LASS LITERATŲ KŪRYBA

Silvija Beatričė

SIELOS MUZIKA


Silvija Beatričė (po savo kūriniais autorė pasirašo neminėdama pavardės) gyvena Kaune. Iki vienuoliktos klasės mokėsi Kauno Prano Daunio ugdymo centre, vėliau - Maironio universitetinėje gimnazijoje. Šiuo metu studijuoja Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijoje fortepijono specialybę. Muzika ir poezija merginą lydi nuo ankstyvos vaikystės, anot jos pačios, prie fortepijono atsisėdusi būdama trejų, o eiliuoti pradėjusi vos išmokusi rašyti. Šių metų pavasarį VšĮ "Verslas ir menas" išleido pirmąją Silvijos Beatričės knygą "Sielos preliudai". Knygoje - 17 jaunosios autorės eilėraščių lietuvių, rusų, anglų kalbomis ir kompaktinė plokštelė su jos pačios sukurtais ir atliekamais fortepijono muzikos kūriniais. Skaitytojams siūlome keletą Silvijos Beatričės eilėraščių, parašytų jau išleidus knygą. 

Silvijos Beatričės kūryboje daug elegiškų nuotaikų, liūdesio, šalčio, ledo - kiekvienas autorius rašo apie tai, kas jam svarbu, kas labiausiai skauda, renkasi geriausiai nuotaiką išreiškiančius įvaizdžius ar metaforas, tačiau nederėtų pamiršti, kad šis netobulas pasaulis turi ne tik liūdnąją, bet ir džiaugsmingąją savo pusę. Ją pastebėti ir įprasminti meniniu žodžiu - ne mažesnis menas nei dainuoti liūdesį ir melancholiją. 

 

 

Sonetas "Būti ar nebūti" 

 

Pasaulio turtų, brangenybių begalybėj būti ar nebūti? 

Dangaus žvaigždžių svaigi platybė maldauja pasinert į būtį! 

Ji prašo būti. Juk tik žiaurus likimo pokštas gali greit pražūti. 

Užtenka išminties suvokti, kad kiekvienas žingsnis - tik į griūtį. 

 

Artėja ji - su kiekviena diena, sapnu, šypsniu, viltim... 

Su rožės žiedlapiu delne, vylinga muzikos gaida, mintim, 

Miškų nakties tylia daina, užklota vakaro rimtim, 

Su jūros devinta banga - vis mėginu surast jėgų dar likti su tavim. 

 

Bet paslaptingas kelias nebūtin vilioja rojaus sodais, granatų raudoniu, ramybe... 

Ar verta būti, jei pasaulis toks niūrus, alsuoja beprasmybe? 

Per menka mano sielai žūt už kerštą, tačiau ji eitų mirti už teisybę, 

Išskleist sparnus plačiai, užmerkt akis į amžinybę! 

 

Kam būti čia, pavirst į nieką? Jei galima nebūt, pažinti tyrą kalnų miegą, 

Šaltais akordais rankų lytėti purų sniegą... Anksčiau, dabar, vėliau - tavęs vis tiek nelieka. 

 

Išeinu, bet grįšiu 

 

Dabar einu aš, bet sugrįšiu, 

Gal grojant lietui, gal lapams krintant... 

Nežino niekas, kokiems preliudams pasiryšiu, 

Ar devynbalsėms fugoms rytui švintant. 

 

Dar neprityriau kiek drąsos, kiek baimės, 

Širdy didvyrio užsilikę miega, 

Kokia dalis tiesos ir kokia laimės? 

Jei greitai muzika pavirs į sniegą... 

 

Nepasiduosiu iki "Ačiū" paskutinio, 

Ir sielvartas gilus manęs nenuskandins! 

Nes gimė muzika iš tavo juoko deimantinio, 

O jo gelmėn jokia tyla nenugramzdins. 

 

Meldžiu tvirtai pasitikėt širdim, 

Kuri alsuoja laukimu lig pabaigos, 

Sugrįšiu, tik galbūt... su naktim, 

Kada lietus vėl girią numylėtą plaks be atvangos. 

 

Audronės GENDVILIENĖS piešinysBalsas pro aimanas 

 

Nebenoriu rašyt apie geliantį šaltį, 

Nebenoriu liūdesio šydo ledinio, 

Ar kaip kadaise anksčiau iš skausmo nubalti 

Ir veidą paslėpt už paviršiaus medinio. 

 

Paslėpti ašarą tylią už šypsenos širmos, 

Ir širdį nebylią klavišams palikti, 

Juodais ar baltais, aimanos vis viena bus pirmos, 

Prasiskverbę pro garsą lyg kirai ims klykti! 

 

Ir kas jas nutildys, lyg pranašą klaikų, 

Kurs braunas krūtinėn naikindamas viską! 

Tikėjimą, viltį ir šilumą, laiką. 

Tvirtovėj jo šalta, nors rūmai ir tviska. 

 

Tačiau štai pro aimanas kaip pro debesis saulė, 

Prasiskverbė balsas, skambus, tarsi lyra. 

Auksu dienos sušvito, tamsai virtus apgaule, 

Palikau praeity jas, lyg novelėj satyrą. 

 

Sielos elegija - liūdesys 

 

Tu vėlei užmiršai, brangus, mane, 

Tyliu žingsniu štai plevenu į sapną. 

Jame sapnuosiu viską - ne tave, 

Gal jūras, gal miškus, o gal... pasaulį aklą. 

 

Užmerksiu liūdesio pilnas akis, 

Neverksiu ir nešauksiu, pavargau raudoti! 

Tačiau be žodžių krinta ašaros - viena, dvi, trys... 

Nė nepravėrus lūpų galiu aš tau gyvybę atiduoti. 

 

Nukritusia snaige ant lango į mane pažvelk, 

Nors tą Kalėdų naktį šventą, tylią... 

Su šalto vėjo gūsiu į mane padvelk, 

Ir aš žinosiu - gyvenu, nors tu manęs ir mano muzikos nemyli. 

 

Minkštam sniege užšalusios ėriuko pėdos, 

Lyg pataluos baltuos varvekliai dūžta krisdami žemyn. 

Išeitum - skrisčiau paskui: be tavęs nėra man vietos, 

Gyventų kūnas tik, o siela lėktų vis tolyn, aukštyn, tylyn. 

 

Pavasario sonetas 

 

O tavęs nėra šalia, ir nereikia. 

Sielos gelmėse sušvito rytmečio aušra. 

Ir meilės skrydis be sparnų, palaimą man suteikia, 

Vainikas, saulės spindulių nupintas - smėlėta dykuma. 

 

Naktis šviesių žvaigždynų spindesy šnabždės: 

- Prašau, nekaltink, jei tave pamiršiu... 

Nors rytą saulei patekėjus ašaros riedės, 

Aš mėnesiui be meilės pasipiršiu! 

 

Kiekvieną mėnesėtą naktį vis liūdėsiu, 

Kas kartą prisiminusi tavas šviesias akis. 

Ir švelniai pirštais rasotą žolę palytėsiu, 

Ieškosiu žodžio: myliu, ištarto paslapčiomis. 

 

Tačiau aplink visur plytės taip slegianti tuščia tyla, 

O miškuose skambės, rasos lašelių nubučiuota pavasario daina. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]