GYVENIMO AKTUALIJOS

Pranas PLIUŠKA

NEŽINIUKAI

Vyresnio ir vidutinio amžiaus gyventojai tikriausiai dar pamena tokį animacinį filmuką apie Nežiniuką, kuris, ko tik besiimdavo, pridarydavo įvairiausių kvailysčių. Situacijos, su kuriomis pastaruoju metu tenka susidurti, man kažkodėl primena būtent šį personažą. Teisininkai pasakytų, kad nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, bet panašu, kad nemenka dalis tarnautojų, atsakingų darbuotojų ir pareigūnų šios taisyklės arba nežino, arba jos visai nepaiso. Jau senokai priėjau prie išvados, jog kreipdamasis į kokį specialistą, turi prieš tai viską pats išsiaiškinti, žinoti visus tave dominančio klausimo niuansus, savo teises, galimybes, pasirinkimo variantus taip pat, o neretai ir geriau, nei tie specialistai, į kuriuos kreipiesi. Priešingu atveju neretai gali atsitikti perfrazuojant dainos žodžius "Kai nieko neturi, tai ir nereikia nieko" į teiginį "kai nieko nežinai, tai ir negausi nieko". Dažnai vien tik žinoti nepakanka. Juk jei nesutinki su neigiamu atsakymu bei pradedi dėstyti argumentus, specialistai supyksta, kad žinai daugiau nei, jų manymu, reikėtų žinoti ir pradeda kovą. Tokiais atvejais geriausias ginklas – oficialūs įstatymų punktai, į kuriuos būtina besti pirštu ir dar geriau, jei tie punktai prieš tai paryškinti ir pabraukti. Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Neįgaliesiems tokiais atvejais dar sunkiau, ypač vyresnio amžiaus žmonėms. Pateiksiu tik kelis pavyzdžius, kai dėl savo teisėtų reikalavimų teko gerokai pakovoti. 

Pensinio amžiaus regėjimo negalią turinti moteris kreipėsi į savo akių gydytoją dėl nuolatinės priežiūros pagalbos išmokos. Prieš tai dar turiu paminėti, jog ta moteris kreipėsi į medikus paskatinta LASS filialo pirmininkės, nors, mano manymu, tai turėjo padaryti patys gydytojai, nes moteris periodiškai lankėsi poliklinikoje ir jie matė bei fiksavo blogėjantį jos regėjimą. Neaišku, kaip ten buvo iš tiesų: ar vyresnio amžiaus moteris nesugebėjo tinkamai išaiškinti, ko ji kreipiasi, ar gydytoja neįsigilino į reikalo esmę, bet buvo pasakyta: 

– Tau specialieji poreikiai nustatyti. Ko dar tamsta nori? Nieko daugiau nepriklauso. 

LASS filialo pirmininkė turėjo pati skambinti gydytojai ir aiškinti situaciją. Paaiškėjo, kad gydytoja įsivaizdavo, jog nuolatinės priežiūros išmoka skiriama tik darbingo amžiaus žmonėms. Tik po šių pokalbių minėta gydytoja išsiaiškino situaciją regioninėje NDNT ir pradėjo ruošti dokumentus. Finalas sėkmingas – senjorei minėta išmoka buvo skirta. 

Štai kitas atvejis. Pasikeitus pašalpų skyrimo tvarkai ir vienam regėjimo neįgaliajam apsilankius "Sodros" skyriuje, darbuotoja pasakė, jog jam priklausytų išmoka pagal naujai atsiradusią įstatymo pataisą. Žmogus pradėjo tvarkytis reikiamus dokumentus, bet kai jis kitą kartą atėjo į "Sodros" skyrių, ta darbuotoja atostogavo, o ją pavadavusi specialistė kategoriškai pareiškė, kad jokia papildoma išmoka nepriklauso. Vyras nepasidavė. Jis išlaukė, kada grįš iš atostogų pirmoji darbuotoja ir vėl kreipėsi. Tada prasidėjo savotiškas maratonas. Teko kreiptis į NDNT dėl patvirtinimo, kad regėjimo negalia nustatyta nuo vaikystės. NDNT pažymą atsiuntė. Ji "Sodrai" netiko. Teko pačiam vykti į Kauną ir prašyti kitos pažymos. Gavo. Parvežė. Pridavė. Lyg ir tiko. Po poros mėnesių žmogus sulaukė skambučio, jog dėl visa ko neišleistų pinigų, kuriuos jau gavo už tuos pora mėnesių, nes gali tekti juos grąžinti. Tik kai pati "Sodros" darbuotoja kreipėsi į NDNT ir tiksliai suformulavo, kaip turi būti parašyta pažymoje, viskas sėkmingai baigėsi. 

Vienas moters pasakojimas man priminė anekdotinę situaciją, kai vyras kraujuojančia žaizda ateina pas gydytoją, o jis tik papučia jam tą žaizdą ir sako: 

– Tai viskas, ką aš galiu jums padaryti. 

O viskas atsitiko štai taip. Moteris gulėjo ligoninėje kardiologijos skyriuje ir jau gydymo kursui artėjant į pabaigą, susirgo bronchitu. Nepaisant šios komplikacijos, dėl kurios, įtariama, ligoninės administracija ir buvo pati kalta, nes apgyvendino palatoje su "virusiniais" pacientais, norėjo išrašyti sergančią moterį su aukšta temperatūra. Artimiesiems paprieštaravus, gydytoja spyriojosi teigdama, jog tai kardiologinis skyrius ir kitokių ligų ten negydoma. Perkelti į kitą skyrių palatos gydytoja atsisakė ir net neužsiminė apie tokią galimybę. Po ilgų derybų gydytoja paskyrė vaistų, bet kaip paaiškėjo, jie nebuvo efektyvūs. Pareikalavus kitų vaistų, gydytoja atšovė, jog visoje Europoje bronchitas gydomas tik šiais vaistais. Laimei, artimieji nenuleido rankų. Tik po vizito pas skyriaus vedėją atsirado ir kitų vaistų, į palatą ligonės atėjo apžiūrėti specialistai iš kito skyriaus. Rajono ligoninėse tokia kova retas reiškinys, nes ir ligoniai, ir jų artimieji žino, kad gali dar ne kartą susidurti su tais pačiais gydytojais ir laimėjus mūšį dar nereiškia, jog laimėsi karą. 

Štai dar viena darbingo amžiaus moteris kreipėsi į savo oftalmologę norėdama gauti siuntimą į NDNT dėl darbingumo procentų peržiūros, nes per kelerius metus akivaizdžiai pablogėjo regėjimas. Moteris tapo beveik visai akla, o darbingumas siekė 20 proc. Nepaisydama susilpnėjusios neįgalios moters regos, akių gydytoja atsisakė ruošti dokumentus į NDNT motyvuodama, kad baisu, nes jei regioninė komisija nesumažins darbingumo procentų, tai ją pačią gali paduoti į teismą už tai, kad be reikalo atsiuntė žmogų. Ši situacija dar tęsiasi ir neaišku, kuo baigsis. 

Būrelis drąsiausių regėjimo neįgaliųjų išdrįsta kreiptis dėl palaikomosios medicininės reabilitacijos. Ne vienam tenka iš poliklinikos reabilitologų išgirsti tokį klausimą: "Kam tau ta reabilitacija? Tau juk naujų akių niekas neįdės." 

Jei sugebi kantriai ir argumentuotai išaiškinti, ką medicininė reabilitacija duoda net visiškam neregiui (nors turėtų būti atvirkščiai – reabilitologai tą naudą turėtų išaiškinti mums), gali tikėtis patekti tarp pretenduojančių į kelialapį. 

Čia paminėjau tik nesusipratimus su medikais, bet jų dažnai pasitaiko ir kitose srityse. Pamenu, kaip į organizaciją pirmą kartą atėjusi moteris iš kaimo tik čia sužinojo, jog jai priklauso nuolaida vykti visuomeniniu transportu, nes tie, kas išdavė neįgaliojo pažymėjimą, neišaiškino, kokias lengvatas jis suteikia. Taip net pusmetį moteris mokėjo visą kainą, nors pateikusi pažymėjimą privalėjo mokėti tik 20 proc. pilnos kainos. 

Kokius įstatymus bekurtume, kokias sistemas benaudotume, o dažniausiai konkrečioje situacijoje lemia žmogiškasis faktorius. Koks žmogus tave aptarnauja ar turėtų aptarnauti, koks jo požiūris į save ir kitus, į darbą, kurį turi atlikti, ar tas darbas iš pašaukimo, ar tik iš pareigos, o gal kančia? Ypač tai išryškėja vadinamosiose valdiškose įstaigose ir kaip bebūtų keista – parduotuvėse. Pamenu, kad sugriuvus socializmui, kas tik netingėjo, skalambijo, jog įsigalėjus privačiam verslui ir atsiradus konkurencijai, pas mus viskas bus kaip vakaruose – t.y. pardavėjai bus mandagūs iki pasiutimo, paslaugūs iki negalėjimo. Kiek jau metų praėjo? O kur visa tai? Negali sakyti, kad nėra. Apsilankykite prabangiuose viešbučiuose, restoranuose, firminėse parduotuvėse, ir tuo įsitikinsite. Tik ten su dabartinėmis pajamomis nei pensininkams, nei neįgaliesiems, daugiavaikėms šeimoms ar gaunantiems minimalų atlyginimą – geriau nekišti nosies. Juokaudami galėtume pasakyti, jog kainos ten ne tik kad nepasiekiamos, bet net neprieinamos. Reikia pripažinti, jog mes, neįgalieji, per dažnai tam tikras nemalonias situacijas ar nesusipratimus vertiname per savo negalios prizmę. Aš padariau išvadą, kad tie, su kuriais mes susiduriame dažniausiai (išskyrus kai kuriuos retus atvejus), vienodai mandagiai ar atšiauriai elgiasi tiek su neįgaliaisiais, tiek ir su sveikais žmonėmis. Net sakyčiau, sveikieji dažniau skundžiasi dėl nemalonaus, neprofesionalaus aptarnavimo ar nedraugiško elgesio. Tarp kitko, baltoji lazdelė situaciją dažniau pakoreguoja į gerąją pusę. Tiesa, pasitaiko ir priešingai. Niekada nebandžiau vaikščioti savarankiškai po didelę savitarnos parduotuvę, nes tokiose vietose pats jaučiuosi nesaugus, o ką jau kalbėti apie grėsmę prekėms, sukrautoms lentynose, ypač lengvai dūžtančioms. Nebent pradėčiau kasdien lankytis kuriame nors prekybos centre ir taip žingsnis po žingsnio "prisijaukinčiau" jo apsauginius ir kitus darbuotojus. 

Kalbantis su mūsų organizacijos nariais paaiškėja, jog daugiausia problemų kyla tiems, kurie, būdami silpnaregiai, bando tai nuslėpti. Tokiose situacijose, kai nenorime išsiduoti, kad turime regėjimo problemų, "nežiniukais" tampame mes patys, o ne mus supantys žmonės, kurie galėtų mums nuoširdžiai padėti, visai nesvarbu, ar jie yra darbuotojai, ar tik atsitiktiniai praeiviai.