DRAUGE SU BENDRUOMENE

Andrius VAINORAS

DEŠIMTMETIS DRAUGYSTĖS


Kelionėmis šiais laikais nieko nenustebinsi: keliaujame pavieniui ir grupėmis, patirti, pažinti, ilsėtis, gavę atostogų ar tiesiog savaitgaliui. Viskas dar paprasčiau ir kasdieniškiau, kai kelionės tikslas – ne Egiptas, Kanarai ar Maldyvai, bet Lenkija. Atrodytų, nėra apie ką kalbėti, juo labiau, kad ir daugelis žurnalo skaitytojų norėtų skaityti ne apie tai, kas ir kur buvo ar vyko, o apie tai, kas vyksta ar vyks. Tačiau šiuo atveju yra šiek tiek kitaip: visa, apie ką skaitysite, ateinančią, o gal dar ateinančią vasarą galite patirti, pajusti patys, jeigu manysite, kad reikalinga ir įdomu. 

Jau dešimt metų Vilniaus Vilkpėdės bendruomenės socialinių paslaugų centrą (VBSPC) glaudūs ir draugiški ryšiai sieja su Lenkijoje, netoli Nove miesto, įsikūrusiu vaikų ir jaunimo poilsio centru. Kasmet vasarą, pradedant 2009 metais, koncertuoti ir ilsėtis į kaimyninę šalį vyksta bent po vieną ar du VBSPC meno saviraiškos kolektyvus. Kartu jie dalyvauja tarptautiniame menų festivalyje "Vartai į Rytus". Antai kanklių kolektyvas "Kamanės" Lenkijoje šiemet koncertavo ir ilsėjosi jau bene ketvirtą kartą. 2014 m. jos laimėjo festivalio Grand Prix tarp sakralinės muzikos atlikėjų. Festivalio laureatais atskirose kategorijose ne kartą pripažinti ir kiti VBSPC kolektyvai, pačių gražiausių atsiliepimų visada sulaukia solistė Jolanta Žibienė. 

"2009 m. pirmą kartą dalyvavome Lenkijoje rengiamame festivalyje "Vartai į Rytus", – prisimena VBSPC direktorius Algimantas Arbočius, – tuomet ir susipažinome su vaikų ir jaunimo poilsio centro šeimininku Marian Kozlovski. Tiesa, tąkart apsistojome kitoje vietoje, bet draugystė jau prasidėjo. Per 10 metų Lenkijoje viešėjo 14 mūsų kolektyvų, kai kurie – po 3 ar 4 kartus. Poilsio centras įsikūręs prie ežero – vandens dviračiai, valtys, kitas inventorius – nori, pramogauk, nori – keliauk ir pažink kraštą! Dar niekada nebuvo taip, kad tik sėdėtume prie ežero ir ilsėtumės. Koncertuojame, keliaujame po aplinkinius miestus. Festivalio "Vartai į Rytus" scenoje šokome ir dainavome kartu su graikais, iraniečiais, vokiečiais, nekalbant jau apie artimiausius kaimynus – latvius ar baltarusius." 

A. Arbočius prisimena pirmąjį pokalbį su kolega iš Lenkijos. Pirmojo susitikimo metu M. Kozlovski svečio pasiteiravęs, ar šis turįs dar kokių nors kolektyvų, mat vienas Lenkijoje tuo metu kaip tik viešėjęs. "Atsakiau, kad turime ir iškart ėmiau aiškinti, kad mūsų žmonės – su regėjimo negalia. Matau, kad mano pašnekovas nesupranta, o gal tik dedasi nesuprantąs... Vėl aiškinu, kad meno kolektyvų turime ir kad juos lanko žmonės su regėjimo negalia. Ir vėl mano pašnekovas nesupranta. Pagaliau nusijuokia ir sako: "O koks skirtumas, turi jie negalią ar neturi? Visi esame žmonės ir visi – lygūs! Negalia nėra nei žmogaus privalumas, nei trūkumas. Taip ir prasidėjo mūsų draugystė." 

M. Kozlovski (ketvirtas iš kairės), A. Arbočius ir "Kamanės"

"Vietovė, kurioje viešėjome, istoriškai susijusi su Lietuva, – prieš šešerius metus rašė Lina Norkienė, – netoliese vyko Žalgirio mūšis, kitos istorinės kautynės. Iš istorijos vadovėlių prisimename garsiąją 1286 m. įkurtą Marienburgo (dabar – Malborkas) pilį, kurioje rezidavo pats Teutonų ordino magistras. Čia buvo įkalintas Didysis Lietuvos kunigaikštis Kęstutis. Gidai mielai pasakoja jo pabėgimo istoriją, rodo kamerą, kurioje jis kalėjo. Beje, pilyje buvo ir Vytauto vardo kamera, nes svajota jį čia įkalinti. (...) Pagrindinėje posėdžių menėje netikėtai nustebome krėslų raižiniuose atpažinę Šventąjį Kristoforą – Vilniaus globėją, vaizduojamą ir dabartiniame miesto herbe. Gidė Jelena patvirtino, kad kiekviename iš krėslų sėdėjo vyriausiasis valdytojas to krašto, kurio herbas ir lotyniškas pavadinimas pažymėtas toje vietoje. Pažinome ir Klaipėdos krašto herbą. Tarp mūsų buvę neregiai sulaukė išskirtinio gidės dėmesio. Ji, vaizdžiai ir informatyviai perteikdama informaciją, nepamiršo pasiūlyti paliesti įdomesnius muziejaus eksponatus ar jų dalis. Gidė mums pademonstravo puikią salės akustiką – jausmingai padainavo senovinę liaudies dainą. Mūsų grupė, gidės paraginta, nesutrikusi padainavo lietuvišką "Šių naktelį". Ponia Jelena liko sužavėta, o kai sužinojo, kad taip dainuoja šokėjų kolektyvas, nustebusi paklausė: "Tai kaip tada dainuoja tikri lietuvių dainininkai?" 

Apie 2014 metų kelionę į Lenkiją kanklių ansamblio "Kamanės" dalyvė Vilma Medveckienė pasakojo: "Sakralinės muzikos programą atlikome Kamenki ir Lialki miestelių bažnyčiose. Visur buvome labai šiltai priimami, o paskutinę viešnagės dieną priėmimą mūsų kolektyvui surengė Nove miesto burmistras. Jis pats mums surengė nedidelę ekskursiją po gotikinę miesto bažnyčią, rekonstruotą sporto ir pramogų kompleksą. Laisvu nuo koncertų metu daug keliavome, lankėme kultūrinę ir istorinę praeitį išsaugojusias Lenkijos vietas. Visiems labai didelį įspūdį paliko Šymbarko gyvenvietė, čia sukauptos visokios retenybės kokiu nors būdu susijusios su Lenkija. Matėme vientisą, beveik 37 m ilgio lentą, vieną ilgiausių pasaulyje (beveik 6 m ilgio) veikiantį fortepijoną. Tačiau viską pranoko įdomiausias ir keisčiausias to muziejaus po atviru dangumi eksponatas – namas, pastatytas aukštyn kojomis, tiksliau, žemyn stogu. Pasivaikščiojome po jo vidų. Keistas, sunkiai nusakomas jausmas." 

Jolanta Žibienė šiais metais Lenkijoje viešėjo jau penktą kartą. "Lietuvoje kanklių muzika per Mišias ar po jų – retas dalykas, – pasakoja J. Žibienė. – Lenkijoje toks muzikavimas priimamas labai šiltai ir natūraliai." Jolanta iki šiol su nuostaba ir pasigėrėjimu prisimena Olivos miesto katedroje 2014 m. girdėtus vienus geriausių Europoje vargonų, kuriais galima išgauti ne tik muziką, bet ir vėjo ar lietaus šnarėjimą, paukščių balsus, griaustinio garsą... Vilnietės atmintyje ilgam išliks ir kitas, keliaujant po Lenkiją, patirtas įvykis. Lietuvių grupė lankėsi vienoje iš aplinkinių bažnyčių. Čia, už užrakintų grotų, kabo šventas paveikslas. Patyręs, kad Jolanta nemato, bažnyčios kunigas atrakino grotas ir leido paveikslą paliesti. Jolanta prisimena, kad paveikslo paviršius nebuvo visiškai lygus, liesdamas jį žmogus gali susidaryti įspūdį, kas vaizduojama, tačiau iškalbingesnis už paveikslo turinį šiuo atveju pats faktas – kunigas atrakino paveikslą saugančias grotas ir leido prie jo prisiliesti nematančiam žmogui! 

Šiais metais darbščiosios "Kamanės" Lenkijoje ilsėjosi ir koncertavo dar kartą. Surengtas sakralinės muzikos koncertas Šymbarko parapijos bažnyčioje, taip pat kelios ekskursijos – į Torunę, Gdanską, Gdynę, Sopotą ir Marienburgo pilį. Kelionių į Lenkiją metu lietuviams teko laimė pažinti draugišką ir šiltą žmogų – Kamenki miestelio kunigą Andžejų. Kunigas mielai bendrauja su parapijiečiais ir parapijos svečiais, pats groja gitara. Vilniečiai mielai dalyvauja jo aukojamose Mišiose ir jose gieda arba groja kanklėmis, o kunigas kiekvienąkart paskelbia, kad Mišiose dalyvauja svečių iš Lietuvos, ir kad tai yra žmonės, turintys regėjimo negalią. 

"Specialiai nei šios, nei kitų kelionių neorganizuojame, nieko per prievartą nevežame, – pasakoja A. Arbočius, – ateina žmonės, sako "Važiuojam!" Dalį reikalingų pinigų sumoka patys, kiek gali, visada prisidedame ir mes. Vadovaujamės "sumuštinio" principu: norime gero sumuštinio – "tepame" visi! Apie kitus metus kalbėti dar anksti, bet jeigu bus norinčių ir neiškils nenumatytų aplinkybių, tikrai vyksime!" 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]