NEREGYS DARBO RINKOJE

Henrikas STUKAS

GYVENIMAS AUTOBUSE


Edita JusytėLabai ankstyvas rytas. Mažas provincijos miestelis dar saldžiai miega. Tuščiomis gatvėmis net šunys nebėgioja. Vien tik vėjas ir kur ne kur šviečiantys gatvės žibintai. Netikėtai ryto tylą sudrasko skubūs žingsniai. Iš daugiabučio laiptinės išeina maža, smulki figūrėlė. Ji skuba į Švenčionių autobusų stotį. Delsti negalima, nes pirmasis autobusas, važiuojantis į Vilnių, nelauks. Skubėdama į autobusą, mergina dar mintimis lovoje - taip norėtųsi pratęsti patį saldžiausią paryčių miegą. Autobuse dar suspės bluostą sumerkti ir kokią valandą iki sostinės pasnaus. Iki Vilniaus - virš 80 kilometrų. Šį atstumą silpnaregė įveikia penkis kartus per savaitę. Išvažiuoja anksti ryte, grįžta vakare. Dirba UAB "Liregus" darbininke. Edita Jusytė įmonėje pluša jau dvejus metus. 

 

Obuolių nuo dangaus neraškė 

Edita nuo pat gimimo silpnai mato. Jos tėvai pasirinko įprastą neregiams ir silpnaregiams švietimo būdą - savo dukterį leido mokytis į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą (LASUC). Edita šioje mokykloje gavo brandos atestatą. Mergaitei mokslai sekėsi vidutiniškai. Gal todėl vyresnėse klasėse nesvajojo apie aukštąjį mokslą. Ji norėjo išmokti praktiškos profesijos. "Mokydamasi vidurinėje mokykloje, ypač vyresnėse klasėse, galvojau, ką veiksiu baigusi mokyklą. Supratau, kad nestudijuosiu. Reikėjo sugalvoti, kur mokytis praktiškos, akliesiems prieinamos profesijos. Deja, mokytojai šiam dalykui neskyrė deramo dėmesio, todėl nežinojau, ko griebtis. Teko viską daryti paskutinę minutę vienai ir niekieno nepadedamai. Gal dėl šios priežasties pirmoji išmokta specialybė ne itin tiko man kaip silpnaregei", - pasakojo E. Jusytė. 

Kartą LASUC mokytojai suorganizavo ekskursiją po Baltupiuose įsikūrusį Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centrą. Joje dalyvavo ir silpnaregė. Baigusi mokyklą Edita toli laimės neieškojo. Ji pasirinko Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centrą, kuriame mokėsi siuvėjos profesijos. Tiesą pasakius, rinktis nebuvo iš ko. Centro dėstytojai buvo labai atidūs silpnaregei moksleivei. Jie reikiamą medžiagą atspausdindavo didesniu šriftu. Kantriai ir ilgai aiškindavo siuvimo proceso operacijas. Edita siuvėjos profesijos mokėsi trejus metus. Merginai teko mokytis dirbti ne tik su įprasta adata, bet ir su siuvimo mašina. Silpnaregė kartu su visais nesuspėdavo, nuolat atsilikdavo. Mokytojai, tai matydami, Editai patys nubraižydavo brėžinius, paruošdavo gaminio lekalus. Kirpdama rūbą, silpnaregė reikiamus kontūrus apsibrėždavo kreidele. Stengdavosi braižyti kuo ryškiau. Po trejų metų mokymosi atėjo atsiskaitymo diena. Absolventai, kaip baigiamąjį darbą, turėjo pasiūti specialius maišelius. Žinoma, Editai siūti maišelį sunkiai sekėsi. Jis išėjo nei šioks, nei toks. Tai matydama vertinimo komisija jai padarė nuolaidą ir baigiamąjį darbą užskaitė. 

Mokydamasi Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų rengimo centre, Edita pirmą kartą gyvenime patyrė, kas yra patyčios. E. Jusytė pasakojo: "Mokydamasi mokykloje, nežinojau, kas yra patyčios. O ją baigusi netikėtai sulaukiau ir supratau, ką reiškia šis žodis. Įdomiausia, mane nuolat įžeidinėjo ir tyčiojosi ne kartu besimokantys vaikinai, o merginos. Iš pradžių tapau jų pajuokos objektu. Jeigu kuri ateidavo į paskaitas blogos nuotaikos, kentėjau aš. Tai truko beveik pusė metų. Tokioje situacijoje nežinojau, kaip elgtis. Mokytojams skųstis irgi nenorėjau, todėl patiriamas patyčias slėpiau. Pati viduje pergyvenau ir patirtas nuoskaudas "prarydavau". Tik patyčioms aštrėjant supratau, kad taip tęstis ilgiau negali ir turėjau sugalvoti, kaip jas nutraukti. Pagaliau sugalvojau! Pasiryžau daugiau netylėti ir į kiekvieną mano adresu pasakytą pašiepiamą žodį atsakyti tuo pačiu ir netgi su kaupu. Kaip tariau, taip ir padariau. Sunkiausia buvo atsikirsti pirmuosius kartus. Su kiekvienu kartu tai daryti tapdavo vis lengviau. Mergaitės suprato, kad su manimi geriau neprasidėti ir mūsų bendravimas tapo normalus, patyčios liovėsi". 

Edita, gavusi 2010 metais siuvėjos profesiją patvirtinantį pažymėjimą, pagal specialybę nedirbo. 

Mergina puikiai suprato, kad su tokiu regėjimu siuvėjos darbo kokybiškai atlikti negalės. Pailsėjusi kelis vasaros mėnesius, ji nusprendė mokytis dar vienos profesijos. Rugsėjo pirmąją Edita pravėrė Švenčionių profesinio rengimo centro duris. Čia mokėsi kaimo turizmo organizatorės specialybės. 

Švenčionių profesinio rengimo centre mokslai truko dvejus metus. Šį kartą silpnaregė specialybę rinkosi kruopščiai ir atidžiai. Mokslas buvo labai įvairus, akcentuoti praktiniai dalykai, pradedant kambarių tvarkymu, svečių priėmimu, baigiant įvairiausių patiekalų ruošimu. Grupė pasitaikė labai draugiška. Iš viso mokėsi 12 žmonių. Visi Editai stengėsi padėti. Nuolat klausė, ar reikalinga jai pagalba. Prireikus, tekstus spausdindavo padidintu šriftu, padėdavo atliekant praktines užduotis. "Mes mokėmės įvairiausių dalykų: nuo maisto ruošimo iki vadybos vingrybių. Labiausiai merginai patiko dirbti su augalais. "Gamta man nesvetima. Iki šiol mėgstu kapstytis tėvelių darže. Man, kaip silpnaregei, labai pravertė maisto ruošimo ir stalo serviravimo pamokos. Jos suteikė didesnio pasitikėjimo. Dabar namuose priimti svečią ir jį pavaišinti - ne stresas, o malonumas", - pasakojo Edita Jusytė. 

Mokslai pralėkė žaibu. Vėl teko ieškoti darbo. Švenčionyse darbą surasti nėra paprasta. Čia vieni kitus visi pažįsta. Darbdavių šiame mieste nėra daug. Jie, sužinoję apie turimą žmogaus negalią, suranda priežasčių atsisakyti jo siūlomų paslaugų. Ne išimtis ir Edita. Ji visus metus ieškojo darbo gimtajame mieste, bet taip ir nesurado. Laimei, pagalbos ranką ištiesė LASS Švenčionių rajono filialo pirmininkė Stasė Mažuolienė. 

 

Darbas Vilniuje 

Slinko dienos, savaitės, mėnesiai, bet silpnaregė darbo gimtajame mieste nerado. Edita, neapsikentusi sėdėjimo namuose, nusprendė pagalbos ieškoti LASS Švenčionių rajono filiale. Mergina su prašymu atėjo pas filialo pirmininkę S. Mažuolienę. Editai pasisekė, pirmininkė iš visos širdies stengėsi jaunai LASS narei padėti. Deja, miestelyje darbo neatsirado, bet už tai UAB "Liregus" direktorius Leonas Kirkilovskis sutiko įdarbinti švenčioniškę. E. Jusytė, sulaukusi netikėto pasiūlymo, iš karto sutiko. Merginos neatgrasė kiekvieną dieną laukianti kelionė į Vilnių. Jai svarbu buvo dirbti, o ne sėdėti namuose ir nieko neveikti. Ką reiškia tos kelios valandos, praleistos kelionėje, juk para turi 24 valandas. "Į darbo biržą nesikreipiau. Žinojau, kad silpnaregių paslaugos darbdaviams nereikalingos. Visur reikalinga vienerių metų darbo patirtis. Iš kur tu ją turėsi, jeigu tik ką baigei mokslus? Todėl man visos durys buvo uždarytos. Teko trejus metus sėdėti be darbo. Norėjau bet kokia kaina ištrūkti iš namų", - mintijo Edita. 

Mergina dirba elektros instaliacijos gaminių bare. Ji surenka rozetes ir kitus elektros instaliacinius gaminius. Editai ne iš karto pavyko įvaldyti naują darbininkišką profesiją. Ją mokė ir padėjo meistrai. Iš pradžių silpnaregė nesuspėjo su patyrusiais darbininkais. Ji nepadarydavo būtinos dienos normos. Tik po tam tikro laiko, įgudusi atlikti specifines operacijas, Edita pradėjo vykdyti normą. Merginai įmonėje darbas nėra nuobodus: gaminiai, atskiros operacijos nuolat keičiasi. Kolektyvas - draugiškas. Gal todėl ir darbo diena neprailgsta. 

Edita po darbo dienos priversta skubėti į autobusų stotį. Autobusas vėl veža atgalios į gimtąjį Švenčionių miestą. 

 

ATITAISYMAS: Žurnale "Mūsų žodis" 2017 Nr.8 prie straipsnio "Įspūdžių gausą pažėrusi vasara" neteisingai nurodyta straipsnio autorės pavardė. Straipsnį parašė Nijolė Barauskienė. Atsiprašome. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]