BRAILIO RAŠTAS IR MES

 

KIEK DAUG TELPA


Pilnas rašinio pavadinimas yra "Kiek daug nuostabių dalykų telpa šešiuose taškeliuose!" Jo autorius Franciskas Chavjeras GARSIA PAJARES (Francisco Javier GARCIA PAJARES). 

2017 m. "Onkyo" rašinių konkurse šis kūrinys premijuotas kaip geras rašinys tarp suaugusiųjų. Autoriui 26 metai, jis gyvena Ispanijoje. 

 

Greitai judant abiem rankoms, sklandžiai slysta du rodomieji pirštai, ir šeši taškeliai pasakoja mano istoriją... 

2005 m. rugpjūčio 6 d. Jaučiuosi blogai. Kad tave perkūnai, kaip blogai! Metus laiko norėjau tikėti žmonėmis, norėjau manyti, kad vienintelė mano problema, kad aš nekreipiu dėmesio, ką jie sako. Bet aš daugiau nebegaliu negirdėti aiškios žinutės, kurią man siunčia gyvenimas. Ne, palūkėkite, yra kitaip: turiu pripažinti, kad aš nebegaliu girdėti, ką man sako gyvenimas, nes silpsta klausa. 

2006 m. sausio 24 d. Aš nežinau, ką daryti. Tėvai manęs nesupranta, o aš nedrįstu jiems pasakyti, kokį pragarą išgyvenu. Kodėl viskas turi būti taip sunku? Šiandien buvo dar viena sumauta diena, tokios pasitaiko vis dažniau. Vienas šunsnukis iš mano klasės pasiuntė visiems raštelį, kuriame parašė: "Atsistokite, ką nors įmeskite į šiukšlių dėžę ir tada sėsdamiesi trenkite kurčiajam". Visi mane apkumščiavo, ir netgi mokytoja iš manęs juokėsi, kai pasiskundžiau. Kiekvieną kartą, kai jie man kumštelėdavo, norėjau verkti, bet susivaldydavau. Dabar jaučiuosi palaužtas. Daugiau nebegalėsiu to ištverti. Man sunku. 

Abi rankos dreba, rodomieji pirštai virpa, turiu padaryti svarbų pasirinkimą, o mano istorija tęsiasi... 

2007 m. vasario 7 d. Negaliu tuo patikėti! Jaučiuosi baisiai blogai – blogiau nei bet kada. Ir kodėl viskas turėjo nutikti man? Dabar, kai suradau būdą, kaip išlaikyti egzaminus nieko nesimokant, dabar, kai vėl susitikau su Dovydu ir pabandžiau, kad ir kaip buvo sunku, pritapti prie jo grupės... negi dar nebuvo pakankamai sunku? Negi nepakako, kad esu kurčias, turėjau dar ir apakti? Kam to reikėjo? Negalėjau perskaityti filosofijos egzamino užduoties, nes neįžiūrėjau teksto raidžių, o dabar, grįžus namo, mane apniko naujos egzistencinės abejonės. 

2007 m. balandžio 25 d. Iškritau iš mokyklos. Taip, žinau, juridiškai esu nepilnametis, bet jei aš ateinu į klasę ir nė žodžio nesuprantu, ir net negaliu paskaityti iš knygos, o tiesiog esu pajuokos objektas ... kokį kitą pasirinkimą turėjau? Bent jau niekas iš manęs nesityčios. 

2007 m. liepos 8 d. Beveik vidurnaktis. Ką tik grįžau namo, buvau susitikęs su Dovydu ir jo grupe. Esu truputį nusiminęs, nes nežinau, kaip su jais bendrauti, neturiu supratimo, kas vyksta ir, net jei Dovydas vakare trumpai papasakoja, kas ką pasakė, aš suprantu, kad kažkas negerai. 

2008 m. liepos 15 d. Nekantrauju grįžti namo ir prisėsti skaityti. Prieš pora mėnesių nutariau išmokti aklųjų raštą. Pasakiau mamai, kad mokysiuosi. Padariau tai dėl jos ir tėčio, bet taip pat norėjau pelnyti ir ONCE psichologo Chose Antonijaus pagarbą. Taigi išmokau brailio raštą, ir nuo tada nebegaliu nė dienos išbūti neskaitęs. Knygose sutikti brailio rašto ženklai yra mano draugai, man nekyla sunkumų su jais bendrauti, tarp mūsų nėra jokių paslapčių. Jie neskubėdami laukia, kada juos perskaitysiu, o jų papasakotos istorijos suteikia spalvų pilkam mano gyvenimui, kurį palengva pamirštu. 

2008 m. spalio 13 d. Išlaikiau testą, gavau 9,5 balo! Mamma Mia! Laiminga diena. Man malonu, kad viskas klostosi gerai: mano vertėja kartu su manimi atėjo į pamoką, mano bendraklasiai sužinojo apie naują bendravimo sistemą, kurią naudoju, ir iš pirmojo egzamino, kurį laikiau brailio raštu, naudodamasis mašinėle "Perkins Brailler", gavau labai gerą pažymį. Mokytojai sako, kad būsiu mokslininkas, bet man dar reikia įstoti į universitetą. 

2013 m. balandžio 26 d. Autobusu važiuojančio vyruko veidas nušvito, kai jam pasakiau, kad esu kurčias ir aklas, ir kad jis gali su manimi pasikalbėti rašydamas didžiąsias raides savo rodomuoju pirštu ant mano dešinės rankos delno. Buvo dar juokingiau, kai pasakiau jam, kad "tas daiktas" yra brailio eilutė, prijungta prie mano mobiliojo telefono. Jo veidas ištįso, kai pasakiau, kad aš ką tik pasinaudojau "tuo daiktu" norėdamas išsiųsti kelias žinutes, o dabar su juo skaitau laikraštį. Nepaprasta! 

2014 m. kovo 4 d. Na, taip, brangusis administracinės teisės dėstytojau, jūs diktuojate priesaikos žodžius, Lorena juos užrašo savo kompiuteriu, o aš perskaitau su brailio eilute. Tada man atrodo, kad aš juos girdžiu. Be to, Isa, Patri ir aš mirėme iš juoko per jūsų paskaitą, kai jūs, kažką įpusėjęs aiškinti, supratote, ką pasakėte, nutilote ir pridūrėte: "Nerašykite žodžio "kalė", nereikia, kad Ksavis jį perskaitytų". 

2015 m. lapkričio 25 d. Mielas dienorašti, tikiuosi, galėsi man atleisti, jei kada esu parašęs žodį "neįmanoma". Galbūt esu kurčias ir aklas arba koks tik nori, bet tai man netrukdo mokytis anglų kalbos. Aš nepaprastai daug išmokau, kai Aleksas kompiuteryje pradėjo rašyti, kaip reikia tarti kiekvieną žodį. Aš jo parašytus žodžius perskaitau su brailio eilute ir pakartoju. Žmonės sako, kad jei yra noro, atsiras ir priemonių... Aleksas pateikia priemonę, o aš užtikrinu norą. 

2017 m. kovo 3 d. Vakar šiek tiek laiko praleidau su nepaprastai gražia mergina. Aš skaičiau su brailio eilute, kai ji uždėjo savo ranką ant manosios ir nusišypsojo. Tada man šovė mintis: iš kišenės ištraukiau raktų pakabuką su brailio raštu ir, jai nespėjus nieko pasakyti, pradėjau mokyti šio rašto. Ji labai greitai mokėsi... per greitai! Man būtų patikę, jei brailio raštas jai būtų ėjęsis sunkiau, tada būčiau išlošęs dar minutėlę, kad, nukreipdamas jos ranką per tuos šešis taškus, galėčiau ją stebėti: susikaupusią, ramią, užmerktomis akimis ir šypsena ant lūpų. 

Dvi rankos, kurios užrašė šią istoriją, dvi rankos, kurios dabar ją skaito, ir dvi rankos, kurios rado tai, ko ieškojo... 

"Draugystė, išsilavinimas, bendravimas, įtrauktis, humoras, meilė... nuostabu, kiek daug dalykų telpa šešiuose taškeliuose!" 

 

Iš anglų kalbos išvertė Audronė Gendvilienė 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]