NEREGYS IR VISUOMENĖ

Alvydas VALENTA

APIE DEBESIS IR JŲ GANYTOJUS

Ar bandėte kada nors ganyti debesis? Na, nebent vaikystėje, žiūrėdami į dangų, nes suaugę žmonės tokiems niekams paprastai neturi laiko. Ar patys bent kartą panorote tapti debesimis ir pasiganyti debesų pievose?.. Spėju, ne. Labai jau nekonkretu ir nepraktiška. Vis dėlto keletas regėjimo negalią turinčių žmonių praėjusią ir šią vasarą tokią galimybę turėjo ir ja pasinaudojo - lyg jauni kumeliukai laigiojo po debesų pievą arba priešingai, joje sėmėsi ramybės, išminties, savęs ir kitų supratimo. 

"Debesų pieva" - jaunų, kūrybingų, ekologinėms problemoms neabejingų žmonių sambūris, kviečiantis įsiklausyti į save ir šalia esančius žmones, atrasti ir pajusti mus supančio pasaulio pavidalų įvairovę. Sambūris antri metai gamtos apsuptyje rengia "Debesų pievos" stovyklas, į jas kviečia jaunas šeimas, įvairaus amžiaus ir pomėgių žmones, taip pat ir turinčius regėjimo negalią.  

Šiais metais "Debesų pievos" stovykla vyko Zarasų rajone, Antalieptėje. Penkias dienas buvo muzikuojama, vyko paskaitos, supažindinančios su sveika gyvensena, joga, meditacijos technikomis, įvairiomis šokio mokyklomis, lietuvių etnine kultūra, garso sesijos, kviečiančios vidinei kelionei į savo pačių jausmų ir minčių pasaulį. Visa tai galėjo patirti ir aklųjų bei silpnaregių bendruomenės nariai. 

"Debesų pieva" - jaunų, kūrybingų, geranoriškų žmonių sambūris, ieškosime galimybių su jais bendradarbiauti ir ateityje, bandysime surengti bendrą stovyklą, gal net "Zelvoje", - sakė LASS respublikinio centro kultūros projektų koordinatorė Lina Puodžiūnienė. 

Skaitytojams siūlome pokalbį su "Debesų pievos" sumanytoju ir organizatoriumi Kęstučiu Kaupu. 

- Gerbiamas Kęstuti, papasakokite plačiau apie save, kas esate, ką veikiate? Kaip jūsų gyvenime atsirado "Debesų pieva"? 

- Mane apibūdinti ar įsprausti į kokius nors rėmus ganėtinai sunku: esu grojantis žmogus, dalyvauju įvairiuose socialiniuose projektuose, galiu atlikti polinezietišką masažą ir kartu dirbu pramoninių įrenginių alpinistu platformose Šiaurės jūroje. Kaip mano veiklos lauke atsirado "debesys"? Gyvenime, ypač vaikystėje, susidūriau su daug neigiamų dalykų, su spaudimu iš išorės: būti tokiam kaip visi, įtilpti į nežinia kieno sugalvotus rėmus. Tai mane labai liūdindavo ir paaugliškame amžiuje atsirado visokios depresijos, noras maištauti. Kai matai, kad viskas aplinkui vyksta ne taip, kaip diktuoja tavo paties pasaulio supratimas ir jutimas, labai sunku išlikti savimi. Pradedi visam tam priešintis, o tada artimiausia aplinka tave ima dar labiau spausti: "Ką čia dabar bandai daryti, ką nori įrodyti, būk kaip visi ir t.t." 

- Ar galite papasakoti, kaip šis spaudimas jūsų gyvenime reiškėsi konkrečiai? 

- Atsimenu, būdamas vienuolikos, į namus parsinešiau Polio Brego knygą "Badavimo stebuklas" - likau visiškai nesuprastas. Paauglystėje mano draugai buvo pranciškonų vienuoliai, Krišnos sąmonės išpažinėjai, o namuose - visai kitoks klimatas: daiktiškumas, praktiniai dalykai. Buvo ir fizinio smurto. Mano patėvis užaugo visiškai nerūkydamas ir nevartodamas alkoholio, tačiau jo artimieji prieš jį smurtavo, šitą savybę jis atsinešė ir į savo šeimą. Smurtavo ir prieš mane. Būdamas penkiolikos pabėgau iš namų, vasarą praleidau skautų stovyklose, rudenį nuvažiavau į Kretingą pas pranciškonus. Šiek tiek gyvenau tenai. Vėliau jie surado nedidelį namelį ir kurį laiką jame gyvenau vienas. Bandžiau būti kaip visi, bet tada mano gyvenime atsirado labai daug kančios. Pradėjau daryti daug veiksmų, kurie nėra mano "aš" ir kurie visiškai nebuvo susiję su mano asmenybe. Sakysime, reikėdavo su draugais girtuokliauti, nes jeigu nuspręstum gyventi blaivų gyvenimą, draugai tuojau pat išgaruotų. Šitaip gyvendamas ir norėdamas pateisinti kitų žmonių lūkesčius, pradėjau jausti įtampą, liūdesį, panirau į depresiją. Norėjau užsimiršti. Atsirado ne tik svaigalai, bet ir narkotikai, daug kitų destrukcinių dalykų. Supratau, kad esu pavargęs nuo to kitų primetamo vaidmens, kaip reikia gyventi ir kartu kilo didelis noras iš tikrųjų gyventi taip, kaip noriu. Teko daug ką permąstyti, atrasti iš naujo. Tik tada išnyko visokiausios depresijos, gyvenimas vėl tapo prasmingas ir gražus. Kai viskas susibalansavo mano viduje, pradėjau pastebėti daug draugų, kurie murdosi panašiame purve. Kilo noras ar gal greičiau poreikis dalytis savo patirtimi - ėmiau pasakotis vieniems, kitiems. Taip po truputį plėtėsi mano idėjoms pritariančių žmonių ratas, supratome, kad apie tai reikia kalbėti viešai. Pradėjau dalyvauti įvairiuose socialiniuose projektuose, lankytis vaikų namuose, Pravieniškių įkalinimo įstaigoje. 

- Ką tose įstaigose suradote, kokią patirtį ar emocijas iš jų išsinešėte? 

- Daugelis Pravieniškėse kalinčių žmonių tikrai nuoširdžiai nesupranta, už ką jie kali. Šie žmonės užaugo tokioje terpėje, kurioje tai, ką jie padarė, nelaikoma nusikaltimu, lygiai kaip prieš tris ar keturis šimtus metų nebuvo laikoma nusikaltimu deginti "raganas" ar viešai vykdyti mirties bausmes. Mūsų, kaip visuomenės, uždavinys - parodyti, kad ji funkcionuoja kitaip nei jie įsivaizduoja. Lietuvoje yra daug dvasinio verslo įstaigų, mokančių meditacijos, teisingo gyvenimo būdo, bet jos tai daro tik už pinigus, kitaip sakant, žmonėms, kurie susimoka. Mes nebandome padėti atsikelti tiems, kurie stovi, mes bandome padėti tiems, kurie yra pargriuvę, kuriems atsistoti yra sunku. Tie, kurie yra pargriuvę, dažniausiai neturi pinigų susimokėti. Tačiau nereikia manyti, kad pagalbos reikia tik kaliniams ar be tėvų augantiems vaikams. Daugelis išsilavinusių, atrodytų, sėkmingų žmonių patiria būseną, kai potencialas, informacija, žinios tarsi ir yra, bet žmogus vis tiek savęs nerealizuoja. Logiški sprendimai, bet jie niekur neveda, reikalinga paties žmogaus atsakomybė, noras kažką keisti. 

- Kaip visoje šioje veikloje atsirado "debesys"? 

- "Debesų pievos" idėja - kiekvienas debesis yra tobulas savyje, kiekvienas žmogus, kuris žiūri į debesis, mato juos skirtingai. Tačiau kartu supranta, kad nėra teisingų ar neteisingų debesų: nesąmonė būtų sakyti, kad tas debesis taisyklingos formos, o anas - netaisyklingos. Priimame debesis tokius, kokie jie yra ir nesukame galvos dėl to, kad jie turėtų būti kitokie. Kaip ir vandenyne bangos: mes nebandome įrodinėti, kad viena banga yra geresnė ar teisingesnė už kitą. Visos paimtos kartu jos sudaro vandenyną. Lygiai taip pat ir su žmonėmis: kiekvienas mūsų esame tobulas ir vienintelis toks žemėje, jeigu darome tai, kam esame sukurti ir ką geriausiai sugebame. Kai žmogus randa savo širdies kelią, viskas tampa labai paprasta ir teisinga. Žmonės neturi savęs sprausti į tokias formas, kurios jiems nėra priimtinos, prisiimti aplinkos primetamų vaidmenų. Jeigu vertinsime žuvį pagal jos galimybes laipioti medžiais, imsime manyti, kad žuvis yra niekam verta, bet žuvies paskirtis - plaukioti vandenyje. Taip ir su visais mumis: jeigu esame sukurti plaukioti, niekada nelaipiosime medžiais, ir priešingai: laipiojantys po medžius niekada neplaukios taip, kaip tai daro žuvys. Žmonės, kurių talentas ir galimybės geriausiai atsiskleidžia muzikuojant, tampa, sakysime, medikais - kas iš to išeina, visi gerai suprantame, nėra nei gero daktaro, nei gero muzikanto. Ugniagesiai, kurie žino, kad labai svarbu yra laiku būti gaisro vietoje ir moka gelbėti žmones, daro gerus darbus nepaisant to, kiek buvo į juos investuota. Tokių situacijų gyvenime daugybė ir su jomis visi susiduriame nuolat. Esame skirtingi kaip tie debesys, bet niekas už nieką nėra prastesnis ar blogesnis. 

- Kaip kilo mintis į jūsų rengiamas stovyklas pakviesti akluosius ir silpnaregius? 

- Žmonės, kurie turi regėjimo negalią, man atrodo kaip pavyzdžiai, galintys pasakyti: "Žiūrėkit, mes esame tokioje situacijoje, bet mes atrandame daugybę priežasčių šypsotis, atrandame būdų, kaip išsivaduoti iš savo liūdesio". Yra dar viena žavinga neregių gyvenimo pusė - tai improvizacija. Aklieji, norėdami išspręsti daugelį jiems kylančių problemų, nuolat improvizuoja. Štai visiškai nematanti Živilė iš Kauno dalyvavo stovyklos "gyvojoje bibliotekoje" ir tuo pat metu siuvinėjo. Siūlą į adatą ji įveria su liežuviu, greičiau nei daugelis iš mūsų. Ir tokių situacijų yra daugybė. "Debesų pievos" tikslas - kviesti žmones, provokuoti juos bendrauti, dalytis savo patirtimi, vienas kito klausytis ir pamatyti, kaip yra paprasta rasti sprendimus, kai aplinkui sutinki artimų žmonių. Jeigu tu esi žmogus su regėjimo negalia, tu irgi esi labai įdomus, turi ką pasakyti. Šią vasarą į stovyklą atvykę aklieji tai dar kartą patvirtino. Daugybę problemų dažniausiai sukuriame patys ir dėl jų kankinamės, inkščiame tokiose vietose, kur jokių problemų nėra. Į stovyklą kviečiame įvairius žmones, turinčius skirtingą gyvenimo patirtį, skirtingas galimybes. Tai yra tikra, autentiška, o ne visiems atvejams tinkantis gražiai įpakuotas verslo receptas. 

- Jeigu dviem žodžiais reikėtų apibūdinti jūsų stovyklose vyraujančią nuotaiką, tie žodžiai, tikriausiai, būtų - šiltumas, paprastumas... 

- Labai gera ir linksma apsižvalgyti aplinkui ir suprasti, kad esi mylimas ir vertinamas toks, koks esi. "Debesų pieva" yra grįžimas į šeimą. Daugelis žmonių Lietuvoje tiek perkeltine, tiek tiesiogine prasme emigruoja ne todėl, kad sunku gyventi, o todėl, kad jaučiasi nesaugūs. Vienas iš "Debesų pievos" tikslų - saugi erdvė. Šioje stovykloje nėra jokių "rėmų", išskyrus vieną: negalima kitų žmonių skaudinti, žeminti, lyginti, kuris geresnis ar blogesnis. Turime nustoti smerkti ne tik kitus, bet ir save: pabandžiau, o išėjo taip, kaip išėjo, ir tai nėra nei blogai, nei gerai. Žinoma, kai tavo veiksmai daro poveikį kitiems žmonėms, gali turėti vienokių ar kitokių pasekmių, tada jau reikia galvoti ir veikti atsakingai, bet čia aš kalbu apie žmogaus gyvenimą, teisę eksperimentuoti, klysti. Reikia būti atlaidesniems patiems sau. 

- Ar "Debesų pievos" idėja pasiteisino? 

- Nelygu iš kurios pusės pažiūrėsi. "Debesų pieva" kaip bendraminčių sambūris tiesiog fantastiškas. Turime visą pulką debesų-savanorių. Finansinė pusė - labai sunku rasti rėmėjų. Verslui tai yra per daug abstraktu, nesuprantama, kur gi čia tas loginis paaiškinimas? Verslui gal net labiau apsimoka, kad žmonės turėtų kompleksų, pavyzdžiui, visa grožio industrija. Kuo daugiau žmonių jausis negražūs, nelaimingi, neatitinkantys visuomenėje priimtų grožio normų, tuo visai grožio industrijai bus tik geriau. Akivaizdu, kad toks verslas niekada nerems mano stovyklos. Yra daug įstaigų, deklaruojančių, kad kovoja su svaigalais, su depresija, bet jos visiškai nesusidomėjo ir nepanoro prisidėti. Joms, greičiausiai, mes atrodome kaip konkurentai. Tiek praėjusiais, tiek šiais metais stovyklai organizuoti nesurinkome pakankamai pinigų. Teko panaudoti asmenines lėšas, bet aš visiškai nesigailiu. Gavau didelį pelną iš to, kaip žmonės šypsojosi, kaip jautėsi ir kiek daug įvyko įdomaus. Tai yra investicija į savo kraštą, į savo tautą. Vieni žmonės atostogų skrenda į egzotiškas šalis ir leidžia pinigus kelionėms, kiti kažką daro savo šalyje. 

- Esate ne tik vyriausiasis "Debesų pievos" piemuo, bet ir muzikantas, kiekvieną vakarą stovyklos dalyvius kvietęs į vidinę kelionę po muzikos garsų ir savo pačių pasaulį. Kaip jūsų gyvenime atsirado gongai, tibetietiška muzika? 

- Labai keistai ir atsitiktinai. Gyvenau Norvegijoje, Bergene, ten įsikūrė lietuvių bendruomenė. Pradėjau kviesti muzikantus iš Lietuvos atvykti, rengti koncertus. Kartą atvažiavo gongų muzikos atlikėjai ir kuriam laikui pas mane paliko savo instrumentus: jeigu patiks, galėsi nusipirkti, jeigu ne, parsivešime atgal. Ilgą laiką bijojau juos net liesti. Bet, kaip Rytų išmintis sako, jeigu yra mokinys, atsiras ir mokytojas. Kartą, grįžęs į Lietuvą, nuėjau į kompozitoriaus ir muzikanto Tomo Dobrovolskio muzikos garso sesiją ir išgirdau, kaip jis groja. Nuo to laiko viskas ir prasidėjo. Pradėjau improvizuoti su visokiais instrumentais, ieškoti įvairių galimybių, sąskambių. Kaip visa tai įvyko, tiesą pasakius, nelabai galiu paaiškinti. Savo muzikavimo negalėčiau vadinti grojimu, nes jis sunkiai įtelpa į tą supratimą, kurį apie muziką turi daugelis žmonių. Tai yra tam tikros garso sesijos, pagrįstos tibetiečių meditacinėmis technikomis. Protas nurimsta, nustoja blaškytis, žmogus pradeda kurti vaizdus, vizijas. Aš žaidžiu garsais, o sesijos dalyvio viduje vyksta kūryba, pradeda veikti emocijos, vaizduotė. 

- Gal jau turite naujų planų ar ketinimų rengti kitas stovyklas, dalyvauti įvairiuose projektuose? 

- Domina pačios įvairiausios veiklos, renginiai, kuriuose aš galiu būti kaip debesis. Su aklaisiais jau dalyvavau projekte "Muzikos kalba tamsoje", yra planų dar ir šiai vasarai, bet nesu tikras, ar suspėsiu. Net ir debesys ne visada gali plaukti, kur panorėję, yra darbas, tam tikrų įsipareigojimų.