LASS LITERATŲ KŪRYBA

Vincas BAUBLYS

DVI SU PUSE

Iš ciklo "Arminiai" 

Sausoje ir druskingoje pamaskvio pelkynų vietoje, kur statėsi miestelis N. nuo išorinio pasaulio slepiamas radiolokacinių spindulių, spaudė labai stiprus šaltis. Tai vietai drėgmės ir šalčio visada pridėdavo miestelį supusios nepereinamos pelkės. Jas galėjai pamatyti tik būdamas pačiame miestelyje, dėl dar didesnio saugumo aptvertame stora gelžbetonine tvora su signalizacija. Gerai žinoma: tokiose vietose žiemos daug šaltesnės, nors išvaizda į tikras pelkes mūsiškės visiškai nepanašios. Čia augo aukšti eglynai, o jų nukritę spygliai plaukiojo rusvame negiliame vandenyje iki parudavę nepaskęsdavo. Tai stebint supurtydavo šiurpuliukas - greita mirtis net ir spygliams! Aplink miške jokios gyvybės. Iš kai kurių karininkų žodžių galėjai suprasti, kad šioje vietoje prieš keletą metų kurkė varlės. Dabar čia dirba ir gyvena dvylika tūkstančių arminių pradedant eiliniais, baigiant generolais. Tarp jų trys moterys karininkės, dirbančios viena dalinio buhalterijoje, kitos dvi - ryšių tarnyboje. Vyrai, žinoma, gyvena be šeimų. Griežtai draudžiama. Tą žiemą mus dešimt išvežė į komandiruotę 180 kilometrų nuo miestelio. Apsidžiaugėme ištrūkę iš narvo, bet neilgam. Karinio, niekur nežymėto miestelio vado įsakymu, buvome sugrąžinti atgal į savo tikrą tarnybos vietą padėti statyti vieną objektą, nes to reikalavo Maskvos AGŠ (generalinio štabo akademija) vadovybė. Vadinasi, svarbu. Spaudžiant 28 laipsnių šalčiui reikia dirbti statybos darbus galima sakyti vos ne lauke. Nori nenori, turi paklusti įsakymui. Tuo metu objektas stovėjo be langų, durų. Apie šildymą viduje nėra ko ir kalbėti. Dažnai pagalvodavau: "Kam gi reikalingas toks be apdailos priduotas pastatas?" Pirmame aukšte buvo pastatytas elektrinis šildytuvas pūtiklis, kuris iš dalies padėjo dirbantiems arčiau. Kiek tolėliau šiluma išeidavo per pastato kiaurymes. Daug kareivių atgrubusius kūnus šildėsi prie kūrenamų laužų, kur buvo verdama smala neaiškios paskirties hidroizoliacijai tame pastate, kurio nuo gyvenamojo ploto irgi negalėjai matyti per dar galingesnius radiolokacinius spindulius. Kareiviai, pasirašę slaptą sutartį tarnybos pradžioje, iki gyvos galvos nieko nekalbėti, ką čia mato, irgi neturi tiksliai žinoti, kur jis yra. Šalta iki drebulio. Ugnimi atšildomas net ir druskingas cementinis skiedinys statybos darbams. Kalkinio čia niekas niekada nevartojo. Silpnas. Man atiteko staliaus darbas įstatinėti pastato duris ir langus ir juos įstiklinti. Atgrubusios nuo šalčio rankos nejautė stiklo įpjovimų. Pajunti pjaunantį mygtelėjimą ir plaukiančią toje vietoje šilumą - tai ištekėjęs kraujas. Jį valiausi į skudurus, kurie tuo metu būdavo po ranka, pakulas. Gal per mano kraujo stiprumą žaizdos nepūliavo, bet kitiems kareiviams su tuo reikalu buvo riesta. Teko kai kam likti dalinyje gydytis. Gretos mažėjo. Galų gale pas mane atėjo kuopos vadas ir pasakė: "Tu labai atsparus. Nedaug čia tų darbų jau beliko. Padirbėk dar ir naktimis. Mes už tai skolingi neliksime. Pats matai, kiek žaizdotų, peršalusių gydosi kareivinėje. Sanitarinėje dalyje trūksta vietų. Suprask, svarbu, laiku nepriduosim - Sokolovas mums galvas nuneš." 

Sutikau. Prižadėjo vakarais pristatyti gerą sauso maisto davinį nakčiai, bet jo nebuvo. Dienomis irgi buvo ne kitaip. Svarbu dirbi! Naktimis aiškiai girdėjau apačioje kalbas, bet kai nuėjau pasižiūrėti, kas ten dirba, nieko neradau. Kurgi visi dingo ir kodėl aš tik vienas? Vaiduokliai ten ar ką? Kad nesušalčiau, dirbau kiek leido sveikata. Tai svarbiau. Dieną pasirodęs objekto vadas, ne kitaip jį vadino, prižadėjęs gerai atlyginti poilsiu, išnyko iš akiračio. Antros dienos pavakaryje pajutau silpnumą kūne, bet nesiskundžiau, o dirbau patylomis kiek išgaliu. Naktį vėl tie patys balsai, bet dabar jau pamačiau ir žmones. Kai priėjau, jie patylomis išnyko. Kiek ieškojau, niekur neradau. Tai mane kiek išgąsdino: "Kas čia per velniava?" Trečią dieną prieš pietus neišlaikiau - nusikėliau vienas duris, kad negulėčiau ant betoninių perdengimo plokščių, ir atsiguliau ant jų nors keletą minučių pailsėti. Prisnūdau. Tokiame šaltyje ir pamačiau, pamačiau: naktimis čia darbiniais drabužiais apsirengę karininkai apatiniame aukšte, kur stovėjo visi valdymo skydai, veda elektros instaliaciją. Degė mano atvesta šviesa. Kitų dirbančių kareivių čia nebuvo. Prabudęs iš skausmo susiėmiau juosmenį. Stipriai suskaudo inkstus. Velniai nematė tų jų prašymų. Eisiu į kareivines tegu ir kelio nežinau, nes visada į svarbesnius objektus veždavo dengtu sunkvežimiu. Miestelis per pusantrų metų tarnybos gerai žinomas vaikščiojant po karininkų butus ir ten atliekant įvairius darbus. Nepasiklysiu. Nepakabinęs ant vyrių durų pajudėjau ir viskas dingo. Kas atsitiko, taip ir nesupratau - prabudau kareivinėje savo lovoje. Atsitokėjęs panorau sužinoti, kokia dabar diena ir kiek valandų. Sužinojau, suskaičiavau: po dviejų su puse sekinančio darbo objekte ne dienų, bet parų, išseko mano jėgos ir nusilpęs praradau samonę. Rado gulintį ant sniego lauke. Kiek kėlė, neprikėlė. Kuopinis prabilo: "Jį ištiko koma. Greičiau į dalinį. Jis mums reikalingas." 

Po savaitės visa tai papasakojo vienas karininkas savo bute. Suprantamas dalykas: gero darbininko nenorima prarasti. Gavau kokių reikia vaistų ir iki prabudau, išmiegojau pusantros paros. Daugiau man tame objekte neteko būti, nes pasiėmė dirbti vienas pulkininkas jo bute. Mėgėjas išgerti daug ką iškalba, kai tavimi pasitiki. Toks buvo ir šis. Pasirodo, tam objektui nereikalinga jokia apdaila. "Svarbu patalpa, o kas joje, tai jau ne tavo reikalas, Labusai", - su pasididžiavimu prabilo pulkininkas (Labusais sovietinėje armijoje pravardžiuodavo lietuvius). 

Gerai žinojau, kokioje vietoje tarnauju, tad tuo nesistebėjau. Bet buvo dar daugiau: išsiklausinėjau pas girtesnį karininką, jo malonybei labai gerai atlikęs parketo darbus. Vaikščiodamas apsižiūrėjau, kur tas pastatas stovi. Sklido kalbos, kad pastatas paliktas darbams, kai atšils. O jo tai nėra, kaip ir to miestelio, nei žemėlapiuose, nei priešo kosminiuose palydovuose. Apie tai kai kam prakalbau. Mane ir vėl išvežė į buvusią komandiruotės vietą, nes ten daliniui buvo reikalingi darbštūs kareiviai: tokie, dėl kurių nereikia pergyventi. Jie savo užduotį atliks ir kitur, o kur daug matai, ko tau nereikia matyti, tada tavęs ten nereikia. "Kam mane nugrūdate visada kur svarbu?" Kuopinis nusišypsojo: "Dirbk, dirbk, Labusai, greičiau namelius pamatysi." 

Ir jis, kuopinis, buvo teisus. Sokolovas nurėžė sparnus ne vienam karininkui, o stojęs Jazovas pridėjo papildomos tarnybos du su puse mėnesio. Sugrįžau namo, kai mano šaukimo jaunuoliai, tarnavę kitur, su panom gulinėjo. Laimingas esu, nes mano bataliono draugai namus pamatė tik rudenėjant ir ne visi. Jau tada vaikščiojau su kūne implantuotu sekikliu. Daug matyti ir gerai dirbti dar niekam nepakenkė. Ir darbelio naktinio ne tik man vienam čia tikrai niekada netrūko, mat tų slaptų objektų ant pirštų nesuskaičiuosi. Tik sukis. Atėjo laikas, kai tas sekiklis ir radiolokaciniai spinduliai padarė savo darbą. Tapau neregiu per spindulius, per sekiklį juosmenyje - trumpesne dešine koja.