NEREGIŲ LABUI

Lina NORKIENĖ

SENGIRĖ PRAKALBO NEREGIAMS

Pasiilgau miško, pasiilgau gamtos – tokius atsidūsėjimus neretai išgirstame iš miesto žmonių. O jei žmogus turi ribotas galimybes savarankiškai keliauti, gamtos ilgesys ypač sustiprėja. Daugelis iš mūsų, silpnaregių ir neregių, pasvajojame, kaip nuostabu būtų iš arti pamatyti vieną ar kitą įstabų gamtos gyvį. Kai aplinkiniai pasakoja stebėję iš pravažiuojančios mašinos tolimoje pamiškėje besiganančias stirnas ar paukščius medžiuose, nevalingai apima gailestis, kad negali matyti šio grožio. 

Šį rudenį vykusio festivalio "Nepatogus kinas" organizatoriai į programą įtraukė Mindaugo Survilos nufilmuotą ir paties režisuotą kino juostą "Sengirė". Kaip autorius sakė, šio filmo sumanymas ir pasiruošimas darbui truko aštuonerius metus. Dar ketverius metus buvo filmuojama. Tiems, kurie filmo dar nematė, pasakysime, kad ši juosta poetiškai atskleidžia Lietuvos senųjų girių ir jų gyventojų grožį. Gamtos vaizdus į vientisą pasakojimą sujungia autoriaus sąmoningai kuriama paralelė su žmonijos evoliucija. Mažytės, begalinėje erdvėje judančios, "dūšelės", susiliejančios su žvaigždėtu dangumi, vandens pasaulis, tada vaizdas persikelia į sausumą... Juostoje nėra teksto, girdimi tik labai kokybiškai įrašyti ir pateikti gamtos garsai. Kaip autorius pastebėjo, nufilmuota daugybė puikių kadrų, gaila iškirpti patį geriausią... Bet viskas vardan to, kad filme liktų dar geresni. 

Festivalio rengėjų prašymu, autorius pasirūpino, kad ir regos negalią turintys žmonės galėtų pasidžiaugti šiuo filmu. Ypatingai smagu, kad Mindaugas pats paruošė filmo garsinius komentarus. Juk tik autorius geriausiai gali įvardyti, kokį gyvūną nufilmavo, teisingai pakomentuoti vaizdą ir jo kontekstą, filmavimo detales ir norėtą pasiekti įspūdį. Įstabus filmo garsų pasaulis. Inovatyvi technologija leidžia sudaryti tikroviškos erdvės įspūdį. Smalsu, kas gi ten, už kadro, triukšmauja. Tačiau filme miško garsai lieka paslaptyje. Įvardijami tik kadre esantys triukšmaujantys gyvūnai. Filmo autoriaus garsinis komentaras neleidžia nuobodžiauti – turi greitai susiorientuoti, kad vaizdas ekrane jau pasikeitė ir dabar rodomi nebe kurtiniai, o skruzdėlynas ir jo gyventojai. Sužavėti filmu liko ir silpnesnį regėjimą turintys žiūrovai. Filmo komentarai ir ryškus, didelis vaizdas leido jiems pamatyti tokias detales, apie kurias anksčiau net nesusimąstydavo. Pavyzdžiui, kaip iš po žiemos atgyja ir pamažu ima krutėti uodas ar koks apžėlęs gali būti seno varno snapas. Komentarai, įgarsinti aktorės Jūratės Vilūnaitės balsu, įterpti taip, kad kuo mažiau gožtų filmo garsus. Pats autorius pastebi, kad kine jam svarbus daugiaplaniškumas: vaizdai turi kelti asociacijas, atliepti mūsų pačių patirtį. Tik tada filmas bus tikrai įdomus ir aktualus. Štai labai detaliai komentuojama gyvūnų elgsena kovų metu. Atkaklumas, su kuriuo patinai siekia įsitvirtinti, nugalėti priešininką, gali priminti mūsų paauglystės peštynes ar bravūrišką elgesį siekiant įgyti pripažinimą draugų kompanijoje. 

Mūsų bendruomenė, esu tikra, mintyse dėkoja Mindaugui ir už kitą jo sukurtą kino juostą "Stebuklų laukas". Tame filme parodomi mūsų visuomenės paribių žmonės, kurie savaip gražūs ir geri. Su šiuo filmu į žmogaus širdį ateina daugiau šilumos ir erdvės kitokiems žmonėms. Na, o po "Sengirės" peržiūros pakalbinti mūsų bendruomenės žmonės reiškė didelį dėkingumą autoriui už gražų filmą, už suprantamą ir aiškų komentarą ir ypač už jo nuoširdumą, paprastą, draugišką buvimą kartu ir įsigyvenimą į šalia esančių žmonių poreikius. Per LRT radiją transliuotoje laidoje apie šią, neregiams pritaikytą, filmo versiją pats autorius sakė, kad tai buvo labai sudėtingas darbas. Tačiau, atrodo, viskas, kas sudėtinga, Mindaugui kelia azartą. Beje, autorius pastebėjo, kad užsienyje filmų su garsiniais komentarais pasirinkimas platus – šito reikėtų siekti ir mūsų šalyje. 

Vienoje "Žinių radijo" laidoje apie Lietuvos gamtosaugą M. Survila sakė, kad tikrų sengirių mūsų šalies teritorijoje nėra. Kaip gi čia, pagalvojau, o kodėl toks filmo pavadinimas? Pasirodo, tikra sengire galime vadinti mišką, kuriame apie 150 ar 200 metų natūraliai, be žmogaus įsikišimo, vyksta augmenijos ir gyvūnijos sambūvis. Filmo pavadinimas – tai siekiamybė, kviečianti susimąstyti, ko netenkame savo ūkine veikla kišdamiesi į natūralų gamtos vyksmą. Mindaugas su bendraminčiais iškėlė gražią iniciatyvą: iš filmo demonstravimo uždirbtus pinigus jie nori investuoti į miško sklypus. Tuose plotuose, paruošus atitinkamą įstatyminę bazę, bus formuojama tikroji sengirė su natūraliais gamtos procesais. Ten nebus kertami seni medžiai, šalinamos išvartos.