BRAILIO RAŠTAS IR MES

Marina VALENTI

VIEN TIK KLAUSYMOSI NEGANA!


Marina Valenti - 2017 metų "Onkyo" rašinių konkurso brailio rašto tema nugalėtoja Europos regione. Jai skirta japonų rašytojo Otsuki vardo premija. M. Valenti - 57-erių metų amžiaus italė, aklos mergaitės mama. 

 

Brailio raštas - silpnaregiams ir akliesiems būtinas įrankis. 

Kodėl pastaruoju metu vis dažniau silpnaregiams, akliesiems ir jų tėvams sakoma, kad brailio raštas paseno, kad jis sudėtingas ir nereikalingas? Ar brailio raštas tikrai nebenaudingas ir jo nebereikia? 

Aš gyvenu šiaurės Italijoje. Mano dukra nuo gimimo turi regos negalią. Jai diagnozuoti akių tinklainės distrofiniai stiebelių ir kūgelių pokyčiai. Tai degeneracinė liga, kuriai būdinga dar ir tai, kad ji sukelia sunkią klausos negalią. Kai mergaitė buvo dar visai maža, gydytojai mums patarė, kad vienas iš konstruktyvių žingsnių, kurių galėtume imtis - pasirūpinti, jog ji kuo anksčiau išmoktų brailio raštą. Atrodė savaime suprantama, kad mes taip ir darysime. Kai aklas ar silpnaregis vaikas pradeda lankyti ikimokyklinę ugdymo įstaigą Italijoje, jam priskiriami iš kitur atvykstantys konsultantai tiflopedagogikos specialistai. Tariamai jie nusimano apie viską, ko reikia, kad akli vaikai būtų įtraukti į klasės veiklas. Tiksli tokio asmens atsakomybė man atrodo šiek tiek mįslinga, bet įsivaizdavau, kad jis turėtų skatinti vaiką mokytis brailio rašto. Italijos bendrojo lavinimo mokyklose fizinę negalią turintiems vaikams padeda vaikui priskirtas mokymosi pagalbininkas. Turintiems jutimo sutrikimų taip pat padeda asistentai, mokantys savarankiškumo ir užtikrinantys bendravimą su aplinkiniais. Mums labai pasisekė, kad mano dukrai paskirta tikrai talentinga ir kompetentinga asistentė. Ji ne tik pradėjo mūsų dukrą mokyti brailio rašto, bet labai įdomiai, linksmai įtraukė į šią veiklą visą klasę. Tačiau iš pat pradžių tapo aišku, kad konsultuojanti tiflopedagogė nepritaria asistentės entuziazmui dėl brailio rašto mokymosi. Tiesą sakant, ji pradėjo tam prieštarauti teigdama, kad sutrikusio regėjimo vaikai turėtų būti skatinami naudotis regos likučiu, silpnaregį vaiką verčiant mokytis brailio rašto, užkraunama psichologinė našta, nes tai esą vaikui sukelia stresą. Asistentė ir tiflopedagogė nebuvo susitikusios akis į akį, bet mes supratome, kad asistentės dienos suskaičiuotos. Ir tikrai, ji nustojo dirbti su mūsų dukra, šiai dar nebaigus pradinės mokyklos. Mokykloje daugiau nebuvo mokytojų, galinčių padėti mokytis brailio rašto. Tiflopedagogė primygtinai reikalavo, kad mergaitė brailio raštu nebesinaudotų, nes jis per sunkus, nereikalingas ir pasenęs. Ji leido suprasti, kad esame nesąžiningi ir pernelyg ambicingi tėvai, tikėdamiesi, kad mūsų vaikas mokysis šiuo raštu. Mums teko dukrą raginti vartoti brailio raštą namuose privačiai, tačiau tai reiškė, kad ji negalės juo naudotis mokykloje kaip mokymosi priemone. Bėda ta, kad išmokus brailio rašto pradmenų, reikia juo skaityti ir rašyti reguliariai, nes tai įgūdis, kuris reikalauja nuolatinės praktikos ir dėmesio norint neatsilikti nuo bendraamžių. 

Dabar mano dukra yra baigiamojoje vidurinės mokyklos klasėje. Ji pasirinko mokytis užsienio kalbų. Mokydamasi integruotai, ji visada sugebėdavo susidoroti su pagrindiniais dalykais, nes ji protinga, motyvuota ir neturi pažinimo sunkumų. Dabar ji beveik nebemato ir daugiau nebegali naudotis dokumentais padidintu šriftu. Be to, jos klausa pablogėjo. Tad dabar ji naudojasi klausos aparatu. Mūsų dukrai pasisekė, kad turi supratingus, visada pasiūlančius pagalbą mokytojus, specialiųjų poreikių mokinių mokytojus ir labai rūpestingą asmeninę asistentę. Jei būtų galėjusi nuo pat pradžių mokytis naudodamasi brailio raštu, dabar būtų kur kas savarankiškesnė. Dabar gi jai tenka kliautis mokyklos personalu, kad šis parengtų medžiagą jai tinkamu būdu. 

Norėčiau, kad mane išgirstų tėvai, kuriems kyla abejonių, ar jų vaikams būtina mokytis brailio rašto. Norėčiau, kad visi tėvai, kuriems sakoma, jog brailio raštas nereikalingas, apsvarstytų tam tikrus dalykus: vidurinio mokslo sistemoje tiesiog trūksta kvalifikuotų mokytojų, materialinių išteklių ir laiko, reikalingo brailio rašto mokymui. Labai dažnai vaikai atkalbami nuo brailio rašto mokymosi, nes specialiųjų poreikių turinčių vaikų mokytojai ar asistentai patys brailio rašto nemoka ir nežino, kaip dirbti su vaiku, kuris klasėje skaito ir rašo brailio raštu. Daugeliu atvejų šiems specialistams taip pat praplaunamos smegenys, kad galvotų, jog brailio rašto mokymas yra nereikalingas laiko ir pastangų eikvojimas. Kur kas lengviau tėvams pasakyti, kad brailio raštas pasenęs, nei pripažinti, kad mokykla negali vaiko aprūpinti medžiaga brailio raštu, nes tai labai brangu. Stebiuosi, kad akademinį išsilavinimą turintis asmuo tvirtina, jog vaikui išmokti brailio raštą pernelyg sunku. Ar nereikėtų iš reginčių vaikų mokymo programų išbraukti muzikos, fizikos arba matematikos, nes, visų nuomone, tai sunkūs dalykai. 

Užsienio kalbų mokymuisi reikia keturių įgūdžių: rašymo, skaitymo, klausymosi ir kalbėjimo. Kiekvienas įgūdis priskiriamas skirtingai pažintinei veiklai ir, jei mokotės užsienio kalbos, atsiduriate labai nepalankioje padėtyje galėdami tos kalbos tik klausytis. Klausydamiesi negalite išmokti rašybos. Pavyzdžiui, anglų kalbos mokymasis gali tapti tikru galvos skausmu, nes jos fonetika labai skiriasi nuo rašybos. Jums reikia turėti ką nors "apčiuopiama", kad galėtumėte galvoje susidėlioti naują kalbą, jos rašybą ir gramatinę struktūrą. Cituoju amerikietę rašytoją Kareną Wolfe: "Vien klausydamiesi raštingi netapsite. Raštingumas mums padeda bendrauti ir mąstyti. Be brailio rašto jūs nebūsite iš tikrųjų raštingi". 

Naujųjų technologijų pažanga vyksta didžiuliais šuoliais, tačiau ekrano skaitytuvai ir garso įrašymo įrenginiai negali pakeisti gebėjimo skaityti ir rašyti. Rengiantis pranešimui, brailio raštas yra vienintelis būdas, kuris jums padės išrikiuoti mintis popieriuje. Brailio raštą reikia mokėti, kad galėtumėte pasidaryti ir perskaityti etiketes, užrašus ant vaistų pakuočių, pagal užrašus susiorientuoti mieste, pasiskaityti meniu restoranuose. Silpnaregiai vaikai verčiami skaityti akimis, o tai lemia netaisyklingą kūno padėtį, kuri mūsų dukteriai sukėlė sunkios formos skoliozę. Akių pertempimas, galvos skausmas yra šių vaikų kasdienybė. Skauda širdį žiūrint, kaip tavo vaikas bando įžiūrėti, kas rodoma ekrane. Brailio raštas užtikrina gerą laikyseną, o regėjimo sutrikimų turintys vaikai regos likutį gali pataupyti televizoriui ar kitoms malonioms veikloms. Jei brailio raštą aklam ar silpnaregiui vaikui pristato kompetentingas asmuo ir vaikas supranta, kokią aklųjų rašto mokėjimas turi reikšmę, mokymasis nebebūna nei pernelyg sunkus, nei keliantis įtampą. Vaikai tai priima kaip natūralų dalyką. Dr. Robertas Englebretsonas, Jungtinių Valstijų Rice universiteto kalbotyros profesorius, neregys, kartą prisiminė: "Tuo metu, kai regintys vaikai mokėsi skaityti ir rašyti reginčiųjų raštu, man atrodė savaime suprantama, kad turiu išmokti skaityti ir rašyti brailio raštu". R. Englebretsonas kalba apie požiūrį į brailio raštą, kad jo mokėjimas yra natūralus ir aklajam reikalingas dalykas. 

Akli žmonės turi teisę į lygias galimybes, o brailio rašto mokėjimas yra vienas iš būdų joms pasiekti. Vien tik klausymosi negana. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]