RENGINIAI

Juozas BARTKUS

IR ČIA BUVO KURIAMA LIETUVA

Panevėžio krašte yra jaukių, gražių vietų savo peizažu ir tautine atmintimi. Lietuvos aklųjų bibliotekos Panevėžio padalinio vyresnioji bibliotekininkė Danguolė šį sykį savo skaitytojams ir renginių dalyviams pasiūlė kelionę į Puziniškį - Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimtąjį dvarelį. Maloniai ir su tai vietai derama pagarba pusketvirtos valandos mus globojo muziejaus šeimininkė Irena Lesvinčiūnienė. Begurkšnojant vaistažolių arbatą, vyko edukacinė pamokėlė, kaip gydytis įvairiomis žolelėmis. Po pamokėlės Irena supažindino su dvaro muziejaus ekspozicija. Dvarelyje pajutome čia gyvenusių žmonių dvasią: neskubėdami vaikštinėjome po jo kiemą, sodą. Sodyba gražiai sutvarkyta ir rūpestingai prižiūrima, o paukščių klegėjimas turbūt toks pat kaip ir Gabrielės Petkevičaitės gyventu laiku. 

Šiame dvarelyje gyveno ypatingos, didelės dvasios žmonės. Daktaras Jonas Petkevičius su savo mielaširdinga žmona Malvina mylėjo visus žmones, juos užjautė ir jiems varge padėjo. To pratino nuo pat mažens ir Gabrielę. Kai Gabrielė baigė Mintaujos vokiečių mergaičių mokyklą ir gavo namų mokytojos diplomą, sugrįžo į namus padėti tėvui - žmonių mylimam ir gerbiamam daktarui. Dirbdama ir bendraudama su žmonėmis, kartu dirbo ir lietuvybės labui. G. Petkevičaitė-Bitė 1890 metais pradėjo rašyti į Vinco Kudirkos "Varpą". Nuo "Varpo" laikų jai ir prigijo Bitės vardas. Ne tik vardas, bet ir bitės darbštumas bei sumanumas, todėl 2011 m. buvo įsteigtas vardinis G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis - "Tarnaukite Lietuvai". Medalis skiriamas už visuomeninę veiklą, geranoriškus darbus, skatinant Lietuvos visuomenę dirbti valstybės labui. 

1894 m. G. Petkevičaitė-Bitė su Jadvyga Juškevičiūte įsteigė "Žiburėlio" draugiją pagelbėti besišviečiančiai jaunuomenei. "Žiburėliui" Bitė skirdavo pinigus ir iš savo penkiasdešimties avilių bityno. Slėpė ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą. Daug kas tuo laiku stebėdavosi, kad gydytojo dukra kalba lietuviškai - "mužikų" kalba. 

Puziniškyje buvo sulipdytas lietuvybės korys: Bitė, Jadvyga Juškevičiūtė, Žemaitė, Povilas Višinskis, Petras Avižonis, kiek vėliau prisijungė Jurgis Šaulys, Jonas Biliūnas. O kiek jaunų žmonių į šviesą pastūmėjo "Žiburėlio" draugija! Na, ir to lietuvybės korio medus - Palangoje suvaidintas pirmasis lietuviškas spektaklis - "Amerika pirtyje". Apie visa tai galima pasiskaityti garsiniu formatu išleistoje Bitės knygoje "Krislai". 

Gal ne visiems žinomas faktas, kad G. Petkevičaitė-Bitė ir Vincas Kudirka buvo Onos Jablonskytės (Vytauto Landsbergio mamos) krikštatėviai. 

Aš jau kelintą kartą skaitau G. Petkevičaitės-Bitės "Karo meto dienoraštį" ir kiekvieną sykį, rodos, kad pasikalbu su artimu žmogumi. Kiek čia rūpesčio, kiek čia vargo, kiek nuovokumo, kiek netikėtumų ir nepalankių situacijų, iš kurių reikėjo sumaniai išsisukti. Stebina, kaip žmogus pats vargdamas dar galėjo visa tai užrašyti. Beklausant paukščių klegesio, atėjo tokia mintis: "Karo meto dienoraštis" būtų labai gera ir naudinga edukacinė priemonė aklųjų reabilitatoriams ir reabilituojamiesiems. 

O koks giedras Gabrielės noras ir prašymas skulptoriui Bernardui Bučui: "Padaryk man antkapinį paminklą, kur ir paukščiukai galėtų atsigerti". Man teko liesti granite labai gražiai išgremžtą pėdelę. Būtų gražu, kad žmonės lankydami kapą, atneštų ne tik gėlių, bet ir vandenėlio paukščiukams atsigerti. Graži mirties ir gyvenimo metafora. 

Reabilitacijoje yra daug svarbių komponentų, bet svarbiausias - žmogiškumas, jo apsčiai šiame dienoraštyje. Mums, žmonėms su negalia, Bitė yra pavyzdys, kaip, anot Vaižganto, turint menkasveikatį, galima nuveikti didelius darbus. Ji prisidėjo prie valstybės kūrimo, prie tautinės atminties žadinimo, prie jaunuomenės švietimo, sujudino visuomenę kultūriniam darbui. Panevėžio krašto poetė Edita Misevičiūtė Bitei paskyrė tokias eiles: 

Šiandien bitės nebedūzgia 

prie vaiko bemokslio, 

kur paslėptas Dievo auksas - 

medus - avilys, 

pilnas kvapiųjų knygų, 

nesulankstytų Ivinskio kalendorių, 

nepapasakotų dienoraščių. 

Čia ne karas svarbu. 

Kas mane atpažinote 

Joniškėlyje 

kupriukę, 

kas jums sakė, 

kad gydysiu 

Višinskį, Žemaitę, Kudirką - 

jų diagnozė ta pati: 

Gelbėkim Lietuvą.