MINTYS

 

ŽMOGUS GEBA KURTI...


Šių metų pradžioje Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centras paskelbė šalies mokinių suvenyrų kūrimo konkursą, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui. Konkursas vyksta keliais etapais: pirmasis - suvenyrų gaminimas ir geriausiųjų atranka savojoje ugdymo įstaigoje, antrasis - vertinimas ir paroda Neformaliojo švietimo centre, trečiasis - vyksiantis jau ateinančiais metais, geriausių darbų kilnojamoji paroda. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro (LASUC) moksleiviai, vadovaujami technologijų mokytojos Giedrės Rečiūnienės, konkursui parengė apie 30 pačių įvairiausių suvenyrų. Rugsėjo pabaigoje LASUC bendruomenė - mokiniai, mokytojai, kiti personalo darbuotojai - vertino darbus ir išrinko 5 geriausius, kurie atstovaus šiai ugdymo įstaigai antrajame konkurso etape. Spalio 16-31 d. šie ir kiti į antrąjį konkurso turą patekę darbai eksponuoti Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centre. 

Dalyvavimas panašaus pobūdžio respublikiniuose ar tarptautiniuose konkursuose, įvairiose parodose LASUC technologijų mokytojai G. Rečiūnienei ir jos mokiniams - ne naujiena! Sukurta daug įsimintinų darbų, pelnytas ne vienas apdovanojimas. Skaitytojams siūlome pluoštą G. Rečiūnienės minčių bei pastebėjimų apie jos mokinių kūrybines galimybes, savo pačios darbą. 

 

* * * 

"Kaip gražu", - sako neregys perbėgdamas pirštais per reljefinį piešinį ar vartydamas rankoje skulptūrėlę, - man patinka, ir aš taip noriu padaryti". 

Savo darbe labai dažnai girdžiu šiuos žodžius ir tai muzika mano ausims. Galiu begalybę valandų diskutuoti, ar reikalingas menas akliesiems, ką jisai suteikia, kokios jo raiškos priemonės? Po daugelio darbo metų manau, gal tiksliau, tikrai žinau, kad reikalingas, ypač jei jis sukurtas savo rankomis. Žmogus tuo ir skiriasi nuo kitų gyvų būtybių: jis geba kurti. Ir visai nesvarbu, kokiu būdu jis tai pasiekia. Saviraiškos, kūrybos poreikis glūdi kiekviename iš mūsų. Ir kiekvienas mes jį "išskleidžiame" kitaip, savaip. Kaip negirdintis žmogus gali sukurti muziką, taip neregys gali pagaminti išliekamąją meninę vertę turintį rankomis sukurtą darbą. 

 

* * * 

Nuo pat kūdikystės vaikas pradeda tyrinėti aplinką sekiodamas akimis įvairius judančius objektus, klausydamas įvairių garsų, čiupdamas rankomis jam pasiekiamus daiktus, juos "ragaudamas". Tokia yra natūrali vaiko vystymosi raida. Visi žinome, sutrikus regėjimui ar jo netekus, ypatingą reikšmę įgyja kiti pojūčiai: klausa, uoslė, skonis ir ypač lytėjimas. Neregiai, jei jie nemato nuo gimimo, neturi jokios vizualinės patirties. Lytėjimas jiems tampa labai svarbus suvokiant aplinką, ugdant erdvės pojūtį, daiktų tarpusavio ryšį ir padėtį aplinkoje. Pratindami liesti, ragindami paimti daiktus į rankas, vaiką skatiname sąmoningai suprasti lytėjimu gaunamą informaciją, suvokti, ką ji reiškia, formuoti daiktų vaizdinius. 

 

* * * 

Mokant technologijų atsiveria didelės galimybės ugdyti mokinių savarankiškumą, socialinius ir buitinius įgūdžius. Technologijų pamokose tarp kitų tikslų siekiama akademines žinias pritaikyti praktiškai. Tai nereiškia, kad mes mokome tik praktinių dalykų - valgio gaminimo, siuvimo, elementarių buities darbų, kasdieninių įgūdžių. Žmogus mokosi visą gyvenimą, o minėti įgūdžiai įgyjami palaipsniui, ir laikui bėgant jie tobulėja. 

 

* * * 

Aklagimiui ar anksti netekusiam regos vaikui nėra paprasta sudaryti gyvosios ir negyvosios gamtos vaizdinius, pavyzdžiui, neregiui, kuris neturi jokios vizualinės patirties, suvokti tokį paprastą objektą kaip saulė. Mes ją matome ir mums viskas aišku. Paveikslėlyje pavaizduotas rutulys su iš jo išeinančiomis linijomis mums visiškai suprantamas, bet šio simbolio neregys, kol jam nepaaiškinsime, nesupras. Neregiui ar sunkų regos sutrikimą turinčiam vaikui pirmiausia turime sukurti saulės vaizdinį. Vienintelę informaciją tiesiogiai apie saulę, kurią jis gali gauti pats, yra galimybė veidu ar kita kūno dalimi pajusti jos šilumą. Dydžio, formos vaikas nesupras, kol mes nepalyginsime saulės su gerai jam žinomu daiktu ar simboliu - kamuoliu, apelsinu ar rutuliu. Tuomet, jau galime saulytę velti ant audinio, aptarti reginčiųjų saulės simbolį ir diskutuoti apie ją kaip apie planetą. Vieno seminaro metu Prancūzijoje tiflopedagogė Marion Ripley iš Jungtinės Karalystės yra pasakiusi, kad neregiams ir silpnaregiams vaikams reikia viso to, ką mes mokame. Kitaip sakant, suaugusieji turi perduoti savo patirtį vaikams. 

 

* * * 

Aklumas nėra pati baisiausia negalia. Kartais tenka įtikinėti, kad tinkamai ugdomi vaikai, atsižvelgiant į turimą regėjimo likutį, gali puikiai tvarkytis savarankiškai, būti mobilūs, gerai jaustis, turėti aiškių ateities lūkesčių ir mokėti juos įgyvendinti. Pasitaiko, kad vaikai, turintys regėjimo problemų, linkę pervertinti savo jėgas arba, priešingai, neįvertina savo galimybių. Tuomet tenka žingsnis po žingsnio aiškintis, kaip mes galime pasiekti norimo rezultato. Antai penktokė neregė mergaitė, atėjusi į pirmą technologijų pamoką, tuojau išsakė savo pageidavimą, jog nori kepti sumuštinius. Netrukus paaiškėjo, kad ji neturėjo net minimalių buitinių įgūdžių. Pirmiausia teko aptarti, nuo ko reikia pradėti mokytis (nuo taisyklingo įrankių laikymo, tinkamų priemonių bei įrankių pasirinkimo), netgi aiškintis, kuri peilio pusė pjauna. Mano praktikoje tai pasitaiko dažnai. Integruotai besimokiusi mokinė, atėjusi į pirmą pamoką, pasakė: "Aš nelankiau technologijų pamokų, nieko nedariau, aš juk nematau". Dabar ji dirba puikiai ir nori kuo daugiau ir kuo greičiau išmokti. 

 

* * * 

Kūrybiniai darbai leidžia patikslinti turimus ir susidaryti naujiems vaizdiniams. Paties neregio pagamintas gaminys įtvirtina jau žinomą vaizdinį, pasisiuvęs žuvelę jis žino - ji turi galvą, orientuojasi, kurioje vietoje yra akys, pelekai, uodega. Iš sagų žuvelei pagaminome puikius žvynelius. Sunku patikėti, bet būna ir tokių vaikų, kurie niekada nėra lietę gyvos žuvies, todėl nežino, kaip ji atrodo. 

"Kai aš ką nors padarau, tai žinau, kaip tai atrodo", - sako neregė mergaitė. Tokio darbo pavyzdžiu gali būti paroda - "Šalies objektai, įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą". Su mokiniais daug diskutavome apie Lietuvos paveldą, ir nutarėme, kad puiku būtų pagaminti šia tema keletą darbelių, vienas jų - Kryžių kalnas. Mokinė, neregė nuo gimimo, neturinti jokios vizualinės patirties, su didžiuliu entuziazmu sutiko dalyvauti šiame projekte. Išsiaiškinome, kokių žinių jau turime iš geografijos, istorijos, o ką dar galime sužinoti naudodamiesi papildomais šaltiniais. Surinkus visą norimą informaciją, beliko nutarti, kaip mes tai atliksime. Reikėjo susiprojektuoti objekto viziją: didelis kalnas - neregiui ne visai suprantama sąvoka, tačiau suprojektavus nedidelį modelį, pasitelkus matematikos žinias, galima nusakyti, numanyti jo dydį. O kaip sustatyti kryžiai? Vėl pasitelkę įvairias priemones aiškinomės, kaip tai turėtų atrodyti. Aptarėme viską iki smulkmenų. Tuomet reikėjo tinkamai pasirinkti medžiagas, priemones ir kibti į darbą. Pastangų, kantrybės ir laiko prireikė daug. Pats kūrybinis procesas vyko sklandžiai, nors kai kur ir prireikė pagalbos. Skatinau mokinę naudoti įvairias technologijas, nebijoti eksperimentuoti, pasitikėti savo jėgomis. Gerai, kai kartais turime savo darbų vertintojus iš šalies: minėtas darbas Kryžių kalno tema 2011 m. Čekijoje vykusioje tarptautinėje vaikų kūrybinių darbų parodoje buvo apdovanotas medaliu. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]