RENGINIAI

Juozas BARTKUS

USTRONĖS AURA


Gražų gegužės 11–osios rytą susirinkome knygų ir bibliotekos bičiuliai ir išvažiavome į Ustronę, į vietą, kur saugoma šventa knygnešių atmintis. Renginių siela – Danguolė jau buvo suderinusi mūsų apsilankymą, todėl Juozo Tumo–Vaižganto ir knygnešių muziejaus šeimininkas Audrius Daukša mus pasitiko su armonika. Knygnešių išvaikščiotoje žemėje prasmingai ir įkvepiamai skambėjo maestro Audriaus deklamuojamas Marcelijaus Martinaičio eilėraštis "Gražesnė su knyga esi, negu su naščiais...". 

Užlipome į svirnelio balkoną ir dar kartą ponas Audrius mums pagrojo kanklėmis ir maloniu tembru sudainavo seną lietuvišką dainą pritariant sodybos paukščių giesmėms. Ustronė – vienintelis muziejus, primenantis mums sunkiausią lietuvių spaudos draudimo, lietuviškų knygų ir žodžių įbaudžiavinimo laikus ir didelį pasišventusių ūkininkų darbą per sieną gabenti draudžiamas lietuviškas knygas. Eksponatų labai daug neturi, užtat turi puikų atminties saugotoją ir išminties skleidėją – Audrių Daukšą. Tarp eksponatų yra kauniečių dailininkų dovanotų paveikslų ir nuotraukų. Viename jų – pats J. Tumas–Vaižgantas, o už jo svarbūs simboliai: knyga, kaukolė, pelėda. Knyga – žinios, kaukolė – mirtis, pelėda – išmintis. Svetingasis muziejaus šeimininkas šio paveikslo komentarą užbaigė savo pastebėjimu: "Žmogaus gyvenimas per trumpas, kad skaitytų geras knygas, reikia skaityti geriausias." Čia taip pat yra fotografo Juozo Valiušaičio nuotrauka (turbūt vienintelė tokia pasaulyje) užfiksavusi Rusijos imperijos simbolio – dvigalvio erelio – "ištirpdymą" Kauno įgulos bažnyčioje, ir kaip jo vietoje nutupia Šventosios dvasios simbolis – balandis. Tuo metu bažnyčios rektoriumi buvo kun. Ričardas Mikutavičius, panoręs bažnyčios kupole "visiems laikams" įsitaisiusį dvigalvį erelį pakeisti taikiu balandžiu. 

A. Daukša pasakojo apie mūsų krašto knygnešius, aprodė knygų slėptuvę grūdų aruode. Knygnešiai buvo susibūrę į Garšvių draugiją. Jų buvo penkiasdešimt aštuoni. Visi būrėsi apie Kazimierą Ūdrą. K. Ūdrai nepriklausoma Lietuva mokėjo 70 litų knygnešio pensiją. Ustronės gyventojai buvo išvežti į Sibirą. O už ką – už knygnešystę. 

Labai nuoširdžiai ir vaizdžiai A. Daukša pasakojo apie Vaižganto kūrybinį darbą šioje klėtelėje. Vaižgantas per tuos trejus su puse metų, kol kunigavo Vadaktėlių bažnytėlėje, tame svirnelio viršutiniame kambaryje surankiojo savo deimančiukus į "Pragiedrulius". Vaižgantas labai sielojosi, kad spaudos, lietuviškos veiklos draudimas neišvengiamai didina Lietuvos atsilikimą. Muziejaus šeimininkas pasiūlė net pasėdėti Vaižganto kėdėje: "O gal užkibs kūrybinė mintis?" 

Išėjome į lauką, o ten – ramybė, pavasario gaiva, paukštelių alasas. Mūsų vedėja Nijolė tarstelėjo: "Kokia ramybė, nesigirdi jokios civilizacijos". 

Žmonės gyvena savo įprastą gyvenimą: skuba, rūpinasi, geidžia, pešasi, vienas kitą murkdo, o galėtų čia atvykę patirti ir minties atgaivą, ir išminties išsivežti. Jau vien dėl savo šventos auros muziejus vertas, kad jį lankytų kuo daugiau žmonių. 

Ačiū Danguolei už šią puikią galimybę ir to švento laiko pojūtį. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]