TAI ĮDOMU

Ugnė ŽILYTĖ

STUDIJOS LIETUVOJE IR UŽSIENYJE

Kiekvienais metais Vilniaus universitetas (VU) išleidžia dalį savo studentų į komandiruotę užsienyje, tačiau neįgaliųjų studentų išvykimas yra retesnis reiškinys. Šiais metais VU ypač pasistengė: išleido net dvi studentes su skirtingom negaliom. Viena sunkiai vaikštanti mergina išvažiavo į Angliją, o aš - neregė, į Vokietiją. Paskutinį kartą neregys iš Vilniaus universiteto vyko komandiruotėn prieš 11 metų, beje, irgi į Vokietiją ir taip pat studijavo tą pačią kryptį kaip ir aš, t.y. vokiečių filologiją. 

Vokietijoje jau esu du mėnesius. Studijuoju Justo Lybigo universitete, kuris yra Gysene. Iš pradžių norėčiau apžvelgti tuos dalykus, kurie man pasirodė tobulesni nei pas mus, o paskui pereisiu prie vadinamųjų minusų. Justo Lybigo universitete nėra nė vienos vietos, kur žmogus, judantis neįgaliojo vežimėlyje, negalėtų patekti. Čia visur yra liftai arba įvažos. Šiuo aspektu Vilniaus universitetui yra kur tobulėti. Neregiams ypatingų pritaikymų nereikia, tačiau centriniame pastate visur yra nubraižytos juostos, pagal kurias, braukdamas lazdele, neregys gali rasti reikalingą auditoriją, išėjimą iš pastato ir kitas patalpas. Šiame pastate liftuose yra įrengta garsinė sistema, informuojanti, į kurį aukštą atvažiavai. Tačiau ir vokiečiams yra kur tobulėti - taip neregiams pritaikytas tik vienas pastatas. Jei jau pradėjau kalbėti apie pritaikymus, tai galima paminėti ir traukinių bei autobusų stotis, čia jos beveik visos pritaikytos žmonėms su įvairiom negaliom. Gysenas nėra išimtis, nors čia gyvena tik apie 84 tūkst. gyventojų. Priminsiu, kad Lietuvoje pilnai pritaikytos tik Kauno stotys. Šviesoforai taip pat visi pritaikyti neregiams, o pas mus beveik visi Vilniuje ir keli Kaune. Bet nereikia nusiminti, Lietuva eina į priekį ir netgi kai kuriose srityse yra daugiau nuveikusi už Vokietiją. 

Vienas iš pavyzdžių galėtų būti e. parduotuvė Barbora.lt. Vokietijoje nėra tokios geros maisto produktų pristatymo sistemos. Čia yra daug parduotuvių, kurios teikia šią paslaugą, tačiau veža ne visus produktus, nes dauguma prekybos tinklų neprekiauja šaltai laikomais arba šaldytais produktais, todėl aš visada su taksi nuvažiuoju į prekybos centrą, prie kasos paprašau pagalbos ir vėliau vėl su taksi pargrįžtu. Tai man nesudaro problemų, nes iš švietimo mainų paramos fondo esu gavusi papildomą dotaciją, kuri man yra skirta taksi paslaugoms ir maisto atvežimo išlaidoms. Visi neįgalieji gali gauti papildomą dotaciją, kuri yra skirta kokių nors paslaugų išlaidų skirtumui padengti. Pavyzdžiui, aš Vilniuje 3 km galiu nuvažiuoti už 2,5 euro, o čia už 6 eurus, todėl man yra skirta dotacija, padengianti 3,5 eurų skirtumą. Kitas labai didelis minusas čia yra tai, kad aš, studijuodama kalbas, turiu vaikščioti per tris pastatus, nutolusius po 500 metrų. Aišku, dabar tai problemų nesukelia, nes aš orientacija nesiskundžiu, todėl greitai išmokau, kaip nueiti nuo taško A iki taško B. Čia prireikė tėčio pagalbos, nes man buvo paskirtas studentas pagalbininkas, o ne mobilumo mokytojas. Tas studentas visai nežinojo, kaip reikia aiškinti maršrutus, tai visa laimė, kad pirmą savaitę Vokietijoje su manim buvo tėtis. Čia pas vokiečius kitoks mąstymas: jei turi negalią, turėk pagalbininką, o aš atvykusi iš Lietuvos, kur, ačiū Dievui, yra daug savarankiškų neregių, nenorinčių būti nuo ko nors priklausomais. Kai nuėjau pirmą kartą bibliotekon, tai net pareiškė pretenziją, kodėl aš be jokio asistento, o aš jiems pasakiau, kad darbuotojų čia ne vienas ir ne du, pagelbėsit, jei reikės. Ir žinoma, kad jie pagelbėja. Aš nesakau, kad tas studentas man visai nepadėjo, aš jį "šokdinau" su knygų skenavimu, padėjo ir vokišką mobiliojo ryšio kortelę nusipirkti, bet ypatingai daug jo pagalbos man neprireikė. 

Į biblioteką čia užeinu daug rečiau nei Vilniuje, nes nejaučiu tokios ypatingos auros, be to, čia viskas labai platu, skaityklos labai didelės ir modernios, primena mūsų MKIC'ą (Mokslinės komunikacijos ir informacijos centras), esantį Saulėtekio gatvėje Vilniuje. Ypatingai didelėse patalpose sunkiau orientuotis, nes nesimato sienų ir sunku susidaryti bendrą patalpos vaizdą. Tokia pati situacija ir valgykloje, ji daug didesnė už Vilniaus universiteto kavines, todėl čia visada einu prie informacijos stalelio ir prašau pagalbos. Kavinėje man reikia ypatingos pagalbos, nes čia galima atsiskaityti tik su studento pažymėjimu, į kurį gali įsidėti grynųjų. Tam skirti aparatai, aišku, nekalba, todėl visada einu prie kasos ir darbuotojos man įdeda grynųjų. Visa laimė, kad ten galima įsidėti 150 eurų, todėl nereikia kiekvieną kartą atėjus daryti šitos procedūros. Su studento pažymėjimu reikia visur atsiskaitinėti: eini bibliotekon ko nors atsispausdinti arba nusikopijuoti - iš jo nuskaito, eini skalbtis į skalbyklą - irgi nuskaito. Skalbimas kainuoja 2, o džiovinimas - 1 eurą. 

Kas dar Vilniuje yra geriau? Aš negaliu lyginti Justo Lybigo universiteto su padėtimi Saulėtekyje, nes ten nestudijuoju, tačiau jis man savo išdėstymu ir modernumu primena kaip tik Saulėtekį. Aš gi labai pripratusi studijuoti Vilniaus centre, todėl VU tai daryti yra daug patogiau ir maloniau. Čia gali užeiti į įvairias kavines, lengviau susiorientuoti, kai išsikvieti "Uber" ar taksi, nes yra tik vienas privažiavimas Universiteto g. 7 arba Universiteto g. 3 ir viskas. O Justo Lybigo universitetas yra suskirstytas į du korpusus: Phil-1 ir Phil-2, čia yra daugybė šlagbaumų ir dažnai laukiu ne ten, kur taksi privažiuoja. Kelis kartus buvo pasitaikę žiopli dispečeriai, kurie neatkreipė dėmesio, jog aš neregė, o tai yra parašyta, nes turiu sutartį su viena firma. Taip atsėdėjusi keturias paskaitas, du trečiadienius iš eilės esu "pražiopsojusi" mašiną, nes vairuotojas, nesulaukęs keleivio, tiesiog išvažiuodavo. Tada vėl tekdavo skambinti dispečeriui, klausti, kas čia atsitiko, o pastarasis pradėdavo atsiprašinėti, nes nežinojęs, kad aš neregė ir greitai siunčiąs kitą mašiną, o tas "greitai" visada maždaug po 15 minučių. Tokiais atvejais dažnai paima pyktis, kad dėl kažkokių nelogiškų nuostatų Vokietijoje yra uždraustas "Uber". Kartais būna tokių atvejų, kad dispečeris nesureaguoja, kurioje aš universiteto vietoje ir vairuotojas nuvažiuoja prie bibliotekos, kai aš stoviu prie valgyklos. Pralaukiu pusę valandos, tuomet skambinu dispečeriui, jis atsiunčia vairuotoją prie valgyklos. Pastarasis mane paima ir dar išdeda į šuns dienas visokiais žodžiais tuos dispečerius. Sako, jūs čia šąlat, aš lakstau visai kitur per tuos visokius... Kai kurie vairuotojai mane apšaukia, kad aš vokiško mobiliojo ryšio numerio taksi firmai neduodu, skundžiasi, kad jiems brangu skambinti į lietuvišką, sako, kad man nė vienas neskambins. Taip ir yra, iš tikrųjų neskambina nė vienas, bet aš iš principo neįrašiau sutarty vokiško numerio, nes tada dar neturėjau, o dabar vis neprisiruošiu parašyti ir kažkodėl atrodo, kad neparašysiu. Aš sakau: "Jūs man galite "pašvyturiuoti", visada jums paskambinsiu, man beveik nekainuoja". 

Jeigu norėtume palyginti dėstytojų bendravimą čia ir Vilniuje, tai jis yra panašus. Visi klausinėja, kaip man geriau atsiskaityti ir kiekvieną mano pasiūlymą priima, tačiau viena dėstytoja buvo mane sugluminusi, kai pasiūlė nerašyti su kitais atsiskaitymo. Aš tuo metu iškart prisiminiau, kad Vilniuje niekas man taip nesakė ir tai dėstytojai paaiškinau, jog jeigu aš nematau, tai nereiškia, kad negaliu rašyti su visais: "Padarykit man dokumentą be schemų, grafikų ir aš tikrai parašysiu". Taip ir sutarėme. Atsiskaitymas įvyko gruodžio pradžioje. Jam atėjus paaiškėjo, kad vis tiek turėsiu atlikti dviem užduotimis mažiau nei kiti studentai. 

Gysene gavau labai gerą bendrabučio kambarį, turiu atskirą vonios kambarį, virtuvėlę ir labai gerai jaučiuosi, kad nereikia su niekuo nieko dalytis. Ir bendrabučio administracija labai supratinga, leido neatsidarinėti vokiškos sąskaitos ir iškart sumokėti visą sumą už 5 mėnesius iki vasario. Todėl dabar ramiai sau gyvenu su visais atsiskaičiusi. Esu apsistojusi prie miško, kiekvieną dieną kvėpuoju medžių išgrynintu oru, tačiau labai ilgiuosi savo gimtinės, artimųjų, draugų, netgi dėstytojų. 

Baigdama tiesiog norėčiau pasakyti, kad rojaus niekur nėra - kiekviena šalis turi savo pliusų ir minusų, tačiau niekur nėra geriau, kaip būti arti sau brangių žmonių ir nejausti vienišumo, todėl laukiu dienos, kada sugrįšiu į Vilnių. Nepaisant mano nežmoniško ilgesio Vilniui ir artimiesiems, nesigailiu, kad dabar esu čia. Patobulinau kalbos įgūdžius, susipažinau su įvairiais žmonėmis. Būdama viena turiu nemažai laiko apmąstymams ir svarstymams apie ateitį, be to, daug mąstant netikėtai ateina atsakymai į klausimus, kurie kankino prieš metus ar dar anksčiau. Dabar jaučiu, kaip mano pasitikėjimas savimi dar labiau stiprėja, nors juo niekad ir nesiskundžiau. Esu patenkinta šia komandiruote ir labai rekomenduoju visiems pasinaudoti tokia galimybe, jei ją turite.