TAI ĮDOMU

AR REALYBĖ MUMS BUS TINKAMA?

(Pabaiga. Pradžia "M. Ž." Nr.4)  

"Mūsų žodžio" vyriausiasis redaktorius Vytautas Gendvilas su Baltijos technologijų pažangos instituto techniniu direktoriumi Audriumi Zujumi toliau kalbasi apie realybę, jos rūšis ir tai, kaip įvairios realybės atmainos galėtų paveikti aklųjų ir silpnaregių gyvenimą. 

V. G. Ar visiškai nematančiam žmogui papildytoji realybė galės kuo nors padėti? 

A. Z. Kalbėdami apie neregius čia, matyt, turėtume vėl prisiminti garsą. Papildytosios realybės garsas yra šiek tiek kitoks. Jau dabar gaminamos ausinės, kuriose galima vienus garso dažnius sustiprinti, kitus – susilpninti. Su tokiomis ausinėmis galime pasirinkti, ko klausysimės: aplinkos ar žmogaus balso. Papildytojoje realybėje specialūs jutikliai gali sukurti specifinę informaciją. Panašūs dalykai jau dabar naudojami mobiliuosiuose telefonuose: programa nuskaito aplinką ir balsu gali perskaityti vaizde esančią tekstinę informaciją. Kai tokia technologija atsidurs mūsų akiniuose, nebereikės prietaiso ranka nukreipti į informacijos šaltinį. Kur kris mūsų žvilgsnis, ten ir bus analizuojama informacija. 

V. G. Kaip papildytojoje realybėje fiksuojama, kur žmogus žiūri? 

A. Z. Tam naudojamos dvi vaizdo kameros. Kur sukame veidą, ten ir tos kameros žiūri. Kalbant apie matymą manau, kad po kokių penkiasdešimties metų žmonės gaus naujas dirbtines akis, kurios matys geriau nei realios. Bus labai keistas laikas: vietoje įprastinių akių užsidėsime įrenginį, kuris galės matyti šiluminį pasaulį, leis matyti daugiau nei žmogus realiai mato. Ateis laikas, kai visą šią techniką bus galima prijungti prie žmogaus regos nervų ar smegenų. 

V. G. Po penkiasdešimties metų eidami į parduotuvę maisto ar dar kokių prekių galėsime nusipirkti ir akis, kaip kad dabar perkame dantų šepetėlį ar barzdaskutę? 

A. Z. Gal užteks interneto ir papildytosios realybės akinių, nes eiti nebebus į ką ir kur. Galbūt jau būsime įpratę, kad tai, ko norime, gausime po valandos nepajudėję iš vietos. 

V. G. Ar kuriant ateities technologijas yra galvojama apie žmones su negalia? 

A. Z. Kai kokia nors kompanija susikuria, tai pradiniu laikotarpiu ji stengiasi išgyventi: pagaminti kuo daugiau produktų ar paslaugų, kurias įsigis kuo daugiau pirkėjų. Kompanijai pasiekus vartotojų ribą pradedama galvoti, kaip tų vartotojų pagausinti. Tada ir prisimenami, pavyzdžiui, neįgalieji. Prisiminti neįgaliuosius verčia ir įstatymai. Aš, nors ir gerai matau, bet labai dažnai naudojuosi teksto skaitymo balsu funkcija. Tai padaryta neregiams, bet ir man labai praverčia. Skaitau daug ir greitai. Skaitydamas galiu vairuoti ar daryti kitus darbus. Manau, kad naudodamasis garsiniu skaitymu į galvą susidedu daugiau informacijos, nei tai daryčiau skaitydamas akimis. Tai dar vienas pavyzdys, kodėl kompanijos rūpinasi žmonėmis su negalia. Kai kompanija pasidaro labai didelė, ji pradeda viską daryti vienu metu. Čia belieka tik apgailestauti, kad dėl tokių darbų pradeda kentėti kokybė. Manau, kad su kompiuteriais neįgaliesiems skirti pritaikymai atsirado gana greitai. 

V. G. Jau dabar yra taip, kad nuo technologijų nutolusiam žmogui šiame pasaulyje egzistuoti darosi vis nepatogiau. Ar neatsitiks taip, kad neintegravus neregių į virtualiąją ir papildytąją realybę, jie liks techninės pažangos pakelėje? 

A. Z. Manau, kad tai daugiau susiję ne su informacijos gavimo forma, o su gaunamos informacijos turiniu. Tinkamą televizijos kanalą žiūrintis žmogus apie internetą ir socialinius tinklus gali žinoti tiek pat, kaip ir tas, kuris tuose tinkluose praleidžia valandų valandas. Visuomenė dabar išsisluoksniuoja pagal pasirinktus informacinius srautus. Pradeda skirtis gaunamos informacijos kiekiai ir turinys. Vienas srautas yra radijuje, kitas – televizijoje, trečias – internete. Nemanau, kad virtualioji realybė čia labai didelis konkurentas, nes joje vis viena yra svarbus tekstas, vaizdas, garsas. Papildytosios realybės atveju manau, kad po gerų trisdešimties metų neturintis papildytosios realybės akinių žmogus iš realaus gyvenimo iškris. Ar tą papildytosios realybės papildytą dalį bus galima pilnai perteikti garsu – sunku pasakyti. Kaip jau sakiau, garsas čia yra labai svarbus. Matyt, be jo neapsieisime. Dauguma žmonių nežino, bet garsą simuliuoti yra žymiai sunkiau nei vaizdą. Kuriant virtualų vaizdą apskaičiuoti, kaip kris šviesa, yra žymiai lengviau, nei apskaičiuoti, kaip garsas atsispindės nuo aplinkoje esančių objektų. Šiandienos kompiuteriams tai yra žymiai didesnis iššūkis. 

Siūlau visiems, kam įdomi tema "garsas", paieškos sistemų langelyje įvesti žodžius "binoral audio" arba trumpinį ASMK. 

V. G. Teko girdėti apie kompiuterių valdymą akimis. O ką daryti, kai tos akys nieko nemato? 

A. Z. Kuriant virtualiąją realybę labai daug pinigų investuojama į akių žvilgsnio sekimą. Tai daroma tam, kad galėtume rodyti tik tai, ką žmogus mato. Atkurti visą realybę yra ganėtinai brangu. Pigiau yra atkurti tik tai, į ką žmogus konkrečiu metu žiūri. Ateis laikas, kai bus galima analizuoti žmogaus regėjimo problemas. O pagal jas pritaikyti ir žvilgsniu valdomą sistemą. Daug dėmesio skiriama ir statistiniam analizavimui. Jis leidžia padaryti išvadas, kas iš tiesų norėta padaryti. Kitaip tariant, dirbtinis intelektas galės pasufleruoti arba atspėti, ką norėjome padaryti net ir blogai matydami ar visai nematydami. Čia gali praversti ir elektroencefalografai – prietaisai, skaitantys mūsų mintis. Tobulėjančios technologijos, manau, ras kaip padėti tada, kai negali padėti akys. 

V. G. Kokį vaidmenį netikroje realybėje atlieka lytėjimas? 

A. Z. Tiek matant, tiek ir nematant virtualiojoje realybėje trūksta realybės pajautimo. Kol fiziškai nepajunti, sunku suprasti ar paspaudei mygtuką, ar palietei daiktą, ar jį padėjai. Šia kryptimi taip pat dirbama. Viena krypčių – ore juntamo ekrano kūrimas. Skirtingų stiprumų oro srovėmis bandyta atvaizduoti realybėje juntamus daiktus ar reiškinius. Buvo naudotas ir kintamas elektros dažnis ant metalo paviršiaus. Taip norėta atkurti vaizduojamo daikto paviršiaus tekstūrą. Keičiant vibracijos dažnį ima atrodyti, kad tas pats metalas įgyja skirtingą paviršių. 

V. G. O kaip su pirštinėmis? 

A. Z. Galima pojūčius perduoti ir naudojant pirštines. Tam naudojami įvairūs motoriukai arba konsistenciją keičiančios medžiagos. Tobulindamos virtualios realybės suvokimą lytėjimu, dirba daug laboratorijų. Kol pamatysime masėms skirtą produktą – prabėgs laiko. Bėda čia ta, kad žmonės savo pojūčiais skiriasi, todėl jiems visiems tinkantį produktą padaryti yra sunku. Manau, kad rankomis juntamos virtualiosios realybės reikės palaukti ir ji vargu ar taps masiniu reiškiniu. Greičiausia bus taip, kad perkant ateities protingą įrenginį pirkėjui bus sukurta galimybė įsigyti ir "pojūčių pirštinę" ar "pojūčių skafandrą". 

V. G. Reikia manyti, kad per virtualias džiungles mes pereisime pigiau vien tik dairydamiesi nei dar ir rankomis įsikibdami į lianas? 

A. Z. Taip. Mokslininkas Paulas Bacheita praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje eksperimentavo naudodamas pilną stūmoklių kėdę. Sėdėdamas joje žmogus po kurio laiko pradėdavo skirti daiktus, ant kurių jis tariamai sėdi. Mūsų smegenys geba išmokti iš naujo. Taip pat yra kuriamos ir kelių šimtų taškų matricos. Jos uždedamos ant liežuvio. Naudojamos eksperimentams ir pusiausvyros jausmą praradusių žmonių gydymui. Nors vidinė ausis veikia, bet smegenys nebesugeba gaunamos informacijos suprasti. Šios matricos ant liežuvio smegenis vėl "išmoko" suprasti vidinės ausies siunčiamus signalus. Po kurio laiko smegenys pradeda suprasti ir matricos nebereikia. Tokia technologija naudojama ir treniruojant giluminius narus. Matyt, ateis laikas, kai šios technologijos bus nukreiptos ir neregių problemoms spręsti. 

V. G. Ačiū jums už pokalbį ir šviesios ateities viltis.