MINTYS

Pranas PLIUŠKA

KUR ESAME? KUR BŪSIME?

Baigiantis metams, kuriuos į praeitį nupučia tiek įprasti vėjai, tiek permainų skersvėjai, dažnai susimąstome, kokie tie mus jau paliekantys metai buvo ir ko galime tikėtis iš ateinančių? Vertindami asmeninį gyvenimą besibaigiančiais metais, galime paieškoti bendrų ženklų, būdingų regėjimo neįgaliesiems. Visas visuomeninis gyvenimas, kuris verda šalia, negali nejaudinti ir tiesiogiai ar netiesiogiai neveikti mūsų kasdienybės. Juk per radiją ar televiziją nekantriai sekame geras ir nemalonias naujienas, nerimaujame dėl didėjančių kainų, laukiame ir tikimės neįgalumo išmokų realaus padidėjimo, kuris bent jau padengtų didėjančias išlaidas maistui, vaistams, būtiniausioms paslaugoms. Yra dalykų, kurie mus nemaloniai nuteikia. Tai, kad jau ilgokai užšaldyta slaugos, nuolatinės priežiūros, pagalbos priemoka, kad ta priemoka pensinio amžiaus žmonėms dvigubai mažesnė nei darbingo amžiaus, daugeliui sukelia savaime suprantamą nepasitenkinimą. Ne iš vieno žmogaus girdėjau skundų, jog pensijų ar neįgalumo išmokų didinimo sistema, kai išmokos visiems didinamos tokiu pačiu procentu, nėra socialiai teisinga, nes ir taip mažai gaunančiam žmogui išmoka padidėja mažiau nei tam, kuris gauna didesnę sumą. Taigi nors skelbiama, jog Lietuvos ekonominiai rodikliai vis gerėja, bet eilinių žmonių, o ypač neįgaliųjų, materialinė padėtis praktiškai nesikeičia - išskyrus pavienius atvejus ji yra stabiliai prasta, nuolat balansuojanti ant skurdo ribos ar žemiau jos. 

Dar ryškiau tai matome, kai imame analizuoti neįgaliųjų organizacijas. Socialinės reabilitacijos neįgaliesiems projektams skirtos lėšos 2018 metams verčia rimtai nerimauti. Šioje srityje situacija vis prastėja. Net ir tuose rajonuose, kurie gaus tą pačią sumą, kokia buvo skirta šiems metams, LASS filialų vadovai yra gerokai sunerimę. Tiesą sakant, absoliuti dauguma rajonų, išskyrus kelias išimtis, ateinančiais metais turės dar labiau susiveržti diržus. Neįgaliųjų reikalų departamentas ir Seimo narys Justas Džiugelis tiesiog privalo iš visų jėgų pakovoti dėl neįgaliųjų organizacijų tinkamo finansavimo, nes nevyriausybinių organizacijų stiprinimas įtvirtintas Neįgaliųjų teisių konvencijoje, bet kol kas einama į priešingą pusę. Mane labai nustebino vieno rajono savivaldybės atsakingo darbuotojo pasakyta frazė, kad jų rajono aklųjų ir silpnaregių organizacijai viskas kitais metais lieka taip pat kaip ir šiemet, nes jie gaus tą pačią sumą. Teko kantriai aiškinti akivaizdžius dalykus, jog nuo sausio 1 d. didės minimalus atlyginimas, su juo susiję mokesčiai, tad kas šiemet dirbo pilnu etatu, kitais metais turės mažinti darbo valandų skaičių. Savaime aišku, jog esant tokiai situacijai, mažės paslaugų, o tikriausiai bus sumažintas ir žmonių, gaunančių paslaugas, skaičius. Tie mažėjantys skaičiai turės įtakos bendrai dar kitų metų sumai, kurią Neįgaliųjų reikalų departamentas skirs tam konkrečiam rajonui. Savo ruožtu ir savivaldybės turės galimybę sumažinti savo dalį, o kaip rodo praktika, dauguma jų taip ir padarys. Žodžiu, įsisuka užburtas ratas: mažėja pinigų - mažėja paslaugų ir jas gaunančių žmonių, mažėja paslaugų ir žmonių - dar labiau mažinama skiriama pinigų suma. Reikėtų paminėti ir tai, jog brangsta prekės, tad už tą pačią sumą kitais metais bus galima įsigyti mažiau arba prastesnės kokybės prekių. Esant tokiai situacijai, labiau nukenčia mažesnės neįgaliųjų organizacijos. Daugelis aklųjų ir silpnaregių filialų rajonuose tokios mažesnės organizacijos ir yra. Rajonuose, kuriuose stengiamasi akivaizdžiai palaikyti vieną ar kitą skaitlingesnę neįgaliųjų organizaciją, atsakingi savivaldybių valdininkai argumentuoja, jog jei padalintume skiriamas organizacijoms lėšas iš gaunančių paslaugas skaičiaus, turėtume panašias sumas. Kuo mažesnė organizacija, tuo labiau šis kriterijus netinka. Juk nesvarbu, kokio dydžio organizacija, bet yra kai kurios išlaidų rūšys, kurios praktiškai nesiskiria. Tarkime, interneto, telefono ryšys vienodai kainuoja tiek skaitlingai, tiek ir mažai organizacijai. Eksploatacinės išlaidos taip pat skiriasi ne taip žymiai. Tad sudėjus visas būtinas išlaidas, mažai organizacijai beveik nelieka lėšų atlyginimams. Mano nuomone, organizacija, kurioje 0,5 etato įdarbintas tik vienas žmogus, teikiantis paslaugas neįgaliesiems, negali tinkamai vykdyti numatytų funkcijų. Tokioje organizacijoje neįgalus žmogus negali tikėtis paslaugos tuo metu, kai jos jam prireikia, o turi derintis prie darbuotojo grafikų. O juk neretai pasitaiko atvejų, kai neįgalus žmogus negali pasirinkti nei datos, nei valandos. Žinau, kaip į tokį mano teiginį atsakytų tie, kurie neskaičiuoja jokių darbo valandų ir patys prisitaiko prie neįgaliųjų. Tokius darbuotojus gerbiame, mylime ir jais didžiuojamės, bet kodėl šios socialinės srities darbuotojai yra kitokie, nei kitų sričių? Ar taip dirbtų gydytojai, mokytojai, policininkai, valstybės tarnautojai? Ne veltui išvardijau būtent šias specialybes, nes jų atstovai įnirtingai kovoja dėl geresnių atlyginimų. Įdomu, ką jie pasakytų sužinoję kai kurių mūsų organizacijos filialų darbuotojų atlygius ir darbo sąlygas. 

Kol kas principas "nieko apie neįgaliuosius be pačių neįgaliųjų" skamba tik iš pačių neįgaliųjų ar jiems atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų, tokių kaip Lietuvos neįgaliųjų forumas (LNF) vadovų lūpų. Kol kas situacija tokia, jog šuo loja, o karavanas eina. Vis dėlto mūsų organizacijai ir šis posakis netinka. Karavanas - eina kur nori, bet joks šuo neloja. Mes daugeliu atvejų tylime lyg vandens į burnas prisisėmę. Turiu omenyje ne pavienius kovotojus, tokius kaip Giedrius Stoškus, bet visą organizaciją kaip vienetą. O kodėl tylime, ar tiksliau sakant - pasidejuojame, pasiskundžiame savo aplinkos mažuose rateliuose? Ar netikime, kad galime ką realaus pasiekti, ar nenorime gadinti santykių su aukščiau stovinčiomis institucijomis? Esame nemaža organizacija ir tereikia vienybės, kad mūsų balsą išgirstų, o gal ir įsiklausytų. Kelis kartus LASS taryboje siūliau "pūliuojančiais" klausimais rinkti visų LASS narių parašus ir kartu su prašymais, pasiūlymais ar reikalavimais pateikti juos aukščiausioms valstybės institucijoms, bet kitų kolegų paramos nesulaukiau. Tikiuosi, jog ateinantys metai bus ryžtingesni ir ne tik konstatuosime faktus, įvardinsime situaciją, bet ir rasime geriausius būdus bei efektyviausias priemones, kaip ją pakeisti mums palankia linkme. 

Kitas opus klausimas - kas bus su neįgaliųjų darbo vietų išsaugojimu ir įdarbinimu sulaukus naujų įstatymų? Pagal dabartines Seimo nario J. Džiugelio, LNF atstovų nuostatas ir iniciatyvas, norima sugriauti šiuo metu veikiančią sistemą, bet ar veiks naujoji sistema, neaišku. Siūloma sistema, kai kiekvienas sunkią negalią turintis žmogus turėtų vadinamąjį krepšelį, kurį galėtų "atsinešti" įsidarbinęs pas bet kurį darbdavį yra gera, socialiai teisinga, bet su dviem sąlygomis. Negerai, jei tokio krepšelio, kad ir įvardinto mažesne suma, visai nebegaus 30 - 45 proc. darbingumą turintys neįgalieji. Antra sąlyga: neįgaliųjų įsidarbinimo sėkmė priklausys nuo to, kokio dydžio bus tas numatomas krepšelis. Dar neteko iš jokio specialisto išgirsti svarių argumentų, kodėl darbdaviams bus ekonomiškai naudinga įdarbinti neįgalųjį. Kas atsakys, jei įsigaliojus naujam įstatymui, dalis dabar dirbančių socialinėse įmonėse neteks darbo, o tie, kas iki šiol nedirbo, taip ir nebus įdarbinti? Menka paguoda, kad tikrai žinosime, į ką galėsime parodyti pirštu ir pas ką nusiųsti išlieti savo pasipiktinimo tuos netekusius skalsesnės duonos kąsnio. Gal reikėtų pirmiausia nieko negriaunant išbandyti naują siūlomą sistemą viename kokiame mieste, keliuose rajonuose arba keliose dešimtyse konkrečių įmonių ir tada priimti galutinį sprendimą. Kaip neseniai sakė Lietuvos Prezidentė, geriau jokių pokyčių nei neapgalvoti. 

Norėčiau rašinį baigti optimistiškai - juk anksčiau ar vėliau sudrumstas vanduo nusistovi, dumblas nusėda. Jei nepavyksta pakeisti aplinkos, linkiu rasti savyje vidinių jėgų pritaikyti tą, kad ir nepalankią, aplinką savo siekiams.