MINTYS

Irma JOKŠTYTĖ

BUVOME DRĄSŪS IR ORIGINALŪS

Dar ir šiandien tenka išgirsti klausimų arba komentarų apie trumpalaikę savo patirtį televizijos vedėjos amplua. Be to, LNK projektas "Tamsoje" sulaukė pripažinimo Europoje: laimėjo originaliausio televizijos formato vardą. Neseniai grįžau iš Ukrainos, kur drauge su prodiuserių komanda dalyvavau konferencijoje, kurioje buvo svarstoma, ko reikia geram televizijos formatui ir kaip tokį sukurti. Tad vis iškyla priežasčių paanalizuoti giliau, ką į mano gyvenimą atnešė ši didelė patirtis. 

Su visu projektu ir jo pradine idėja buvau itin susijusi. Ne tik todėl, kad pažinojau beveik visus ten dalyvavusius neregius, bet iš karto supratau, kad tai yra galimybė pasakyti visuomenei labai daug. Sunku spręsti, ar mūsų pasirinktas būdas ir šios "žinutės" forma buvo pakankamai paveiki, bet mes tai darėme kaip mokėjome ir visi, kas dirbome, darėme tai nuoširdžiai. Atidėjusi emocijas į šalį, pabandysiu papasakoti tik savo, kaip realybės šou vedėjos, patirtį. Tas laikas prabėgo tikrai labai greitai ir vis dar sunku patikėti, kad visa tai mano gyvenime buvo. Visų pirma, labai džiugu, kad šiame darbe, nors buvau vienintelė neregė grupėje, nepatyriau jokio nepatogumo. Mano aklumas niekaip nebūdavo akcentuojamas, niekur nebuvo klausiama, kaip vienus ar kitus dalykus padaryti? Bent jau aš jokio nerimo dėl savo buvimo projekto kūrybinėje komandoje nejutau, o tai yra itin dažnas dalykas. Mat paprastai matantys žmonės, bandydami padėti neregiui, ypač jei prieš tai neturėjo jokios šios srities patirties, įneša gana daug chaoso. Į mane kolegos reagavo labai organiškai, aš pati iš anksto atsispausdindavau sau scenarijų, Giedrius turėdavo savo variantą ir abu darniai dirbome su ta medžiaga. Negaliu pasakyti, ar tai, jog vedėja nemato, smarkiai keitė pasiruošimą laidoms. To galima būtų klausti prodiuserių. Aš pati jaučiausi puikiai. 

Atskiras dalykas yra gebėjimas justi ir kontroliuoti laiką. Televizijoje laikas yra itin svarbus ir reikalingas visai kitoks jo jutimas, todėl tokios improvizacijos, kuri būtų toleruojama ankstesnėje mano darbovietėje, teatre, būti negalėjo. Tiesioginiame eteryje labai svarbu laiku "suteikti balsą" reklamai ir spėti pateikti visą informaciją, kurią planavome. Tai išmokė dar didesnio tikslumo. Nors dirbdama radijuje jau pripratau fiksuoti laiką, bet montuodama reportažą, visuomet galiu jį keisti. Tuo tarpu čia reikėjo reaguoti tuoj pat. Bet mes turėjome ryšį su prodiusere ir, kaip paprastai yra daroma, ji mus paragindavo arba leisdavo užduoti dar papildomų klausimų. Vienos transliacijos metu mano ausinė sugedo ir tuomet tikrai buvau gerokai išsigandusi, mat prodiuserė per ją pasakydavo, kada reikia kalbėti, tuomet būdavau tikra, kad aš jau eteryje. Tąkart, šnekėdama be patvirtinimo, jaučiausi kaip be baltosios lazdelės! Bet su esama situacija pavyko susitvarkyti be didesnių nesklandumų. 

Prieš laidą žinodavome, kiek turime reportažų, kokie atlikėjai atliks savo kūrinius, kada skirsime laiko žiūrovams užduoti klausimus - tokia informacija būdavo mūsų scenarijuose, pagal tai ir orientuodavomės. Mano tikslas būdavo šią informaciją aiškiai ir laiku pateikti į eterį. Be to, turėjome jausti situaciją ir reaguoti į dalyvių nuotaikas. Sunkiausia, žiūrint iš techninės dalies, būdavo nenustoti šnekėti ir išlaikyti vienodą balso intonaciją esant dideliam triukšmui. Teatre įpratau kalbėti žiūrovams, sėdintiems šalia tavęs. O čia šnekėti labiau reikėjo esantiems prie ekranų. Todėl pirmųjų laidų metu, kai salėje žmonės pradėdavo garsiai ploti ar kitaip šurmuliuoti, pakartodavau sakinį kelis kartus. Taip pat tokios smulkmenos, kaip deramos pauzės, teisingas pasisukimas į kamerą ir panašios detalės, reikalauja įpratimo. Bet jei klausiate manęs, ar televizijoje gali dirbti nematantis žmogus, atsakyčiau, kad tikrai gali. Bet ar gali jį ten dirbantį matyti visuomenė? Tai yra atskiras klausimas, reikalaujantis didesnių studijų. Šis realybės šou parodė, kad visuomenei matyti fizinių apribojimų turinčius žmones nėra malonu. Ji bijo to, kas yra neįprasta. 

Jei kalbėtume apie žmogaus savybes ir sąlygas, kurių reikia norint tapti vedėju, tai aklasis jas turi ir gali įgyvendinti. Bet kai savo vertę įrodinėti ir konkuruoti tenka bendroje erdvėje, tuomet ir paaiškėja, kad mes, aklieji, vis dėlto esame žingsneliu atsilikę nuo reginčiųjų kolegų. O kodėl taip yra, šia tema filosofuoti reikėtų atskiro straipsnio. Čia kalbame apie tai, kas vyksta televizijoje. Žinoma, pati projekto specifika buvo ypač susijusi su nematymu, todėl galima sakyti, jog aš taip pat buvau bandomasis triušis. Ar gali matantis, pakliuvęs į tamsą, išgyventi? Gali. O nematantis, pakliuvęs į ypatingą šviesą, joje atitinkamai funkcionuoti irgi gali? Panašu, kad taip pat gali. Paklausėme, atsakėme, o svarbiausią klausimą palieku jums, mielieji: ar reikia, kad tas nematantis ten būtų? 

Aš, vesdama televizijos laidą, jaučiausi laiminga. Man buvo gera, įdomu. Išlaikyti tokį ilgą laiką atitinkamą koncentraciją nėra ypatingai lengva užduotis, bet aš toks žmogus - man gera dirbti žmonėms, gera bendrauti, klausti, veikti, gera būti įvykių centre. Ir to nekeičia faktas, kad nematau. Sunku ar lengva dirbti televizijoje, didele dalimi lemia ne matymas ar nematymas, o asmeninės žmogaus savybės. Pats projektas "Tamsoje", kad ir kokie neaukšti būtų buvę jo reitingai, kad ir kokios būtų buvusios aplinkybės, buvo originaliausia ekranuose pasirodžiusi medžiaga. Ir tai, jog galėjau būti viso šio vyksmo dalis, iš tiesų džiugina širdį. Mes, lietuviai, buvome drąsūs, originalūs, ieškantys ir tai teikia labai daug optimizmo. Man įstrigo prodiuserės Lauros Paukštės pasakyti žodžiai: "Šis projektas buvo tai, dėl ko po tam tikro laiko pasidžiaugiau savo darbu televizijoje". Aš šiuo darbu džiaugiausi ne ką mažiau.