BRAILIO RAŠTAS IR MES

Zuzana FAHREROVA

TAŠKAI - GERIAUSIA DOVANA?

Šio rašinio autorė - Zuzana FAHREROVA iš Slovakijos. 2017 metų "Onkyo" Europos regiono konkurse šį darbą jaunimo grupėje Europos aklųjų sąjungos sudaryta komisija įvertino gerai. 

2017 metų kovo 29 diena, antradienis, 13:35 val. 

Aš negaliu tuo patikėti, paprasčiausiai todėl... kad jos tikrai tokios... jos tiesiog apsimetė, o aš vis dar abejojau... oi, ir vėl mano "dienoraštis" sudrėks. Kur padėjau nosinę? Stengiuosi susivaldyti, bet ašaros byra mano skruostais, lašas po lašo. Laimei, mergaitės jau miega. 

Tai buvo įprasta diena. Tiesą sakant, man ji nebuvo įprasta, bet aš nebeturėjau vilties, kad mano gimtadienis bus kuo nors ypatingas, nes dažnai tekdavo nusivilti. Buvau nusivylusi tuo, kad nepasirodė joks "princas", kad nepavyko laimėti loterijoje, ir ypač todėl, kad dauguma žmonių, kurie, kaip tikėjausi, mane prisimins, visiškai pamiršo. Net ir dabar, nepaisant to, kad kovo mėnesio pradžioje per išvyką, kur mes buvome kartu su drauge, bent tris kartus kalbėjome apie gimtadienius (taip pat paminėjome ir manąjį), bet draugė manęs nepasveikino, nors tą dieną atsitiktinai buvome susitikusios. 

Suprantu, kad kažkieno kito gimtadienis žmonėms nėra toks svarbus, tačiau juk yra išmaniųjų telefonų, daugybė programų ar įprastų kalendorių, kur galima pasižymėti įvairius įvykius. Jei man kas nors yra svarbus, aš neužmirštu to žmogaus gimtadienio, juk taip? Taigi kodėl visi visada pamiršta apie mano gimtadienį? Jei asmuo nenurodo savo gimtadienio datos socialiniame tinkle, niekas niekada jam neparašys. Jei nurodyta gimimo dienos data, jis sulaukia sveikinimų net ir iš tokių žmonių, su kuriais niekada nebuvo gyvai susitikęs. Netgi mano krikštamotė elgėsi kitaip nei visada. Ji atsiuntė pranešimą per "veidaknygę" - parašė mano laiko juostoje, ir ji mano, kad to pakanka. 

Bent jau tėtis mane maloniai nustebino pasveikinęs ir padovanojęs rožių puokštę. Mama parašė tik trumpą žinutę ant popieriaus skiautės: "Su gimtadieniu", nes iš ryto mes nesusitikome. Dar daugiau, mes net susibarėme, kai vakare kepėme sumuštinius. Aš norėjau paruošti užkandžių šokių būrelio lankytojams. Paprastai, kai kas nors švenčia, kiti jam ruošia užkandžius. Aš taip padariau norėdama "pasirodyti", be to, norėjau labiau susidraugauti su grupe. Bet galiausiai viskas baigėsi ne taip, kaip tikėjausi. Aš pamiršau, kad šventės vyksta po užsiėmimų. Prieš treniruotę ant stalo išdėliojau sūrius ir saldžius užkandžius. Visi pamanė, kad tai "paprastas" užkandis, ir vaišės dingo nuo stalo iki užsiėmimo pabaigos. Ant stalo tuščiose dėžutėse liko tik keli trupiniai ir puokštė, kurią atsinešė šokių mokytoja - ji ją gavo Mokytojo dienos proga. 

Žinoma, visi klausinėjo, kas atnešė tas gražias gėles ir ar tas žmogus kažką švenčia? Keletas žmonių pastebėjo tuščias maisto dėžutes šalia puokštės. Iš sesers norėjau pasiskolinti auskarus, todėl patikrinau jos papuošalų dėžutę ir aptikau ten visiškai naujus auskarus. Man jie labai patiko, bet kai paprašiau juos paskolinti, ji pradėjo elgtis visiškai keistai. O, aš suprantu, greičiausiai aptikau savo gimtadienio dovaną. Taigi tai buvo "puikus" gimtadienis. 

Pavargusi po treniruotės, visiškai sugniuždyta, trokšdama tik išsitiesti lovoje bei užmigti ir prabusti kitą dieną, grįžau į studentų bendrabutį. Mano kambario draugės dažniausiai nueina miegoti anksčiau už mane, todėl buvau įsitikinusi, kad tą vakarą jų nesusitiksiu. Pravėrusi duris nustebau, kad jos vis dar nemiega. Jos visiškai mane pribloškė paprašydamos likti prie durų ir nesiartinti prie stalo. Aš nelabai supratau, kas vyksta, bet tikėjausi dar vienos mano "didžios dienos" staigmenos. Neturėjau pasirinkimo, todėl buvau priversta paklusti. 

Viena kambario draugė nubėgo prie stalo ir pradėjo filmuoti, kaip aš prie jo einu. Ten buvo keli laikraščio puslapiai su užrašu "Su gimtadieniu sveikina GYOB" (tai mūsų savanorių grupės pavadinimo santrumpa, tokį tekstą naudojame, kai vykdome labdaringą veiklą, pavyzdžiui, lankydamos vaikų namus). Aš pradėjau juoktis, bet vis dar nesupratau, kodėl jos man padavė laikraščius. Ir tada supratau, kad po laikraščiais paslėpta dar šis tas. Pakėlusi juos aptikau koliažą. Kiekvienas savanorių grupės narys buvo nusifotogafavęs su popieriaus lapeliu rankoje, ant kurio buvo keli taškai. Nuotraukos buvo tvarkingai išdėstytos greta viena kitos. Koliažas mane taip pradžiugino, kad pamiršau apie visus nemalonius dalykus, įvykusius tą dieną. Galų gale, juk turėjo būti sunku sugalvoti, kokį koliažą daryti, ir dar reikėjo taip kūrybingai jį suklijuoti, kad, kai suskaičiuoji taškus, gautas rezultatas būtų ... Palauk, kažkaip neišeina. Bendra taškų suma ne 22, o 51, bet kodėl? (Autorė galvoje turi slovakų brailio abėcėlę - red. past.). Ir staiga man toptelėjo. Tai buvo brailio raštas! Man tai buvo aišku. Aš laikiau rankose A4 formato horizontalų koliažą, kurį sudarė trys nuotraukų eilutės. Pirmojoje eilutėje susidėliojo žodis "sveikiname", antroje buvo nuotrauka su širdele iš žalių sagų ir po jos parašyta tarytum "su gimimo", o trečioje eilutėje buvo lyg ir "diena", o pabaigoje buvo šauktukas iš morkos ir obuolio. Kiekvienas nusifotografavęs pavaizdavo "taškus" savo stiliumi. Kažkas rankoje laikė gėles, o ne taškus, viena laikė širdį, kažkas sukūrė veidą, dar viena paėmė kubą su šešiais taškais ir pridengė nereikalingus, o būsimi inžinieriai atidžiai pasirūpino, kad atstumas tarp taškų būtų tiksliai apskaičiuotas ir kad visi taškai būtų tokio paties dydžio. 

Apskritai nuotrauka mane labai sujaudino, tačiau, kai supratau, kad jie brailio raštu sukūrė tekstą "Sveikiname su gimimo diena!", man to buvo per daug. Aš net nesistengiau suturėti jausmų, aš paprasčiausiai pravirkau iš džiaugsmo, bet ne tik todėl. Aš maniau, kad jie apie mane pamiršo. Bet galiausiai sužinojau, kad mergaitė, su kuria mes susitikome prieš pietus, buvo šios dovanos koordinatorė ir, kad kambario draugei buvo pavesta filmuoti mano reakciją į staigmeną. Taigi aš joms svarbi, ir man atrodo, kad jos mane mėgsta. 

Taškai kai kuriems žmonėms nieko nereiškia, tačiau man jie suteikė neapsakomą, nepamirštamą džiaugsmą. Linkiu, kad kiekvienas iš mūsų turėtų tokių draugų! Beje, dėl šios priežasties verta studijuoti tiflopedagogiką. 

Aš negaliu patikėti, kad jos tokios DĖMESINGOS, kad NEPAMIRŠO manęs ir kad tik apsimetė abejingomis, bet viską padarė TOBULAI. Ir aš dar turėjau abejonių, ar tikrai turiu DRAUGIŲ ... Oi ... ir vėl sušlaps mano "dienoraštis". Kur nukišau nosinę ... aš darau viską, kad neverkčiau, bet ašaros rieda mano skruostais, lašas po lašo. Gerai, kad mergaitės jau miega. 

Vertė Audronė GENDVILIENĖ