LASS LITERATŲ KŪRYBA

Kristina LAIMANSKIENĖ

MALDA 

Dieve, įdėki į lūpas dar žodį, 

Ir minties nepaklaidinki. 

Tamsoje leiski šviesą išvysti, 

Kad begalybėje nepasiklystume. 

Sidabro gija suriški rankas, 

Kad jos maldoje pasiliktų. 

Sielas sujunki gyvybės saitu, 

Kad jos neprapultų. 

Ašarom neleiski nudžiūti, 

Kad jos liūdesį nuplautų. 

Iš begalinės erdvės nušvieski kelius, 

Kad pas Tave ateitume. 

* * * 

Pavirsti didžiuoju laukimu, 

Pavirsti tiktai šešėliu, 

Medžiu, kurio vėtros nepalaužė, 

Ar medžio lapu, virpančiu nuo vėjo. 

O gal pavirsti žmogumi 

Be rytdienos ar šiandienos, 

Sapnas... Iliuzija... 

Žmogaus, nežinančio savosios pabaigos. 

BEGALINĖ NAKTIS 

Tamsios nakties šešėliuose 

Tu - vienišas keleivis, 

Girdėsi medžių šlamesį 

Ir jausi rūko dvelksmą. 

Eisi, per begalinę naktį eisi, 

Kai siela ta begarsė, 

Klausi, be žodžių klausi, 

Nakties alsavimą tik jausi. 

Ir eisi, per juodą naktį eisi, 

Girdėsi paukštę miegančią, 

Ir ašaras gyvom gėlėm pražystančias, 

Ir širdgėlą į širdį lendančią. 

Dėkoju. 

Iš sidabro šulinio 

Renku širdies duženas. 

Iš paukščio giesmės 

Tirštinu kraują. 

Metai nubėga, atbėga 

Per srūvantį vandenį. 

Atbėgsiu per gruodą basa, 

Dėkodama už gyvenimą. 

Branginsiu dienas, 

Branginsiu metus duotus, 

Dvasios lobius, 

Nes jie mano turtas. 

Sudėsiu naktis 

Į nebylias dainas, 

Tegul jos skambės 

Tik mano liūdesyje. 

Panersiu rankas 

Į žemės gelmes, 

Pajausiu jos 

Gyvybės ir mirties skonį. 

NEIŠNYK 

Šviesele brangi, neišnyk naktyje, 

Nepalik neviltyje, 

Nerasi kelio atminties, 

Vėjas suplėšys jausmus. 

Mėnulis kvatoklis nakties 

Išjuoks išjuoks... 

Širdis skausmo žiedu sužydės, 

Ryto lelija prasiskleis. 

TAIP TOLI 

Mano kūnas - žemės grumstas, 

Gulintis prie akmenio pilko, 

Mano siela - balta žuvėdra, 

Nardanti jūros bangose. 

Mano akys - pilki debesėliai, 

Kartais lyjantys vandeniu sūriu, 

Mano mintys taip toli, 

Toli, ten kur tu esi... 

* * * 

Mirtie, dar neatsėlink 

Į mano guolį, 

Nors žvaigždžių nebematau, 

Gyvenimui dainuoti noriu. 

Nors jau kažkas parašė 

Prisiminimų ilgą laišką, 

Jau brendu per rudeninę naktį, 

Dar negavau kvietimo į paskutinę puotą. 

* * * 

Pažvelk į rudeninį grožį, 

Pažvelk į tolumą su ilgesiu, 

Suprask mane ir rudenį, 

Nes mes kartu - tai nerimas, 

Nes mes kartu - laukimas 

Sugrįžtančio kažko šviesaus ir gero, 

Mes dabar šalia tavęs - ruduo ir aš. 

Ateisiu tau šešėliu, 

Audringą naktį žiburiu pašviesiu, 

Neišnyksiu, nors labai norėtum, 

Metams bėgant nors trumpam sustosi, 

Sustosi ir ilgai galvosi, 

Bet tikrumo neberasi. 

TAVYJE 

Tavyje radau aš meilės stygą skambančią, 

Ugnies liepsnojantį laužą, 

Ledą, kuris širdį kaustė. 

Tavyje radau aistrą, 

Džiaugsmą, nusivylimą ir skausmą - 

Nutapiau paveikslą gražų 

Ir garbinau lyg stabą. 

Tavyje radau savo kaltę, 

Bėgau per ledą, šaltį, 

Kad apsaugočiau nuo mirties. 

Tavyje liko neapykanta ir meilė, 

Dabar jau paveikslas blankus ir tolimas - 

Gailestis, savęs suvokimas, 

Bet meilė nugalėjo ir liko.