LASS LITERATŲ KŪRYBA

Glorija STUNDYTĖ

SUGRĮŽIMAS

(Ištrauka iš rašomos apysakos. Pirmieji jaunos autorės literatūriniai bandymai) 

Mes grįžome namo. Nustebau, kad tiek laiko čia nebuvau. Tėvai jau laukė. Žinojau, kad jie baigė gerti, bet nė nemaniau, kad namai sugebėjo taip pasikeisti. Prie durų mane pasitiko didelis labradoras. Nustebau, kad jis čia apskritai yra, bet, tikriausiai, tai tėvų dovana man už tai, kad tiek laiko gėrė ir visiškai mane buvo užmiršę. Paglosčiau šunį. Jis priėjo arčiau ir ėmė meilintis. Geras šuo. Reikės tik sugalvoti jam vardą. 

- Labas Lėja, pagaliau grįžai! 

Mama priėjo ir mane apkabino. Dar kažką sakė, bet man prasprūdo pro ausis. Gal nebuvo labai svarbu, o gal šiaip... Po visko pasikeičiau labiau nei pati save prisimenu. Koridoriumi nuėjome į virtuvę. Namai tiesiog blizgėjo, na, gal man tik atrodė, kad blizgėjo, kai prisimenu, kad jie buvo užversti šiukšlėmis ir tuščiais buteliais. Virtuvėje ant stalo stovėjo gražus tortas su 18 žvakučių. Dailūs puodeliai, servetėlės ir apskritai viskas buvo gražu. 

- Su gimtadieniu, Lėja! 

- Nejaugi? Šiandien mano gimtadienis? Visai pamiršau... 

- Sugalvok norą, - pasakė tėtis. 

Ėmiau galvoti, ko labiausiai noriu. Turėti didelį namą? Įstoti mokytis aktorystės? Turėti būrį gyvūnų? Kad prisikeltų Timas? 

Ušpūčiau žvakutes. Visi pradėjo ploti. Tie visi - tai mama, tėtis ir mano sesuo. Daugiau nieko nebuvo. O kas galėtų? Niekas. 

- Lėja, mes tikimės, kad vėl pradėsi gyventi iš naujo, - pasakė tėtis ir padavė man paketą.  

Jis buvo keturkampis, todėl spėjau, jog tai knyga. Išvyniojau dovaną. Taip, atspėjau. Tai buvo knyga pavadinimu "Kodėl verta gyventi?". Pavadinimas tikrai verčiantis susimąstyti, bet manęs, ko gera, nepaveiks. 

- Ačiū, esu už viską labai dėkinga. Tikrai, ir atsiprašau už tai, kad tiek laiko buvau "ne savimi". Man tiesiog... 

Man niekada nepritrūkdavo žodžių. Matyt, tikrai atpratau kalbėti. 

- Nieko tokio. Mes suprantame, kad tau reikia laiko, - pasakė tėtis ir taip pat mane apkabino. 

- Pagalvojome, kad gyventi naujame kambaryje tau bus daug geriau, todėl mes jį suremontavome. Padarėme kapitalinį remontą. Tikimės, kad ši naujiena tavęs pernelyg nenustebins, tiesiog gydytoja mums patarė pakeisti tau aplinką, nors kiek, - raminamai kalbėjo mano sesuo. 

Mano sesuo? Juk jie nėra mano šeima, bet... Nepaisant to, jie vis tiek manimi rūpinasi. Matyt, tikrai myli kaip savo šeimos narę? Kažkodėl atrodo, kad anksčiau tuo neabejojau, o dabar... Dabar pati savęs neatpažįstu. Mama ėmė pjaustyti tortą. Sesuo gyrėsi, kad po mėnesio pabaigs universitetą. Džiaugiuosi dėl jos. Tėtis pasakojo, kad jam per tą laiką, kai gulėjau klinikoje, pavyko susirasti dar geresnį darbą nei turėjo prieš tai, kai gėrė, o mama pranešė, kad irgi įsidarbino. Beje, ją pradėjo traukti rankdarbiai ir panašūs dalykėliai. Taigi gyvenimas tęsiasi. Bet jiems. O man? Nesu dar tuo tikra. 

- Noriu pabaigti mokyklą. 

- Tikrai? 

Visi nustebę pasižiūrėjo į mane. 

- Taip. Noriu vėl grįžti į gyvenimą. Nors ir nebus lengva. 

- Labai gerai, Lėja. Patikėk, taip tau bus geriausia, - pasakė mama. 

- Žinau. 

Netrukus nuėjau į savo kambarį. Išgirdau, kaip tėvai su sese dar kalbėjo, kad man viskas bus gerai, tiesiog reikia daugiau laiko. 

Uždariau duris ir nuėjau prie kompiuterio. Atsisėdau ir tiesiog įsijungiau intiką. Ėmiau žiūrėti "Green day" interviu ir panašius dalykus apie juos. Tiesą sakant, žaviuosi jų vokalistu. Jis vedė vieną kartą būdamas dvidešimt dvejų 1994-aisiais ir vis dar yra su ta pačia žmona. Skiria jai dainas. Daugiau pasiskaičiusi suradau tokias citatas apie jo žmoną, kad tiesiog per širdį nuėjo. " Ji yra mano pasaulis. Ji man yra viskas. Jeigu jai kas nors atsitiktų, mirčiau iš širdgėlos arba nusižudyčiau, kad būčiau kartu su ja". 

Aš irgi taip norėčiau, bet daugiau nieko nepamilsiu. Niekada. Gerbiu tokius žmones. Ir šiaip jis nuostabus! Net nežinau, kodėl. Man jis tiesiog patinka kaip žmogus. Man labiausiai patiko jo daina, kurią jis skyrė savo žmonai Adrianai: "Last night on earh". 

I text a postcard sent to you 

Did it go through? 

Sending all my love to you 

You are the moonlight of my life every night 

Giving all my love to you 

My beating heart belongs to you 

I walked for miles 'til I found you 

I'm here to honor you 

If I lose everything in the fire 

I'm sending all my love to you. 

- - - - - 

Rašau tau ant atviruko 

Ar tu jį gavai? 

Siunčiu tau visą savo meilę 

Kasnakt esi mano gyvenimo vilties šviesa 

Atiduodu tau visą mano meilę 

Mano plakanti širdis priklauso tau 

Išvaikščiojau kelius, kol radau tave 

Esu čia tam, kad garbinčiau tave 

Jei prarasiu viską ugnyje 

Siunčiu tau visą savo meilę 

Labai graži daina. Dar radau įrašą, kur jis dainavo būdamas penkerių. Labai miela. Ir šiaip. Jis tiesiog labai mielas žmogus. Linkiu jam laimės, kurios pati šiandien turiu ne per daugiausiai, bet gal viskas pasikeis? Įėjau į "Youtube" ir ėmiau be tikslo žiūrinėti vaizdo siužetus. Įkėlė kažkoks Bully Boy. Kas per nesamonė? Bet iš neturėjimo ką veikti įsijungiau. Patiko. Vaikinas tiesiog šaipėsi iš to, kaip "Facebook" rašo žmonės. Linksmai ir teisingai. Peržiūrėjau dar penkis jo sukurtus siužetus. 

Rytoj į mokyklą. Reikės grįžti, prisivyti klasiokus, nors žinau, kad jiems mokslo metai baigsis žymiai greičiau nei man. Pasiėmiau tėčio padovanotą knygą ir įsitaisiau lovoje. Prie manęs iš karto priėjo šuo ir ėmė meilintis, kad paglostyčiau. Glosčiau jo purų kailį, o jis palaižė man ranką ir atsigulė šalia lovos. Mielas šuo. Visada norėjau turėti kokį nors gyvūną. 

- Reikia sugalvoti tau vardą, - pasakiau jam, - kaip manai? Koks tau vardas tiktų? Gal Marilynas? O gal Mansonas? O gal Billis? O gal... Velniop. Būsi Bullis. Gal nesamonė? Žinau, bet man nusišvilpt. Svarbiausia, kad vardą turėtum. 

Šuo tik kyštelėjo man galvą po rankomis lyg sakydamas: 

- Man nesvarbu, kokį vardą duosi, tik glostyk. 

Ot šuo! Man net ranka pavargo, bet glosčiau jo purų, auksinės spalvos kailį. Knygos beveik neskaičiau. Užmečiau akį tik į aprašymą. Nuobodybė, todėl manau, kad jos neskaitysiu. Padėjau ją į lentyną ir toliau glosčiau šunį. Po kiek laiko išsirangiau iš lovos ir nuėjau pas tėvus. Jie visi trys draugiškai šnekučiavosi ir gėrė arbatą. Kai įėjau, kalba nutilo. 

- Na, Lėja, kaip tu? 

- Neblogai. Atrodo, grįžtu į gyvenimą. 

- Labai gerai. Pamatysi, viskas bus gerai. 

- Taip. Viskas. Bus. Gerai. Aš sugebėsiu. Stengsiuosi. Būsiu stipri. Pati sau prižadėjau. Man pavyks. Jei jūs manimi tikėsite ir būsite šalia. 

Sesuo atsistojo ir priėjusi stipriai apkabino, o tada tėtis, mama. 

- Mes visada, visada, visada būsime su tavimi. Mes tavo šeima. Esi brangiausias mūsų gyvenimo turtas. 

- Jūs mano irgi. Aš jus myliu. Tikiuosi, nepradėjau siaubingai nervinti su savo depresija. Tiesiog tai mane sugniuždė. Nebenorėjau gyventi. Jaučiausi kalta. 

- Na, ką tu. Mes puikiai supratome tavo būseną ir gal šie žodžiai skamba labai kasdieniškai ir tu gali pagalvoti: "Nė velnio jūs nesuprantate". Bet žinok, kad mes tiesiog suprantame, kaip tu jauteisi, todėl niekada nedrįsk galvoti, kad mus pradėjai nervinti. Niekada to nebus, nors nenorėtum grįžti į gyvenimą metų metais. 

- Ačiū, mama. 

Sesuo liko pas mus nakvoti. Nuėjau į vonią. Jau buvo vėlus vakaras ir aš labai norėjau miego. Išsivaliau dantis, nusiprausiau veidą. Tuomet palindau po dušu ir išsiploviau plaukus. Grįžusi į kambarį išgėriau vaistų ir išsidžiovinusi plaukus įsiropščiau į lovą. Prie manęs priėjo šuo ir palaižė nukarusią nuo lovos krašto ranką. Paglosčiau jį. Jis vėl atsigulė šalia lovos. Supratau, kad dabar jis yra geriausias mano draugas, kad galiu su juo kalbėtis apie bet ką, galiu jam išsipasakoti ir išsiverkti. Ir gal tai skambės beprotiškai, bet aš žinau, jog jis mane visada supras.