NEREGYS DARBO RINKOJE

 

DARBŲ VERPETE


Artur JacevičNiekaip negaliu surasti atsakymo į vieną man kylantį klausimą, kas nulemia, kad vienas žmogus visą savo gyvenimą triūsia viename ir tame pačiame darbe, o kitas – atvirkščiai, nuolat keičia darbovietes? 

Psichologai pataria kas penkerius metus keisti darbovietę ir darbo profilį. Anot jų, tai būtina daryti vardan asmenybės tobulėjimo ir geresnio savęs paties pažinimo. Šis "Mūsų žodžio" pašnekovas turi apie ką papasakoti. Jis išmėgino daugybę profesijų. Pirmiausia amato mokėsi ne Lietuvoje, o kaimyninėje šalyje – Lenkijoje. Grįžęs į tėviškę pagal turimą specialybę darbo nesurado, todėl teko padirbėti žemės ūkyje, vėliau – malūne. Jis taip pat darbavosi mažoje baldų gamybos įmonėlėje. Visas Artur Jacevič darbovietes sunku ir išvardyti. Dabar vyras kelerius metus dirba vaikų globos namuose socialinio darbuotojo padėjėju. 

A. Jacevič gimė ir augo Švenčionių rajone, Magūnų kaime. Nuo pat gimimo Artur yra silpnaregis. Kiek save atsimena, jo gyvenimo neatsiejama dalis – akiniai. Vaikinas dvylika klasių baigė Pabradėje. Po vidurinio mokslo atestato įteikimo prasidėjo A. Jacevič darbinė veikla. Tiesa, prieš tai jis dvejus metus profesijos mokėsi Lenkijoje. 

 

"M. Ž." Tais tolimais 1989 metais ne kiekvienas gali pasigirti, kad profesijos paslapčių mokėsi iš geriausių kaimyninės šalies meistrų. Kaip jūs patekote į laimingųjų tarpą ir kuo panašus ar skirtingas profesijos mokymasis Lietuvoje ir Lenkijoje? 

A. J. 1989 m. atsirado unikali galimybė profesijos mokytis Lenkijoje. Tuo metu buvau tik ką baigęs vidurinę mokyklą. Tais laikais Lenkija mums buvo tolimas užsienis. Tada paprastas pilietis negalėjo laisvai keliauti po Europą, o ką jau bekalbėti apie likusį pasaulį. Gavęs šį netikėtą pasiūlymą labai apsidžiaugiau. Tai buvo mano pirma kelionė į užsienį. Lenkijoje profesijos mokiausi dvejus metus. Įdomu tai, kad mes negalėjome rinktis, o atvirkščiai – profesijos mokytojai rinkosi mus. Aš patekau į minkštų baldų gamybos specialybę. Iki šiol nežinau, kodėl mane pasirinko būtent baldininkai. Mokytojai arba meistrai pamokas vedė lenkų kalba. Žinoma, lenkiškai aš mokėjau, bet kai kurių techninių terminų – ne. Mokslas Lenkijoje – puiki galimybė patobulinti ir pagilinti lenkų kalbos žinias. Iš karto mokėmės praktinių dalykų, teorijos pamokų nebuvo. Praktinių užsiėmimų metu mokėmės, kaip gaminti, o vėliau ir restauruoti minkštuosius baldus. 

"M. Ž." Po Lenkijoje baigtų mokslų, grįžęs į tėvynę, radote darbą pagal turimą specialybę ar griebėtės kokio kito užsiėmimo? 

A. J. Grįžau namo. Deja, Lietuvoje minkštų baldų gamintojo specialybė nebuvo reikalinga. Gal dideliuose miestuose ir būčiau kažką panašaus radęs, bet kaime ar nedideliame Pabradės miestelyje tai padaryti tiesiog neįmanoma. Dykas, be darbo nenorėjau sėdėti. Gyvenant kaime pati populiariausia – žemdirbio profesija. Tėvai dirbo fermoje. Man nieko kita neliko, kaip jiems padėti. Išaugus kaime, prižiūrėti gyvulius nėra sunki užduotis. Teko daug dirbti fiziškai. Šiek tiek vargino, kad beveik nebūdavo laisvadienių. Savaitgaliais, taip pat kaip ir darbo dienomis, karvės nori ėsti ir būtina jas melžti. Turėjau daugiau ambicijų, nei visą likusį gyvenimą darbuotis tarp gyvulių. Nuolat žvalgiausi darbo kitur. Norėjau dirbti artimą įgytai profesijai darbą. Dairiausi aplinkiniuose miesteliuose. 

"M. Ž." Gal todėl jūsų geografiniame ir darbiniame žemėlapyje atsirado Nemenčinė ir darbas stalių ceche? 

A. J. Stalių ceche dirbti buvo nepalyginamai įdomiau. Dažniausiai darėme langus ir duris. Taip pat gaminius iš medienos gaminome pagal individualius užsakymus. Kolektyvas buvo nedidelis. Nuolat nešiojau akinius, o tai ženklas, kad kažkas negerai su regėjimu. Silpnas regėjimas netrukdė dirbti. Deja, atsirado nenumatyta kliūtis. Pirmiausia – darbdavys neskubėjo skirtis su pinigais. Jis mums mokėjo nedaug. Antra – nuolatinės ilgos ir varginančios kelionės. Iš gimtojo kaimo iki Nemenčinės ne toks menkas atstumas. Kiekvieną dieną važiuoti į darbą buvo nepatogu. Kelionėje sugaišdavau daug laiko. Vėl teko dairytis kito darbo. Geros progos ilgai nereikėjo laukti. Vienas verslininkas mano kaime atidarė malūną. Panorau jame išmėginti savo jėgas, kaip vėliau paaiškėjo, jų prireikė daug. 

"M. Ž." Įdomus viražas, iš minkštų baldų meistro, staliaus, tapote malūnininku. Smulkiau papasakokite apie darbą malūne ir kuo jis skiriasi nuo prieš kelis dešimtmečius veikusių malūnų? 

A. J. Kaime atidarius malūną, jame ir dirbau. Čia malėme grūdus ir darėme miltus. Oficialiai malūne dirbau derintoju. O iš tikrųjų teko daryti visus būtiniausius darbus. Ne tik derinau sklandų malūno technikos darbą, bet ir nešiojau grūdus bei miltus. Jie buvo supakuoti maišuose. Vieno maišo svoris – 50 kilogramų. Per dieną tokių maišų tekdavo nunešti ne vieną dešimtį. Matyt, nuo nuolatinio sunkaus fizinio darbo pradėjo sparčiai silpti regėjimas. Iš pradžių į tai nekreipiau dėmesio. Tik vėliau sužinojau, kad su mano akių liga griežtai draudžiama nešioti sunkius svorius. Malūne ne tik dirbau, bet ir mokiausi. Kitais žodžiais tariant, stebėjau, kaip kiti dirba ir pats mokiausi iš jų. Čia dirbau kelerius metus. Tada ir šeimą sukūriau. Su žmona nusprendėme kraustytis gyventi į Pabradę. Kaip tarėme, taip ir padarėme. 

"M. Ž." Ar šio miestelio aplinka yra pritaikyta žmonėms su regos negalia ir kokius čia darbus dirbote? 

A. J. Į Pabradę atsikėlėme gyventi 1997 metais. Miestelis nedidelis ir kompaktiškas. Deja, žmonėms su regos negalia jis tikrai nėra pritaikytas. Ypač jo aplinka. Esu silpnaregis, tad dar šiek tiek matau. Gal dėl šios priežasties aplinkos pritaikymas nėra man itin aktualus. Kalbant apie manuosius darbus, tai iš pradžių įsidarbinau stalių ceche. Vėl darėme langus, duris. Čia dirbau kelerius metus. Mūsų įmonėlė nebuvo didelė. Neatlaikę konkurencijos – išsivaikščiojome. Be darbo negalėjau būti, todėl jo ieškojau. Pagaliau įsidarbinau pagal turimą minkštų baldų gamintojo specialybę. Dariau ne tik minkštus, bet ir kietus baldus. Viskas būtų gerai, jeigu ne savininko šykštumas. Jis man už darbą mokėjo centus. Iš gaunamų pinigų sunku buvo išgyventi. Pusvelčiui dirbti nenorėjau. Vėl dairiausi naujo darbo. Likimo valia įsidarbinau su iki tol jokios sąsajos neturinčia profesija. 

"M. Ž." Jūs kalbate apie socialinio darbuotojo padėjėjo etatą Pabradės vaikų globos namuose? 

A. J. Ne iš karto tapau socialinio darbuotojo padėjėju. Iš pradžių vaikų namams buvo reikalingas stalius. Aš juo ir įsidarbinau. Darbdaviai nežinojo apie turimą regos negalią, tai paaiškėjo vėliau. Vaikų namuose staliaus darbas nėra itin sudėtingas. Kaip ir kiekvienuose namuose kažkas sulūžta, tenka taisyti. Tai kasdieninis vyro darbas, todėl jį neblogai išmanau. Sunkiau būdavo prireikus pataisyti sugedusią spyną. Joje daug smulkių detalių. Jas man sunku įžiūrėti. Reikėjo gero apšvietimo. Tik vėliau man pasiūlė padirbėti socialinio darbuotojo padėjėju. 

"M. Ž." Kokia yra darbo vaikų namuose specifika? 

A. J. Šiuolaikiniai vaikų globos namai, tai ne ankstesni. Dabar vaikai gyvena atskiruose nedideliuose nameliuose po penkis. Tai mažosios šeimynos. Mano užduotis – prižiūrėti ir padėti vaikams. Esu atsakingas už vieno namelio gyventojus. Mes tikra šeima. Aš gi esu jos tėvas. Kaip tėvas atlieku tą patį lyg auginčiau nuosavus vaikus. Vaikams padedu tvarkytis namuose, ruošti pamokas, tvarkyti aplinką. Taip pat turime daržą. Jame kartu dirbame. Darbo grafikas slenkantis. Tenka dirbti ne tik dienomis, bet ir naktimis. Dirbu dvylika valandų. 

"M. Ž." Pasamprotaukime apie silpnaregių ir neregių darbo paieškas ir darbų neprieinamumą. 

A. J. Esu dirbęs ne vieną darbą, pakeitęs daug darboviečių. Visada laikiausi nuostatos – nenusiminti ir neprarasti vilties. Svarbiausia, nesibaiminti darbo. Yra begalės darbų ir su jais susijusių problemų. Su visomis jomis galima susidoroti ir išmokti naujos profesijos bei tapti puikiu šios srities žinovu. Tikrai niekad negalvojau dirbti staliumi, o ką jau bekalbėti apie socialinio darbuotojo padėjėjo veiklą. Iš pradžių bijojau, maniau nesusitvarkysiu. Nieko, pasiryžau, baigiau specialius mokslus ir šį darbą jau dirbu dešimt metų. 

"M. Ž." Esate Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos (LASS) narys. Ar jūs tenkina šios organizacijos veikla ir ko dar iš jos tikėtumėtės? 

A. J. Esu paprastas ir nereiklus žmogus. Mane viskas tenkina LASS veikloje. Smagu, kada neraginama neregių organizacijos darbuotoja pasiūlo kompensacinę techniką. Ji iš tiesų palengvina buitį. Taip pat esu dėkingas už kiekvienais metais organizuojamą išvyką į pajūrį. Pats vienas niekad prie jūros nesusiruoščiau nuvažiuoti. 

"M. Ž." Laisvu laiku turite neįprastą pomėgį. Koks jis ir kiek jam skiriate laiko? 

A. J. Vakarais po darbo ar laisvomis dienomis užsiimu širdžiai mielu darbu, restauruoju minkštus baldus. Tai ilgas, kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis užsiėmimas. Restauruojant beveik visas operacijas tenka atlikti rankomis. Tiesa, turiu specialią siuvimo mašiną, pneumatinį apmušimui skirtą pistoletą bei dar kelis įrankius. Atnaujindamas baldą nepaskubėsi, todėl procesas užtrunka. Kiek užtrunku? Į šį klausimą sunkoka atsakyti. Kiekvienas baldas yra individualus, reikalaujantis atskiro priėjimo. Štai restauruoju minkštą kampą. Jo atnaujinimas užtrunka visą mėnesį. Šis mano pomėgis nėra pelningas. Man svarbiau, kad restauruodamas baldus aš tikrąja šio žodžio prasme ilsiuosi. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]