NEREGYS DARBO RINKOJE

Henrikas STUKAS

VAIKŲ APSUPTY

Prie vartų stabteli mašinos. Iš jų išlipa mamytės ar tėveliai su mažyliais. Kiti, vedini vaikais, keliauja pėsčiomis. Vieni mažyliai nesustodami čiauška, šokinėja ir netveria savo kailyje, kiti eina vos koją už kojos vilkdami, dar akivaizdžiai nepakirdę iš miegų. Treti kaip automobilių sirenos signalizuoja savo nenorą ir tėvų nesupratimą. Mažesnius darželinukus tėvai neša glėbiuose. Ne visi iš karto pasuka į grupes, kai kurie jau žaidimų aikštelėje. Toks vaizdas kartojasi diena iš dienos. Joniškio "Vyturėlio" darželio darbuotojos laukia savo globotinių. Deja, jau keli mėnesiai tarp jų nelūkuriuoja savo mažųjų ugdytinių silpnaregė ilgametė darželio logopedė Silva Zemliauskienė. Ji čia dirbo kelis dešimtmečius ir ne vienam šimtui mažylių padėjo įveikti kalbėjimo ir kalbos sutrikimus – prabilti sklandžiai ir taisyklingai. 

Silvos pavyzdys privertė mane susimąstyti netradicine tema. Iki šiol straipsniuose vis rašiau apie darbo ieškančius ar sėkmingai besidarbuojančius įvairaus amžiaus neregius bei silpnaregius. Tuo tarpu, kaip sakydavo senoliai, diena su galu. Taip ir su darbu. Ateina diena, kai esi priverstas suardyti įprastą, per daugelį metų susiklosčiusią dienotvarkę, kurios kertinis akmuo – darbovietė. Atėjus lemiamai apsisprendimo valandai, nevalingai mąstai: kaip palikti darbą, o svarbiausia, kaip gyventi toliau? Būdų yra begalės. Galima iš jo išeiti geruoju, savo iniaciatyva. Piktuoju – laukiant darbdavio veiksmų ir atleidimo lapelio. O silpnaregė logopedė pasirinko savo kelią. Kokia jo pradžia ir koks galutinis taškas? 

Nenumaldomas noras mokyti 

Silva gimė Joniškio rajone. Kaip vėliau paaiškėjo, nuo vaikystės mergaitė turi regos sutrikimą. Ji nuolat vaikščiojo prisimerkusi. Kasdieninių darbų sukūryje namiškiai į tai nekreipė dėmesio. Tik pradėjus lankyti mokyklą išlindo yla iš maišo. Mergaitei prireikė akinių. Su jais nesiskiria nuo pirmos klasės iki šiol, tik keičiasi stiklų storis. Silva lankė vietinę pradžios mokyklą. Ją uždarius teko važiuoti mokytis į Joniškį. Laimei, naujojoje mokykloje dirbo puiki mokytoja Regina Donskienė. Ji suprato ir atjautė silpnaregę mokinę. Mokytoja ją pasodino į pirmą suolą. Greitai išryškėjo mergaitės gabumai, sekėsi visi dalykai. Mokyklą baigė beveik vien penketais. Tuo metu moksleivių žinios buvo vertinamos penkiabale sistema. Stropuolė ypač pamėgo lietuvių kalbą ir literatūrą. Ją paskatino mylėti Elena Vaitiekaitienė, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Silva lankė literatų būrelį, dažnai susitapatindavo su knygų personažais. Mergaitei skaitymas tapo laimės šaltiniu. Daug skaitant regėjimas dar labiau silpo. Nuo pirmųjų klasių Silva svajojo apie mokytojos profesiją. Ji nuo mažų dienų girdėjo pasakojimus apie mokyklą ir mokytojų darbą, pedagogė buvo jos teta. Sulig kiekvienais metais ši svajonė ne blėso, o atvirkščiai – žiebėsi ryškesnėmis spalvomis. 1973 m., baigusi mokyklą geriausiais pažymiais, silpnaregė nedvejodama nusprendė įgyvendinti svajonę. 

Tais pačiais metais ji pasirenka studijas Šiaulių pedagoginiame institute. Priėmimo komisija, pamačiusi atestatą, pasiūlė studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą. Silpnaregė atsisakė motyvuodama silpnu regėjimu. Tada pasiūlė rinktis defektologiją. Tais laikais tai buvo gana nauja specialybė. Puikiai išlaikius stojamuosius egzaminus merginai buvo pasiūlyta studijuoti ne Lietuvoje, o Leningrade (dabar Sankt Peterburgas). Tokio pasiūlymo sulaukdavo retas studentas. Silva atsisakė. Ji nenorėjo išvažiuoti, nes tuo metu sunkiai sirgo jos mama. 

Studijų metai pralėkė lyg pavasarinis vėjas. Silpnaregei labai patiko dėstomi medicinos dalykai. Mergina suprato, kad pasirinkdama profesiją neprašovė pro šalį. Studijas baigė su pagyrimu. Atėjus laikui rinktis kur dirbti, Silva nustebino dėstytojus savo netikėtu pasirinkimu. Ji, kaip ypač puiki studentė, turėjo teisę pasirinkti būsimą darbo vietą. Daugelis troško dirbti sostinėje arba, blogiausiu atveju, kokiame nors didmiestyje. Silpnaregė pasuko netradiciniu keliu. Ji pasirinko Pasvalį. Jaunoji mokytoja įsidarbino Pasvalio internatinėje mokykloje: trejus metus dirbo pradinių klasių mokytoja. 

1980 metais Silvos gyvenimas pasikeitė. Ji ištekėjo ir nusprendė grįžti arčiau gimtųjų namų – dirbo Joniškio, Žagarės švietimo įstaigose. 

Savose rogėse 

Po kelerių metų Silva gavo netikėtą pasiūlymą padirbėti šalia namų esančiame "Vyturėlio" darželyje. Ji nedvejodama sutiko, nes, silpstant regėjimui, vis sunkiau ir sunkiau buvo keliauti į darbą. O šis darželis šalia, tik už dviejų namų. "Vyturėlio" darželyje moteris dirbo 25 metus. "Man darbas buvo pats didžiausias džiaugsmas gyvenime. Gal todėl, kad labai mylėjau ir gerbiau vaikus. Stengiausi visada iš savęs išspausti maksimumą. Vaikai intuityviai yra puikūs psichologai. Jie greitai atsirenka, koks tu esi iš tikrųjų ir tada pasirenka tam tikrą bendravimo formą", – apie darbą samprotavo S. Zemliauskienė. 

Logopede silpnaregė dirbo neatsitiktinai. Nedarbingumo nustatymo komisija griežtai nurodė, kad gali dirbti tik logopede, o ne auklėtoja ar pradinių klasių mokytoja. Priežastis paprasta – pernelyg silpnas regėjimas ir vaizdo nefokusavimas. Su pačiais stipriausiais akiniais Silva žmones atskiria tik per du tris žingsnius, o toliau – viskas susilieja. Kartais darželio direktorė, trūkstant auklėtojų, paprašydavo jas pavaduoti. Iš pradžių Silva sutikdavo. Vienas nemalonus atsitikimas privertė permąstyti savo galimybes. Vos ne vos matydama ji įsidėmi kaip vaikas apsirengęs. Jeigu tas pats mažylis ateina vilkėdamas kitus drabužius ar pakeičia nors mažiausią aprangos detalę, silpnaregė jo neatpažįsta. Taip nutiko ir tą vasaros dieną. Silva, prieš išleisdama į lauką vaikus, kuo kruopščiausiai įsidėmėjo jų siluetus. Išėjus į lauką, saulėje pradėjo raibuliuoti akyse. Atėjus laikui grįžti į grupę, Silva pasigedo vieno auklėtinio. Ji labai išsigando. Pradėjo visoje darželio teritorijoje ieškoti dingusio berniuko. Teritorija ne tik puikiai sutvarkyta ir graži, bet ir didelė. Tuo tarpu berniukas persuko kepuraitę į kitą pusę ir ramiausiai žaidė smėlio dėžėje. Silpnaregė jo nepažino. Nuo tada S. Zemliauskienė kategoriškai atsisakė pavaduoti atostogaujančias auklėtojas. 

Su kasdieniniu ir įprastu logopedės darbu Silva susitvarkydavo be didesnių sunkumų. Visada stengėsi būti geros nuotaikos. Kitaip vaikai pajusdavo ir kokybiško darbo nebūdavo. Dažniausiai dirbo su vienu, daugiausia – su trimis vaikais. Jie sėdėdavo ant kėdės prieš logopedę. Užsiėmimai prasidėdavo nuo pirštų, kalbos padargų mankštelių. Vėliau sekdavo dėmesio užduotėlės, garsų mokymas, jų girdėjimas. Darbe pravertė gausi namuose sukaupta biblioteka. Silva kiekvieną dieną atsinešdavo vis naujų, gausiai iliustruotų knygelių. Mažuosius visada sudomindavo piešinėliai. Jie patys to nepastebėdami įnikdavo pasakoti, kas juose vaizduojama. Taip jie lavino savo kalbos įgūdžius. Taip pat mažyliams buvo formuojami rašymo bei skaitymo pradmenys. Dažniausiai pirmoji savaitės pusė buvo skiriama mokytis garsams. Antroji – skaitymo bei rašymo pratyboms, žodynui tikslinti ir turtinti, pasakojimo įgūdžiams lavinti. Kartais vaikai užsimanydavo pasižiūrėti, kas rodoma kompiuteryje. Jie klausdavo logopedės. Silva, neįžiūrėdama ekrane esančio vaizdo, atsakydama dažnai suklysdavo. Vėliau gudrumu, užduodama papildomus klausimus, išsiaiškindavo, kas rodoma ekrane. Vaikams tokie logopedės klausimai ir pagyrimai patikdavo. Jie manydavo, kad tai dar vienas žaidimas. 

Metams bėgant Silvos regėjimas vis silpo. Prie turimų problemų prisidėjo dar kelios papildomos rimtos ligos. Ji vis dažniau pradėjo galvoti apie galimybę išeiti iš darbo. Po ilgų dvejonių ir įvairiausių scenarijų, pagaliau pravėrė darželio direktorės duris: paprašė, kad iš darbo atleistų savo noru. Direktorė nustebo, nes įprato ją matyti nuolat besišypsančią ir puikios nuotaikos. Vadovė nenorėjo patikėti, kad logopedė turi rimtų sveikatos problemų. Tiesa, direktorė sudarė visas sąlygas dirbti silpnaregei darželyje. Kaip žinoma, ugdymo įstaigų darbuotojams tenka pildyti daug įvairiausių dokumentų. Silva ne itin gerai dirba kompiuteriu ir nemato, kaip pildyti dokumentus. Tai už ją darydavo raštvedė, silpnaregei tekdavo tik padiktuoti reikiamą informaciją. S. Zemliauskienė pasakojo: "Žmogui būtina pajausti, kada išeiti iš darbo. Kai pats nusprendi tai padaryti, nelieka kartėlio. Aš pati ryžausi šiam žingsniui ir dėl to nesigailiu. Išėjau vasarą. Nenorėjau, kad vaikai mane matytų išeinančią. Man tai būtų psichologiškai per skaudu. Nepaisant atostogų meto, susirinko visas kolektyvas. Aš to nesitikėjau. Nebuvau pasiruošusi jokių vaišių. Tik vėliau asmeniškai aplankiau kiekvieną darželio darbuotoją ir padėkojau už dėmesį." 

Baigėsi vienas gyvenimo tarpsnis ir prasidėjo kitas. Dabar Silva pratinasi prie naujų gyvenimo sąlygų. Silpnaregė beveik visą dieną užimta. Ji vėl pradėjo klausyti garsinių knygų ir aktyviai įsijungė į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos veiklą.