MINTYS

Pranas PLIUŠKA

SU IŠTIESTA RANKA


Nuo pat vaikystės atsimenu, kad ko nors kitų prašyti yra nemalonus jausmas, nors tada dar net nesupratau, kodėl taip yra ir kas čia vyksta mano galvoje, širdyje ar kitose kūno vietose. Net jei reikėdavo iš tėvų paprašyti keliolikos kapeikų kokiam mažmožiui, ilgai ruošdavausi, kaupdavausi, o kartais net ir neišdrįsdavau, nors negaliu sakyti, kad tėvai man ko šykštėdavo. Jau tada pastebėjau, kad kai kuriems kitiems klasės draugams ko nors prašyti yra vienas juokas. Tiesa, tokių buvo mažuma, tiksliau tariant keli, kurie savo prašymais užplūsdavo tiek kitus klasės draugus, išsitraukusius iš kuprinių saldainį, obuolį ar bandelę, tiek mokytojus, prašydami tą dieną neklausinėti, neužduoti namų darbų ar dar ko nors. Dabar, perkratęs savo atmintį, priėjau prie išvados, kad dauguma jų ir suaugę liko nuolatiniais prašytojais: tai duok cigaretę, tai paskolink kelis eurus, tai pavaišink bokalu kefyro... Man būti prašytoju niekada nepatiko nei vaikystėje ar paauglystėje, nei jau suaugus. Kaip įmanoma stengdavausi išvengti bet kokių prašinėjimų, bet netekus regėjimo, kreiptis į kitus įvairios pagalbos tekdavo neretai. 

Po tokios įžangos, paremtos asmenine patirtimi, pradėsiu dėstyti reikalo esmę ir kaip tai siejasi su aklaisiais ir silpnaregiais. Kalbant istoriškai aklumas ir elgetavimas daugelį šimtmečių buvo du neatsiejami dalykai: nemenką krūvelę įrodymų rasime tiek rašytinėje literatūroje, tiek vaizduojamajame mene. Laikai tikrai pasikeitę, nėra ką čia ir lyginti, bet praeities šešėliai dar vis gajūs formuojant ir formuojantis tiek kiekvieno žmogaus atskirai, tiek visų mūsų sąmonei. Mintis parašyti šį straipsnį kilo po dviejų atvejų, kurie privertė gerokai susimąstyti. 

Praėjusių metų pabaigoje teko koncertuoti vieno LASS filialo ataskaitiniame - rinkiminiame susirinkime. Kaip numatyta pagal įstatus, be pirmininko, delegatų į suvažiavimą, buvo renkama ir filialo taryba. Tada ir paaiškėjo, jog siūlomi kandidatai nenori būti tarybos nariais. Priežastis taip pat buvo aiškiai įvardyta: nenoras, o tiksliau sakant - gėda vaikščioti po įmones, parduotuves, pas verslininkus ar ūkininkus prašyti labdaros. Šis epizodas kelia daugiau klausimų. Nejaugi kas nors gali versti būtinai eiti prašyti finansinės ar kitokios paramos? Tai turėtų būti daroma tik laisva valia. Pamenu, kai vienas buvęs LASS filialo pirmininkas pasakojo, kaip nuėjęs į kepyklą prašė renginiui kelių kepaliukų duonos. Duonos jis tą kartą gavo, bet kartu gavo savotišką antausį, nes išgirdo, kaip tos kepyklos vadovas liepė sargams cituojant pažodžiui "daugiau tų ubagų neleisti". Gavęs tokią neigiamą emocinę dozę, minėtas žmogus kelis mėnesius negalėjo peržengti nė vienos įmonės slenksčio. Manau, kad ilgiau dirbantys LASS sistemoje panašių patirčių turėjo nemažai. Jausmas nemalonus, kai prašai dėl kitų, o atkentėti pažeminimą, išklausyti nemalonių komentarų turi vienas ar keliese. O štai dar vienas visai šviežias atvejis. Viename rajone susidarė graži tradicija - mero kalėdinio vakarėlio metu surinktos aukos skiriamos kokiam dėl ligos, nelaimės ar kitų priežasčių rimtai į finansinę bėdą patekusiam žmogeliui. Tai pagirtinas ir sektinas pavyzdys. Vis tik istorija praėjusiais metais pasisuko kitu kampu. Kadangi neatsirado labai rimtos priežasties kam nors skirti paramą, sakykime, laimingi metai buvo to rajono gyventojams, tai savivaldybės atstovai pasiūlė skirti surinktą sumą neįgaliųjų organizacijai, kad ji disponuotų tais pinigais ir, kai atsiras poreikis, organizacija galėtų žmogui padėti. Iki šio momento viskas puiku! Vakaro, kai bus renkamos aukos, metu neįgaliųjų organizacijos vadovės paprašyta pasisakyti. Kad būtų aiškiau, kas atsitiko, perteikiu to žmogaus žodžius: "Tu neįsivaizduoji, kaip aš nervuojuosi, kaip išgyvenu dėl to vakaro. Man apie tai pranešė prieš Kalėdas, tai šventės pavirto į košmarą. Nei man tas maistas rūpėjo, nei aš skonį jutau, vis galvojau, kaip ir ką čia reikės sakyti. Aš bandžiau savivaldybėje sakyti, kad gal nereikia to pasisakymo, bet mano nuomonės neklausė. Aš suprantu, kad ne sau prašau, bet toks nemalonus jausmas ir negaliu jo atsikratyti. Tik vaistus geriu, kad apsiraminčiau." 

Taigi viskas atrodo kitaip, kai į visą šį reikalą žiūri per atskiro žmogaus prizmę. Gali kas pasakyti, jog tas žmogus per opus, per jautriai reaguoja. Tačiau kaip nubrėžti ribą tarp labdaros ir žmogų žeminančio elgetavimo? Jei sakytume, kad tada, kai prašome sau - elgetaujame, o jei kitiems - tai labdara, sutikčiau tik su viena sąlyga: jei tai, kas surenkama, perduodama visai kitai, o ne savo organizacijai. Aš apibendrintai suformuluočiau dar kitaip: jei kas ką nors įteikė, padovanojo, atidavė neprašomas - tai labdara, o jei prašai, nesvarbu ar sau, ar savo organizacijai - tai elgetavimas. Jei paanalizuotume, kas rudenį ir pavasarį "Maisto banko" akcijose renka maistą neįgaliųjų organizacijoms, tai paaiškėtų, jog didžioji dalis tų vadinamų savanorių ir yra patys šiek tiek stipresni neįgalieji. Mano nuomone, ne taip turėtų būti. Kai kas gali man paprieštarauti, kad savanorių prisikviečiama iš moksleivių ar studentų. Būtų gerai, jei ne tie žodžiai "prisikvietė" ar "priprašė". Vis vien maišai košę, kurią verdi sau. Apskritai, labdara yra dvilypis dalykas, turintis teigiamą ir neigiamą puses. Po kelis kartus į metus įvairias paramos akcijas, kurių metu renkamos lėšos, skelbia kelios komercinės televizijos. Misija turint omenyje galutinį rezultatą, yra nenuginčijamai gera, o štai metodai verčia paabejoti. Parodomas koks žmogelis, neretai - vaikas, dažniausiai su ryškia, žmonėms gerai pastebima fizine negalia, ir taip bandoma sukelti žiūrovams gailestį. Pasakojamos graudžios, baisios istorijos. Apie savijautą to žmogaus, kuris vaizduojamas visišku vargšeliu, bejėgiu, negalvojama. Dirbama principu: tikslas pateisina priemones. Pastaruoju metu per radiją išgirdęs įrašą, kaip garbaus amžiaus moteris tiesiog isterišku balsu šaukia: "Gelbėkit!", sustingstu iš nemalonaus jausmo. Atrodo, jog tam žmogui šią minutę reikia gydytojo, ugniagesio ar policininko pagalbos, o ne maisto, kuriam pinigų paaukoti prašo vėliau įsijungęs jau ramus kitos moters balsas. Vėl tie barbariški metodai stengiantis rasti kelią, kaip prisibelsti į pasiturinčių žmonių dosnumą. 

Kol ekonomiškai stiprėjanti valstybė nesugeba tvarkytis su pinigais taip, kad žmones žeminančių pašalpų, labdarų nereikėtų apskritai, ta savanoriško aukojimo sistema turi teisę egzistuoti, tik ji neturi užgauti pagalbą gaunančių žmonių orumo. Sistema turėtų keistis, kaip pavyzdys galėtų būti organų donorystė, kai paaukojusio kokį organą artimieji nežino, kam jis atiteko. Savo ruožtu išgelbėtas žmogus nežino, kam turi būti dėkingas. Kitaip tariant, neturi būti tiesioginio ryšio tarp duodančio ir gaunančio, o iniciatyva turi eiti iš aukojančio pusės. Taip jau renkamos ir perduodamos lėšos, skirtos paramai iš dviejų proc. nuo pajamų mokesčių. Tokia mano ateities vizija šiuo klausimu. Nežinau, ar išreikšti pagarbą, ar užuojautą tiems, kas prašo paaukoti maisto, drabužių, daiktų bei pinigėlių savo organizacijai arba konkretiems žmonėms. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]