RENGINIAI

Arvydas MARKEVIČIUS

25-OJI AKLŲJŲ MALDOS DIENA

Na, ir greitumas vasarėlės! Lekia dienos, pasipuošusios mūsų gyvenimo akimirkomis. Rodos, dar taip neseniai nuskambėjo Trakų šv. Mergelės Marijos bažnyčioje Juozo Valentukevičiaus kvietimas į 25-ąją aklųjų maldos dieną - kartu su visais, su nepriklausomybės šimtmetį švenčiančia Lietuva, jos širdyje Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje. Tie jubiliejiniai skaičiai - 100 ir 25 - atrodė tokie tolimi ir didingi. Ir tikrai, daugelį aktyvių LASS narių šie metai panardino į didelį pasirengimo ir laukimo šurmulį. Apžiūros, rengiantis Pasaulio lietuvių dainų šventei, mūsų saviveiklinių kolektyvų šventės nuostabiausiuose Lietuvos kampeliuose minint valstybės jubiliejų, dar pridėkime ką tik praūžusį LASS suvažiavimą... Didžiausia puokštė pasiryžimų ir darbų, pasiaukojimo ir bendrystės, visų ir artimo meilės. Su ja ir atėjome į birželio 8-ąją - jubiliejinę aklųjų maldos dieną. Sukviesti Katalikiškojo Prano Daunio fondo, kuriam vėl padėjo LASS ir jos filialai, o sostinės savivaldybė, prisidėjusi prie organizatorių, šią dieną net įtraukė į jubiliejinius miesto renginius. Bazilika po savo skliautais subūrė daugiau nei pusę tūkstančio aklųjų ir silpnaregių piligrimų. Jau pirmaisiais žodžiais susirinkusiuosius pradžiugino Lietuvos aklųjų dvasios vadas Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas: "Su mumis meldžiasi Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, vargonuoja maestro Bernardas Vasiliauskas, gieda "Vilniaus" choras, esame šalia šventojo Kazimiero." 

Šv. Mišių auka taip pat buvo ypatinga- katalikiškasis pasaulis švenčia šv.Jėzaus Širdies iškilmę su "Gloria" (garbės himnu) ir "Credo" (tikėjimo išpažinimu). Turbūt tai pirmoji tokia šventė per visą mūsų maldos dienų istoriją. Dieve, kaip visko daug! Turėjome už ką dėkoti. Už tuos, kurie kūrė aklųjų maldos dienų tradiciją ir pirmiausia už mons. J. Antanavičių prašant jam stiprybės ligoje, meldžiant Dievo gailestingumo jau iškeliavusiems amžinybėn prof. E. Daktaravičienei ir muzikui J. Kairiui, už džiaugsmą matant kantriuosius šventės kūrėjus J. Valentukevičių ir jo bendražygius bei daugybę piligrimų, praėjųsių visą maldos dienų kelią. Aklųjų dvasios vadas pakvietė nepamiršti tų, kurie pasiliko namuose dėl negalios, ligos ar savo vienišumo. Ekscelencija Vilniaus arkivyskupas pakvietė melstis prašant Aukščiausiąjį padaryti mūsų širdis panašias į savo širdį, kad išmoktume gyventi pagal Dievo Meilės įstatymą. 

Žodžio liturgija prasidėjo nekasdieniškai. Neregė Indrė Gaskaitė į susirinkusiuosius kreipėsi iš brailio eilutėmis užrašytų tekstų. O psalmės žodžius, pasislėpusius po iškiliais taškeliais, Indrė pasiuntė kiekvienam nuoširdžiai giedodama. Puikus merginos skaitymas ir pasidalijimas Dievo dovana - savo balsu - tapo puošmena šv.Mišių aukai. "Sugebėjimas matyti ir klausyti širdimi, yra tai, kas atskiria mus nuo nekrikštytųjų", - sakė arkivyskupas homilijoje. Turėdami nuostabiausią birželinių pamaldų, pirmųjų mėnesio penktadienių, šventimo tradiciją, taip kuriame pagrindinį, vidinį Meilės pasaulį." Tęsdamas pamokslą Jo Ekscelencija priminė, kad atvykome į Šv. Faustinos miestą. Taip per Gailestingumo paveikslą mums ir visam pasauliui atsiveria Jėzaus Širdies slėpinys. "Atsiliepkime meile į Dievišką Meilę apkabindami artimą! Eidami per gyvenimo sunkumus niekada nepraraskime ryšio su Dievo Meile, sugebėdami ja dalytis", - linkėjo arkivyskupas. Džiaugdamasis susitikimu visus pakvietė jubiliejinius Lietuvai metus tęsti rudenį, kai lankysis Šventasis Tėvas. Matydamas jaunus veidus, linkėjo sutikti Popiežių Pranciškų jaunimo dieną - rugsėjo 22 d. Vilniuje, Katedros aikštėje. 

Pamaldų pabaigoje vyskupas J. Kauneckas išreiškė viltį, kad nebus pamirštas nė vienas katalikas aklasis ar silpnaregis dėl sveikatos likęs namuose. Turėdamas tokių asmenų sąrašą, būdamas Dvasios Tėvas, galėtų kreiptis į vyskupų konferenciją dėl sakramentų suteikimo namuose. Ne vienkartinio aplankymo, o nuolatinio ryšio su bažnyčia. Būtų nuostabu, jei kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį kiekvieną norintį pasiektų šv. Komunija, - vylėsi vyskupas. Būkime ta "žemės druska" ir "pasaulio šviesa", kuri neleidžia apsnūsti, prisitaikyti prie, rodos, neišvengiamos vienatvės ir užmaršties, abejingumo ir tamsos. 

O toliau laukė bendrystė. Mes, panevėžiečiai, džiaugėmės vasariška ramuma Bernardinų sode, susitikimais prie organizatorių parūpintų pietų. Aplankėme "prakalbintus akmenis" Sudervėje ir atsigaivinome ežero vėsa.