MEDICINA

 

AKINIŲ NEPRIREIKS


(Tęsinys. Pradžia "M.Ž." Nr.2) 

Skaitytojams priminsime, kad su Lietuvos sveikuolių sąjungos viceprezidente Sigita Kriaučiūniene kalbamės apie amerikiečių oftalmologo V. H. Beitso sukurtą regėjimo gerinimo metodiką. Antrojoje pokalbio dalyje aptariami praktiniai šios metodikos taikymo aspektai. Kartu primename, kad redakcija autorės mintis pateikia jų nevertindama. Kiek jos teisingos ir veiksmingos, paliekame įvertinti ir spręsti patiems skaitytojams. Jeigu pokalbyje minimi metodai ar pratimai padės – juo geriau, jeigu abejojate, pasidomėkite nuosekliau, pasitarkite su daugiau išmanančiais žmonėmis... 

 

– Vasarą jūs rengiate vaikams stovyklas, koreguojančias jų regėjimą. Kiek tokių stovyklų surengėte ir ką vaikai jose veikia? 

– Stovyklas rengiame nuo 2014 metų rudens. Jos vyksta ne tik vasarą, bet ir rudenį bei pavasarį – mokinių atostogų metu – kitaip sakant, visus metus, išskyrus žiemą. Stovyklų trukmė – beveik savaitė, šešios septynios dienos; vyksta Alytaus rajone, šalia Daugų įsikūrusioje Dvarčėnų dvaro sodyboje. Tai iš tiesų puiki vieta, joje vaikai ne tik intensyviai dirba, bet ir turi galimybę pabėgti nuo miesto šurmulio, pabūti ir pasigrožėti gamta. Iš pradžių regėjimo atstatymo stovykla vaikams buvo sumanyta kaip vienkartinis bandymas. Iki mūsų Lietuvoje šito niekas nebuvo daręs. Į pirmąją stovyklą atvažiavo ir mano jau minėta stipriai žvairavusi Gabrielė. Per tas kelias dienas mergaitė nustojo žvairuoti. Man tai buvo savotiškas ženklas, kad einu teisingu keliu ir toliau turiu rengti regėjimo atstatymo stovyklas. Pagrindinis mūsų stovyklų tikslas – leisti pajusti žmonėms savo kūną, suprasti savo regėjimą, kaip jis veikia ir kiek daug gali padaryti pats žmogus. Atvažiavę visi privalo nusiimti akinius ir vaikščioti be jų. Juos atgauna tik paskutinę stovyklos dieną. Surinkus akinius prasideda tikrasis darbas. Stovykloje visa veikla nuo ryto iki vakaro yra skirta regėjimo gerinimui. Negražu girtis, bet turiu pasakyti, kad rezultatai yra labai geri, ypač tarp vaikų. Žvairumą, toliaregystę, ambliopiją (tingi akis) pašalinti arba pakoreguoti nėra sunku. Kita kalba – trumparegystė. Pastaroji dažnai būna sąlygota ne tik akių pakitimų, bet ir charakterio savybių. Trumparegystė dažniausiai konstatuojama vaikams, mėgstantiems lyderiauti ir būti pirmiems. Naivu tikėtis, kad per savaitę galima pakeisti vaiko vidines būdo savybes. Mes mėginame tai daryti ir rezultatai tikrai neblogi. Kiekvieną vaiką stebiu ir rašau jo regėjimo duomenis. Štai viena mergaitė atvažiavo nešiodama +5 dioptrijų akinius. Grįžusi iš stovyklos ir nuėjusi pasitikrinti regėjimo, sužinojo, kad jis pagerėjo ir tereikia +1 dioptrijos akinių. Dažniausiai po stovyklos vaikai dviem, trim eilutėmis mato geriau. Pasikartosiu: greitų rezultatų galima pasiekti tik su vaikais, nes jie sugeba greičiau atsipalaiduoti – padeda nežabota, laki vaizduotė. Mūsų stovyklos yra mokamos. Jose gali būti vaikai su suaugusiaisiais. Man pačiai įdomu būtų padirbėti su sunkią regos negalią turinčiais vaikais. Viename pasiūlyme apie tai esu rašiusi. Kelis tokius vaikus stovyklauti priimčiau be atlygio. 

– Grįžkime prie aptariamo metodo. Žurnalo "Mūsų žodis" skaitytojai yra žmonės su įsisenėjusiomis regėjimo problemomis. Ar šis metodas jiems tinkamas? 

– Šimtu procentų esu įsitikinusi, kad kiekvienas, nepaisant net ir įgimtos ligos, gali pasiekti regėjimo aštrumo pagerėjimo. Suprantama, daug kas priklauso nuo akių ligos įsisenėjimo bei kitų faktorių: kiek yra progresavusi geltonosios dėmės ar tinklainės degeneracija, glaukoma, katarakta. Regėjimo atstatymui nemenkos įtakos turi ir patirtos operacijos. Bet kokiu atveju akių ligos vystymąsi V. H. Beitso metodas pristabdo, neleidžia jai progresuoti. Pasikartosiu, amerikiečių gydytojo metodas šimtu procentų regėjimo neatstatys, bet nors ir menkiausias pagerėjimas jau yra tam tikra pergalė. Svarbu, kad pats žmogus taptų bent kiek savarankiškesnis. Jeigu niekieno nepadedamas susitvarkys namuose, nelydimas nueis į polikliniką ar į prekybos centrą ir jam pakaks regėjimo, ar tai ne tikra šventė jam pačiam ir jo artimiesiems? 

– Gal vienas iš tokių įkvepiančių pavyzdžių jūsų darbas Portugalijoje su neregių grupe? 

– Papasakosiu apie viešnagę Portugalijoje. Į šią šalį išskridau praėjusių metų spalio mėnesį. Ten buvo surengta regėjimą atstatanti stovykla. Joje dalyvavo dvylika žmonių. Jie visi oficialiai pripažinti neregiais. Kai kurie vaikščiojo su baltosiomis lazdelėmis, o kai kas dar apsiėjo be jų. Visus neregius vienijantis dalykas – aplinkinių pagalbos būtinumas. Šiems stovyklos dalyviams regos pagerėjimas nebuvo toks greitas kaip vaikams. Blogiausia tai, kad žmonės su regos negalia įpratę nežiūrėti. Kitais žodžiais tariant, jų akys parazituoja. Pasakysiu labai nepopuliarų dalyką: brailio raštas yra netinkamas žmogui, norinčiam atstatyti regėjimą. Neregiams akis atstoja pirštai. Dažnai regėjimo silpnėjimo priežastis – nesinaudojimas akimis. Bet grįžkime prie neregių stovyklos. Jūs neįsivaizduojate, koks mane ir ypač neregius apėmė džiaugsmas, kai jie pradėjo šiek tiek matyti ir netgi tamsoje skirti spalvas. Bijantys saulės, stovyklos metu su ja susidraugavo. Smagiausia tai, kad pagerėjo neregių koordinacija. Per tą viešnagę daugeliui jų sugrįžo dienos šviesa. Tiesa, naivu būtų teigti, kad ji grįžo visiems laikams. Tai ilgalaikis procesas. Jame pasitaiko tiek pakilimų, tiek ir nuopuolių. Svarbu nuolatos, reguliariai lavinti akis. Jas mankštiname naudodami įvairiausius pratimus. Svarbu – akis treniruoti ir įpratinti jas dirbti arba tarnauti žmogui. Pratimus galima vadinti praktika. Žmogus privalo atlikinėti šią praktiką ne tik norėdamas pagerinti regėjimą, bet ir siekdamas pažinti savo kūno galimybes. Deja, dažniausiai tai daryti paliekame specialistams. Dėl šios priežasties mes nežinome, ką su savo kūnu galime daryti. Pažinę savo kūną suprasime, kad jis viską padaro pats, be jokios specialistų ar vaistų invazijos. 

– Ar galima V. H. Beitso metodą taikyti po akių operacijų? Jeigu taip, tai po kokių ir kaip? 

– Minėjau, kad šį metodą galima ir būtina taikyti beveik visais atvejais. Ši metodika nėra akių pratimai ar mankšta. Prisiminkime, V. H.Beitso metodikos esmė – akių atpalaidavimas. Svarbiausia, atsirinkti praktiką. Į klausimo dalį apie konkrečias akių operacijas atsakyti nenorėčiau dėl paprasčiausios priežasties – nesu medikė. Aš nežinau tiek, kiek žino medikai. 

– Dažniausiai vadinamoji praktika yra taikoma konkrečiai ligai. Kokios tai praktikos? 

– Meditacija, darbas tamsoje, pratimai šviesoje, saulėje. Dar viena svarbi praktika – darbas su įvairiomis spalvotomis švieselėmis. Šios ir kitos praktikos tikrai padeda sustabdyti regėjimo silpnėjimą. 

Kalbant apie praktikų naudojimo laiką, jas palyginčiau su sveika gyvensena. Tai ne savęs suvaržymo būdas, o įprotis. Tai neatsiejama žmogaus gyvenimo dalis. Taip ir su praktika. Ji turi tapti įpročiu, kaip valgyti, valytis dantis, praustis. 

– Ką galėtumėte patarti žmonėms, turintiems silpną regą? Gal galima ją pagerinti? 

– Pirmas ir pats galingiausias pratimas – prisidengti akis delnais (palmingas). Tai gali trukti 10 sekundžių, valandą, dvi, penkias, dieną. Akis reikia užmerkti ir užsidengti delnais. Šį pratimą patariama kartoti pirmą laisvą minutę. Silpnaregiams ypač patarčiau žaisti su švieselėmis. Tai turi būti aklina tamsa. Blyksinčios švieselės ryškios. Jos turi šviesti ne viename taške ir įvairiais laiko intervalais. Ši praktika padeda atsigauti akies ląstelėms. Silpnaregiams būtina atgaivinti aplink akis esančias ląsteles, suaktyvinti kraujotaką. O tai galima pasiekti nuolat masažuojant veido, kaktos, pakaušio sritį, aplink akis, smilkinius. Būtina masažuoti kaklą, pečius. Taip pagerinsime kraujotaką. Praktikos metu kiekvienas pacientas atranda savo veiksmingiausią metodą. 

– Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Antanas MONKEVIČIUS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]