažo srities. Žinau, kad daugelis gabių aktorių, būdami scenoje, pasirenka sau vieną žiūrovą ir pagal jo reakciją sprendžia apie savo aktorystės meną. Tuo tarpu aš to daryti negaliu. Būdama scenoje jaučiu salėje susirinkusių žmonių žvilgsnius. Man šiuo atveju tam tikru indikatoriumi yra žodžiais nenusakoma būsena, kada visu kūnu jauti iš salės sklindančią energetiką. Apie susirinkusiųjų reakciją gali spręsti iš atsklindančių garsų. Būdama scenoje tikrai jauti, ar žiūrovas yra su tavimi, ar ne. Jeigu ne, tai dar labiau stengiesi jį "užkabinti". Būna taip, kad salės nepaveiki. Apie tai mus iš anksto įspėja režisieriai, teatro direktorė. Tokioje situacijoje svarbiausia nepasimesti ir atlikti savo vaidmenį iki galo. 

"M. Ž." Kaip scenoje kompensuojate regos trūkumą, gal turite mažų gudrybių? 

Ž. D. Dažniausiai žiūrovai nepastebi, kad tu nematai. Visi aktoriai scenoje juda užtikrintai, be niekieno pagalbos. Paslaptis paprasta – įdirbis. Repeticijų metu neregiai aktoriai labai detaliai išsinagrinėja sceną, joje esančių daiktų vietas. Įžengus į sceną negalvoji, kur viena ar kita dekoracija. Visa tai tau pasąmonėje. Tu susitelkusi vaidmeniui ir kitos smulkmenos tau nebeegzistuoja. Atskira kalba, kada vaidinamos dialogo scenos ir aktoriai turi žiūrėti vienas į kitą. Tokios scenos yra ilgai gludinamos ir aktoriai turi tik jiems žinomų ženklų ar gudrybių, kaip laiku pažvelgti į partnerį. 

"M. Ž." Sudėtine teatro dalimi yra užkulisinis gyvenimas. Gal pravertumėte nors kraštelį šios paslaptingos uždangos? 

Ž. D. Praskleidę teatro užuolaidėlę nerasime vien linksmybių, pokštų ir meilės romanų. Teatro kasdienybė reikalauja juodo triūso, ašarų bei pasišventimo. Ypač sunkios pirmosios naujojo spektaklio repeticijos. Tada nestinga ašarų, aštresnių žodžių ir nepilnavertiškumo jausmo. Man sunku besąlygiškai paklusti režisieriui. Pačiai atrodo, kad vaidini gerai, o režisierius konkrečią vaidinimo sceną mato visai kitaip. Užtai po spektaklių viskas užsimiršta. Turime gerą tradiciją po kiekvieno vaidinimo aptarti nuveiktą darbą. Tokie aptarimai užtrunka valandų valandas. Neformalių pokalbių metu spektaklis yra išnarstomas po kaulelį. Tada vieni kitiems negailime pagyrų ir paskatinimų. Aktorystė – pirmiausia darbas su savimi ir mokėjimas perlipti per savo ambicijas. 

"M. Ž." Šiemet Neįgaliųjų teatras švenčia dešimties metų veiklos sukaktį. Kuo nustebins žiūrovą aktoriai ir kokių tikėtis staigmenų? 

Ž. D. Bus daug įvairiausių linksmybių, o pati svarbiausia staigmena – dešimt dienų iš eilės vaidinsime vis kitus spektaklius. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS