MANO MANYMU

NEGALIU PERLIPTI PER SAVE

Praėjusių metų pabaigoje socialiniame tinkle "Facebook" kilo diskusija, ar lengva neregiui prašyti aplinkinių, nepažįstamų, žmonių pagalbos, o paprašius, ar visada jos sulaukiama? Kaip mes patys reaguojame į įvairias - tiek palankias, tiek ne visai palankias situacijas? Ne visi "Mūsų žodžio" skaitytojai naudojasi internetu, o tie, kas naudojasi, nebūtinai aktyviai dalyvauja socialiniuose tinkluose, todėl nusprendėme šios diskusijos dalyvių mintis paviešinti "Mūsų žodžio" puslapiuose. Žurnalo skaitytojus kviečiame ne tik skaityti, bet ir dalytis savo pačių nuomonėmis bei patirtimi. Visą diskusiją galima rasti "Facebook" profilyje "Neregių ir silpnaregių klubas". 

Ugnė: Sveiki, aš dabar gyvendama Vokietijoje, dažnai atsiduriu tokioje situacijoje, kai man reikia pagalbos, bet labai nedrįstu jos prašyti. Pavyzdžiui, nuvažiuoju į parduotuvę "Lidl", prieinu prie kasos ir stoviu, laukiu, kol kas nors dėmesį atkreips ir paklaus, ko man reikia. Laukti ilgai netenka, bet pati pirma užkalbinti nedrįstu, nes svetima šalis, dar kartais galvoju, kad jei pradėsiu sakyti, kad man reikia pagalbos, niekas nesureaguos ir atrodysiu kaip durnė, kalbanti su savimi. Lietuvoje man kažkaip drąsiau, o be to, Lietuvoje yra Barbora.lt ir ji gerai dirba. Lietuvoje mažesnės patalpos - lengviau orientuotis. Vokietijoje studentų valgykla ypatingai didelė, niekaip nerandu išėjimo ir, užuot prašiusi pagalbos, vaikštau ratais, kvadratais, kol randu išėjimą arba kas nors atkreipia dėmesį. Vienas draugas davė patarimą: tiesiog pasisveikinti ir paklausti, ar kas nors mane girdi? Bet vis dar negaliu perlipti per save. Todėl norėčiau paklausti, "o kaip jūs elgiatės panašiose situacijose?" 

Giedrius: Man taip buvo gal tik kai buvau kokių 17 ar 18 metų. Po to nusprendžiau, kad prašydamas pagalbos niekam nekenkiu, o gal dar net padedu padaryti gerą darbą, kuris anksčiau ar vėliau jam bus įskaitytas. Kvailu pasirodyti irgi nebijau, pagalbos prašymą palaikyti kvailumu gali tik tas, kas pats truputį kukū. Nors iš esmės būti ar pasirodyti kvailu taip pat nieko smerktina, juk tai irgi viena iš negalių, o ne kokia nuodėmė ar nusikaltimas. Pagaliau, juk naudojantis baltąja lazda, visiems, kurie tave mato, jau kaip ir aišku, kas čia ir kaip. Bet vadinamasis Merfio dėsnis veikia ir prašant pagalbos. Kai jos nereikia, išeini kur pasivaikščiot žinomu keliu, tai tą pagalbą ne vienas vis pasiūlo, o kai jos prireikia, paklysti kur ar pan., tai neprisišauksi, nors už skverno ar rankovės stverk praeiviams arba aplinkui tik mašinos zuja, o pėsčiojo nė vieno. 

Justinas: Reginčiųjų akimis keistai atrodai tada, kai reikia pagalbos ir mėgini apsimesti, kad tau jos nereikia. O kai paprašai, tikrai atsiranda žmogus, galintis padėti. Šiaip aš nežinau, kokie metodai tau tinka, bet tiesiog paminėsiu, ką darau pats tokiais atvejais. Jeigu žmogus man padeda ir jaučiu, kad bendravimas su tuo žmogum gana draugiškas ir malonus, stengiuosi bent šiek tiek padėti ir jam - užvesti kalbą apie ką nors, pastebėti, kas gali būti įdomu, leidžiu žmogui išsipasakoti, jeigu tam yra galimybių. Kitaip tariant, stengiuosi užmegsti draugiškus ryšius ir išlaikyti tą bendravimą. 

Rasa Beatričė: Aš dažnai turiu problemų, kai reikia perskaityti meniu tiek Lietuvoje, tiek užsieny, jei jie neturi išspausdinto, o tik surašytą prie prekystalio kaip įprasta kavinėms ir užkandinėms. Tiesiog paprašau paskaityti aptarnaujančio asmens ir pasakau, kad esu silpnaregė ir man reikia pagalbos. Ir daug kur kitur šitaip, jei ko nepamatau ar neperskaitau, prašau pagalbos. 

Grigas: Labai geras yra dalykas tiesiog žodis "atsiprašau", o tada jau gali bandyti prašyti ko tau reikia, ypač jei girdi, kad yra žmogus šalia tavęs. Atsimenu, kai man kažkada autobuse prisireikė pagalbos, o situacija kaip tik buvo tokia, kad žmogaus šalia nebuvo, tai garsiai per visą autobusą paklausiau, ko man reikia, ir pagalba greitai atsirado. 

Andžejus: Kai netekau regėjimo, man ta adaptacija truko gal 4 mėnesius, nes iš pradžių net su lazdele savo rajone gėda buvo vaikščioti. Paskui parduotuvėje irgi nejauku buvo klausti, kol nesupratau vieno dalyko (su autobusais ar nepažįstamom vietom ta pati situacija) - neprašydami pagalbos atrodome žymiai durniau nei prašydami. Įsivaizduokite žmogų, kuris lėtais žingsniukais eina į vieną pusę, paskui staiga sustoja, sukinėjasi aplink savo ašį, tada grįžta atgal, užkliūva už kokio stalo, numeta kažką nuo jo, atsitrenkia į žmogų, tam žmogui kažkas krinta iš rankų - kaip vaizdelis, nekoks? Ką pagalvotumėt apie tokį asmenį? Dar labai gerai, jei tas žmogus turi rankose lazdelę, tai kas geriau, atrodyti "apsiuosčiusiu", orientaciją praradusiu degradu, ar neregiu, prašančiu pagalbos? 

Vida: Na gal čia kiekvienam skirtingai, bet kaip per tai perlipti, kol kas neradau sprendimo. Aš, pavyzdžiui, visai neįžiebiu vietų tarpmiestiniuose autobusuose. Praktiškai net nežinau, kur jos ten parašytos. Bet kad aš ko nors paklausčiau, kur mano vieta? Tai ne, niekaip negaliu, geriau praleidžiu visus žmones. Kai susėda pilnas autobusas, tada jau ieškau tuščios vietos ir krentu į ją. Bet vis dar stresuoju, kad koks žmogelis pavėlavęs neįšoktų ir nepasakytų: "Čia taigi mano vieta!" Kartais būna labai piktų tetų, kurios nori sėsti tik į savo vietą, tai su "busais" vengiu viena važiuoti. Geriau traukiniai, nes per "litrailą" galiu susipažinti su traukinio planu ir su savo vieta. Renkuosi, kur yra didesni orientyrai, durys ar panašiai. 

Tautvydas: Matantys ne visada drįsta prieiti. Vieną kartą aš ėjau į universitetą ir mane pamatė kažkokia porelė. Pamačius mane, tarp jų prasidėjo maždaug tokie filosofiniai svarstymai: "Va, matai, aklas eina. Kažin kaip čia daryt? Padėt jam, ar nepadėt? Padedi jiems, blogai. Nepadedi, vėl blogai. Kartais net nesuprasi, kaip čia geriau pasielgti." 

Erika Šnaraitė: Kur nors eidama, jei žinau, kad ten man reikės pagalbos, prieš tai, jeigu įmanoma, susiderinu viską raštu arba pasiskambinu telefonu. Čia variantas lyg ir gyvai, bet vis tiek, "pasislėpęs" už telefono jautiesi kitaip, nei stovėdamas tiesiai prieš tą žmogų. Jei žinai, kad tau reikia į kokią nors parduotuvę, tai jiems pasiskambini ar parašai laišką ir pasakai savo situaciją, kad tau reikia pagalbos ir paklausi, ar jie galėtų tau pagelbėti? Jei ne, tada jau reikia ieškoti kitos išeities. Aš tavo vietoje pabandyčiau universitete gauti valgyklos kontaktus ir pakalbėti su jos darbuotojomis, gal kuri nors sutiktų padėti. Man universitete šito net nereikėjo prašyti, pati darbuotoja valgykloje mane pamačiusi mielai pagelbėdavo. 

Aurelija Jankauskienė: Pamenu, kai aš apakau, tai man buvo kitaip nei daugumai neregių - aš nuo pirmų dienų norėjau išmokti vaikščioti su baltąja lazdele. Kodėl? Todėl, kad galvojau, kad jeigu nesinaudosiu baltąja lazdele, tai nebūsiu savarankiška. Kai atsikrausčiau į Vilnių, pradėjau dirbti, tai vyrui nesant namie, turėdavau viena susiruošti į darbą. Batų dėžėje buvo dvi poros vienodų batų, tik viena pora buvo su mėlynom juostelėm prie pado, o kita - su juodomis juostelėmis. Pamenu, labai skubėjau išlėkti į kiemą, nes nenorėjau, kad atvykusi darbo mašina ilgai manęs lauktų ir čiupau už batų. Pačiupau vieną batą, čiupau antrą, bet aptikau šalia ir trečią tokį pat batą. Susinervinau, nes bijojau, kad galiu paimti su kitos spalvos juostele. Pasiklioviau savo nuojauta ir išdūmiau užrakinusi duris į lauką. Mano laimei, darbo automobilio dar nebuvo, tad stovėjau ir laukiau, kol atvyks kolegos manęs pasiimti. Stovėdama abejojau - vienodi batai ar ne? Prie šių abejonių prisidėjo ir mintis apie tai, kaip aš atrodysiu su nevienodais batais. Jei ne sklindantis garsas iš laiptinės, tai nežinau, kiek laiko būčiau buvusi paskendusi savo mintyse. Kai prasivėrė laiptinės durys ir išgirdau artėjančius žingsnius, tai pagavau save mintyse tariančią: "Moteris čia ar ne - man nesvarbu - paprašysiu pagalbos". Tad nieko nelaukusi tariau: "Atsiprašau, aš esu neregė, ar galite man padėti? Namie turiu dvi vienodas batų poras, skiriasi tik juostelių spalvos, tad nežinau, ar per skubėjimą apsiaviau vienodus batus" ir truputį pajudinau vienos kojos pėdą, po to kitą.  

Mano džiaugsmui, moteris patikslino, kad batai vienodi. Įsivaizduokite kokia būtų buvusi mano nuotaika per visą darbo dieną, jeigu aš nebūčiau išdrįsusi paklausti kaimynės? Nežinau, kaip kiti, bet aš visados galvoju, kad prašydama pagalbos, nieko blogo nedarau. Prašyti pagalbos yra normalu. Nenormalu vaikščioti nevienodais batais, grįžti iš parduotuvės be to, ko ėjai ten pirkti. Paprašius pagalbos žmogui rankos nenutrūks, jeigu man padės, jeigu negalės ar nenorės padėti, tai apsimes, kad tavęs nemato arba atsiprašys. Negalvokime apie tai, ką kitas galvoja mums paprašius pagalbos, bet kaip sklandžiai išsisukti iš mums sudėtingos situacijos. 

Romas: Nesakau, kad dažnai, bet pasitaiko, kai paprašau pagalbos, kad perskaitytų, atsako: "O kodėl manęs prašai, yra darbuotojos, jų ir prašyk." Ilgai mėtė prekes po lentyną, pagalvojau, kad tai darbuotoja ir apsirikau. Pasitaiko ir taip, net moteris nepadeda. 

Sigitas: Taip, pasitaiko, kad nepadeda. Bet tai būna kartą iš penkių šimtų. Juk ir man ar jums pasitaiko ne ta koja iš lovos išlipti. Daug daugiau žmonių maloniai ir geranoriškai padeda. 

Justinas: Nepadėdamas jis ar ji tau nepadarė absoliučiai nieko blogo. Geriau jau neapsiimti padėti ir nueiti savo keliu, negu kad prisiimti atsakomybę, pradėti padėti ir tada palikti kur nors vidury kelio, va tada jau būtų kas nors bloga. 

Grigas: Nenoriu čia nei Vokietijos, nei kitų Vakarų Europos šalių kaip nors sudievinti, bet manau, kad ten vadovaujamasi logika, jei žmogus neprašo pagalbos, tai gal jos ir nereikia. O pas mus vis dar yra tokio mąstymo, kad va aklas - tai jau vargšas ir jam reikia būtinai padėti. Tai ir sulaukiam tos pagalbos kai reikia, o kartais, kai ir nereikia. 

Aurelija Jankauskienė: Kur manęs nėra, ten gerai, bet ar taip ir yra? Mano sesuo buvo Dubline ir grįžusi pasakojo, kad ten visi žmonės šypsosi ir niekas nekreipia dėmesio į tai, kaip tu esi apsirengusi. Eini šaligatviu ir tave supa besišypsantys žmonės, o jeigu tu nesišypsai, tai prieis kažkas ir būtinai paklaus: "Gal jums kažkas nutiko, gal reikia pagalbos?" Atrodo, kad kiekvienas žmogus yra laimingas ir neabejingas. Tačiau kai ant gatvės gulėjo sužeistas žmogus, tai tada ji pasijuto kaip Lietuvoje - niekas nepriėjo prie to žmogaus ir jam nepadėjo. Londone gyveno vyro vaikystės draugas, jis grįžęs į Lietuvą papasakojo, kad buvo nukritęs nuo laiptų, tai kaimynai paskambino pagalbos numeriu ir sraigtasparnis jį nugabeno į ligoninę. Kiekvienoje šalyje yra visko. Kad nebūtų gerų žmonių Lietuvoje, tai taip nėra, tikrai yra supratingų ir neabejingų. Tiesiog kartais mes paprašome pagalbos tų žmonių, kurie dėl kažkokių priežasčių mums tuo metu negali padėti. Viskas čia normalu. 

Parengė Alvydas VALENTA