LASS LITERATŲ KŪRYBA

Irena ŽURUMSKIENĖ

LIETAUS LAŠŲ PASAKOJIMAI


Vakare, gurkšnojant arbatą, išgirdau visai netikėtą ponios Julijos prisipažinimą. Pradžioje ji padūsavo, padūsavo pakreipusi galvelę, užsimerkusi pasėdėjo ir paslaptingai pradėjo kalbėti: 

- Kai lyja lietus ar jūs suprantate ką jis kalba, pasakoja? - patylėjo. Aš, kai ėmiau suprasti lietaus šneką, prisipažinsiu, labai išsigandau - pamaniau, kad protas niaukiasi, - įdėmiai į mane pažiūrėjo ir lėtai, lėtai tęsė:  

- Lietaus lašai - tai žodžių skiemenys, kurie byra tarp žodžių be sustojimo, be pauzių. 

- Prieš kokį trejetą metų, štai čia, verandoje vakare sėdėjau užsiklojusi pledu, - tęsė pasakojimą ponia Julija, - lietutis lynojo, snūstelėjau. Nežinau kiek praėjo laiko, bet pro snaudulį girdžiu, kad smarkiau ir garsiau taškena į langų stiklus, stogą. Pradėjau girdėti pavienius žodžių skiemenis: "...amž-ži-ny-bė-vis-kar-to- siu-ir-kar-to-siu-kol-su-pra-sit-vis-kar-to-siu-pa-ra-šy-ta- am-ži-ny-bė..." ir taip kažką sako ir sako...vėl užsnūdau. Po to vakaro vis laukiau lietaus, kad suprasčiau, kas gi man girdisi. Po truputį, palengva įpratau klausytis lietaus pasakojimų. Niekam šito nesakiau - jums patikėjau savo paslaptį. Tai dabar ir atpasakosiu tuos lietaus lašų paslaptingus pasakojimus. 

 

Santaka 

Kažkada labai seniai, toje vietoje, kur dabar Neris susilieja su Nemunu, plytėjo smėlio sala. Jos viduryje, gerokai iškilusi virš upių krantų, stūksojo kalva. Aplink žaliuojančią kalvą augo devyni ąžuolai, o pačioje kalvos viršūnėje gulėjo didžiulis pilkas akmuo, kurio įduboje degė šventa ugnis. Kaip tais laikais buvo įprasta, ugnį prižiūrėjo septynios jaunos nekaltos mergelės. Vilkėjo jos ilgus balto audeklo drabužius. Sujuosdavo juos dailiomis, spalvotomis pintinėmis juostomis, palaidus plaukus pridengdavo iš to paties audeklo siūtomis kepuraitėmis, išpuoštomis vario, žalvario papuošalais. Saloje stovėjo dailių rąstų septynsienė pilaitė. Joje ir gyveno ugnies prižiūrėtojos. 

Kas septynios dienos į salą valtele atplaukdavo Baltasis kanklininkas. Atgabendavo mergelėms maisto ir visko, ko reikia gyventi saloje ir prižiūrėti šventąją ugnį, kad ji degtų amžinai. 

Baltąjį kanklininką trejiems metams rinkdavo išmintingiausieji genties žmonės. Jis turėjo būti baltais ilgais plaukais, balta, krūtinę dengiančia barzda, turėti stiprų, malonų balsą, gerai skambančias kankles ir mokėti daug giesmių. Baltais aprėdais apsirėdęs, baltus plaukus perjuosęs juosta, nuo saulės laidos iki pat aušros sėdėdamas prie aukuro, jis kankliuodavo ir giedodavo pritariant mergelėms. Toli, toli aplinkui sklisdavo kanklių skambėjimas, ugnį ir gamtą garbinančios giesmės. 

Niekas nepastebėjo, kada mergelės nebe į šventąją ugnį giedodamos žiūrėjo, bet ėmė gaudyti kanklininko akių žvilgsnį, akimis glostyti kankliuojančias jo rankas, o giesmių aidas prisipildė meilės ilgesio. Tą ilgesį pajutęs mergelių balsuose ir kanklininkas nebe į tolį akis nukreipęs laikė, bet į jauniausios mergelės akis žvelgė. 

Kartą pavasarį, mėnulio pilnačiai pakibus virš salos, visiems begiedant giesmes, tarsi neišlaikiusios meilės traukos, viena po kitos ėmė trūkinėti kanklių stygos, sužeisdamos kanklininkui pirštus. Priklaupė jauniausioji mergelė prie Baltojo kanklininko ir kraujuojančius jo pirštus, šluostydama savo baltųjų drabužių kraštais, puolė bučiuoti. 

Nutilo giesmė, nuščiuvo ąžuolai. Upėse vanduo vis greičiau ir greičiau veržėsi į Neries ir Nemuno santaką, kai mergelės ir kanklininko lūpos ėmė ieškoti vienos kitų, susiliedamos daug karštesnėje ugnyje nei aukuro liepsna. Juodi debesys uždengė dangų. Užtemo pilnatis. Didžiuliai žaibai pradėjo kapoti ąžuolus saloje ir suskaldė aukuro akmenį. Žaibų strėlės smigo į putojančius upėse vandenis. Kai kanklininko rankos palietė baltą mergelės krūtinę, užgeso šventoji, amžinai turėjusi degti ugnis. Kaip karštas kraujas gyslose, taip Neries ir Nemuno vandenys plūstelėjo į santaką. Iš nuostabos ir baimės sustingusios kitos mergelės klausėsi gamtos ir meilės šėlsmo. Ir niekas nepajuto, kada sala ėmė grimzti į upės dugną. Tik tada jos atsipeikėjo, kai vanduo jau baigė semti mergelių kojas. Mosuodamos rankomis, lyg paukščiai sparnais, klykė, šaukė ir maldavo savųjų dievų pagalbos, nepastebėdamos, kad jau virsta baltomis žuvėdromis. 

Audrai nurimus ir pilnačiai vėl nušvitus, salos vietoje sūkuriavo didžiuliai vandens verpetai. Virš jų sklandė septynios klykiančios baltos žuvėdros. Viena jų vis puolė ir puolė į pačio verpeto sūkurį, tarsi ką griebti ar pati stačia galva į gilumą nerti norėtų. 

Taip kiekvieną pavasarį, kai virš laukų ir miškų nušvinta pirmoji mėnulio pilnatis, kai Neries ir Nemuno vandenys veržte veržiasi, kad susilietų santakos glėbyje, virš galingo vandens verpeto klykia septynios baltos žuvėdros. Pakrančių žvejai tvirtina, kad jie esą matę, kaip tada iš gelmių iškyla kanklės. Virš vandenų pasklinda tokia ilgesinga giesmė, kad net širdis alpsta. Tuomet geriau lėkti nuo upės kuo tolyn, kol tavęs neužkerėjo saldi meilės gaida. Jos užkerėtas nepajusi, kada tave, įsibridusį į vandenį, pagriebs stipri jo srovė. 

 

Kanklių giesmę jei girdėsi, 

Užsikimšt ausis turėsi, - 

Išsigelbėti tik taip galėsi. 

 

Rasos karoliai 

Seniai, seniai, kai žemėje žmonės buvo dideli, gyveno ilgai ir dar nebuvo jų tiek daug, gyveno čia ir milžinai. Jie buvo daug protingesni negu žmonės, turėjo tokių žinių, mokėjo tokių darbų, kokių nė vienas žmogus nemokėjo. 

Šiuose kraštuose gyveno gražuolė milžinė vardu Raseinė. Jos akys buvo mėlynesnės už pavasario žibutės žiedą, gilesnės už dangaus mėlynę. Toje gelmėje nuskendo ne vieno jaunuolio širdis. Ne vieno jaunuolio ranka svajonėse glostė žvilgančius, prinokusių kviečių šiaudo spalvos, Raseinės plaukus. 

Milžinė buvo visai dar jauna ir jos širdis mylėjo visus vienodai. Nuo ankstyvo ryto iki vakaro ji lankė žmones, mokė juos naujų darbų, pasakojo jiems apie artimus ir tolimus kraštus, apie visą žemę ir neaprėpiamą dangaus platumą. 

Kartą vakare, eidama paežerio pievomis, išgirdo Raseinė tylią ir liūdną dainą. Nors žodžių aiškiai nebuvo galima girdėti, bet dainos melodija leido suprasti, kad daina sklinda iš mylinčios ir kenčiančios širdies. Praskleidusi nendres, milžinė pamatė valtelėje sėdintį žveją. Vakarėjančios saulės spinduliai nuo ežero paviršiaus atsispindėjo jaunuolio akyse, ritinėjosi skruostais, lūpomis. Sužavėta šio vaizdo ir dainos, Raseinė nepastebėjo, kad netoliese žveju žavisi ir kaimo mergaitė, piktokai žvilgčiodama į Raseinės pusę. Tiktai pajuto ji, kad į širdį įplaukia dar nepatirti jausmai. Nuo to vakaro Raseinė vis dažniau ateidavo pasiklausyti žvejo dainų. Tai labai nepatiko milžinui Giriniui, kuris buvo numatęs Raseinę paimti sau į žmonas. Norėdamas jos dėmesį atitraukti nuo jaunojo žvejo, Girinis apsilankė pas burtininkę Žaltvykslę, kuri pelkynuose gyveno, ir užsakė padaryti krištolo karolius. Ne paprastus, o užkerėtus. Juos nešiodama, Raseinė apie nieką kitą negalėtų svajoti, kaip tik apie jį, Girinį. 

Kai atėjo pati trumpiausia vasaros naktis, mėnulio pilnaties šviesoje Girinis ir padovanojo tą nepaprastąjį krištolo vėrinį išrinktajai. Užkabino juos Raseinei ant kaklo savo paties rankomis. Ir gulė karoliai ant gražuolės krūtinės net trimis eilėmis. Mėnulio spinduliai šokinėjo nuo vieno karoliuko prie kito ir naktyje atrodė, kad dangaus žvaigždelės nusileido pažaisti ant jaunos krūtinės. 

- Kol nešiosi šį vėrinį, tol būsi mano meilėje, - pratarė milžinas. - Bet gi, jei tavo lūpas palies kito vyro bučinys, išbyrės krištolo karoliai po vieną, o pati, baltu rūku pavirtusi, nuo žolės paryčiais rankiosi juos. Ir kol visų iki vieno nesurinksi, tol rūku po pievas plaukiosi, - pabučiavo į lūpas ir nuėjo. 

Nors ir labai gražūs karoliai, bet Raseinei nebuvo jie mieli. Nemylimo dovana širdies nedžiugino. Grąžinti juos tuoj pat norėjo, bet nusiimti jų neįstengė, - tarytum prilipo vėrinys. Apimta negeros nuojautos, visą naktį Raseinė klaidžiojo paežere. Saulei patekėjus, krištolas sušvito visomis vaivorykštės spalvomis. Ežero bangelės pasigavo tą švytėjimą ir nunešė tolyn. Toks grožis pasklido aplinkui, kad Raseinė net užmiršo į širdį įsiskverbusį nerimą. 

Milžinė vis dažniau paežerėje susitikdavo su jaunuoju žveju. Dažniau nei kitus lankė jį ir mokė naujų darbų, statyti tvirtą ir greitą žvejų laivą. Girinis nebežinojo ir ką bedaryti - slysta iš jo rankų mylimoji. Vėl jis eina į pelkyną pas Žaltvykslę. 

- Nenustok vilties! Bus taip, kaip nori, - išsišiepė burtininkė. - Palaukim pilnaties, - ir staiga stryktelėjusi suplojo rankomis, tris kartus apsisuko ant kulno ir išnyko. 

Atsirado ji kaimo mergaitės sode. Tuo metu mergaitė sėdėjo po obelimi ir mąstė, ką daryti, kad žvejas ją, o ne Raseinę mylėtų. 

- Tai svajoji, - nusikvatojo Žaltvykslė. 

Krūptelėjo iš netikėtumo mergaitė, bet nieko neatsakė. Nemėgo ji burtininkės ir šiek tiek jos prisibijojo. 

- Padėsiu tau. Turėsi rankose tą savo meilę. Klausykis ir nieko neklausinėk, - piktokai tęsė kalbą. - Po trijų naktų bus pilnatis. Tada nueisi vakare į paežerę. Ten pievoje rasi miegančią Raseinę. Štai šiomis žirklėmis nukirpsi karolių siūlą ir bėk tolyn neatsigręždama, kitaip varle pavirsi, - ir padėjo žirkles prie mergaitės kojų. 

- Kodėl nori man padėti? Aš tavęs to neprašau. 

- Ne tavo reikalas. Su Giriniu turiu savų sąskaitų, - burbtelėjo nueidama. 

Ilgai žiūrėjo mergaitė į žirkles, gulinčias šalia jos ant žemės ir visokios mintys sukiojosi jos galvoje. Nedrįsusi jų paliesti, tyliai nuslinko į klėtelę. 

Praėjo trys dienos. Nerimas ir kažkoks negeras jausmas suėmė mergaitę. Patekėjus pilnačiai, tarytum sapnuodama, nuėjo mergelė į sodą, pasiėmė žirkles ir nubrido pievomis į paežerę. Ant kalnelio, tarp žydinčių ramunių, Raseinė miegojo. Gražiausiomis spalvomis ant jos krūtinės krištolo vėrinys švytėjo dar labiau paryškindamas ir taip gražų milžinės veidą. Ir toks pavydas suėmė mergaitę. Pasilenkusi nukirpo vėrinį, metė šalin žirkles ir nulėkė per pievas nežinia kur. 

Saulei patekėjus atsibudo Raseinė ir pamatė išbarstytus karolius. Jų tiek daug aplinkui buvo ir visi tokie maži. Puolė Raseinė rinkti krištolą, o jis vandens lašeliu jos delne ištrykšta. Nė vieno karoliuko - lašiukai, tik lašiukai žėrintys saulės spinduliuose! 

Suvaitojo, sudejavo milžinė. Jos atodūsį nunešė vėjas už ežero per pievas iki pat Girinio namų. Išpuolė į lauką milžinas, užlėkė ant kalno, kad pamatytų, kas gi tenai taip dejuoja. Ir mato - už ežero per pievas baltas rūkas plaukia. Suvirpėjo milžino širdis. Gal ne rūkas tai, gal tik moters aprėdai plaikstosi ryto vėjuje. Ir vėl vėjas atnešė gailią dejonę. Gerai įsižiūrėjo Girinis ant aukšto kalno stovėdamas ir mato - rūkas, tikrai baltas rūkas pievomis plaukia ir rasas renka. Dar garsiau už dejonę pasigirdo Žaltvykslės kvatojimas: "Gavai, milžine, ko nusipelnei. Tai atpildas tau, kad atstūmei manąją meilę". Tik dabar suvokė Girinis, kokia nelemtis ištiko jį ir jo mylimąją. Plyšo jam širdis iš skausmo ir krito jis čia pat negyvas. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]