TAI ĮDOMU

Grigas SAKALIS

NUO PIRMŲJŲ ŽINGSNIŲ IKI MŪSŲ DIENŲ

Visose civilizuotose valstybėse veikia organizacijos, vienijančios neregius. Lietuva - ne išimtis. Aklųjų mūsų šalyje buvo visada, tačiau tik palyginus neseniai pradėta burti neregius į sąjungą ir rūpintis jų gerove. Praėjusių metų liepos mėn. suėjo 90 metų nuo pirmosios aklųjų organizacijos - Lietuvos aklųjų sąjungos - įsteigimo ir pirmųjų jos įstatų priėmimo. Artėjame prie šitmečio, tačiau, lyginant su kitomis aklųjų organizacijomis, esame dar gana jauni. 

Organizacijos įstatai - tai dokumentas, apibrėžiantis tikslus, kurių ši organizacija ketina siekti, ir būdus, kaip tų tikslų ji sieks. Tačiau kartu įstatai gali būti puikus dokumentas, praverčiantis norint išsiaiškinti, kaip vienais ar kitais metais veikė Aklųjų sąjunga, kokie buvo pagrindiniai tikslai bėgant metams, kaip keitėsi organizacijos veikla kintant politinei sistemai. 

Aklųjų organizacijos tarpukariu 

Atkūrus nepriklausomybę šalyje nebuvo sistemos, kaip reikėtų padėti akliesiems, o tokių žmonių po Pirmojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės kovų tik padaugėjo. 1926-ieji - Lietuvos aklųjų sąjungos veiklos pradžios metai. Būtent tais metais Kaune buvo užregistruoti pirmieji jos įstatai. Pirmieji įstatai atrodė gana demokratiški palyginus su po ketverių metų pradėjusiais veikti naujais. Pagrindinius savo tikslus tuometė Aklųjų sąjunga suprato taip: surinkti visus Lietuvos akluosius, gerinti jų materialinę ir moralinę padėtį, varge ar nelaimėje šelpti ir teikti patarimus rūpimais klausimais. Taip pat mokyti nepilnamečius akluosius. Toliau nurodomi uždaviniai, kaip visa tai turėtų būti įgyvendinta. Įdomu tai, kad lėšos, kurios gali būti panaudotos sąjungos tikslams, buvo gaunamos rengiant koncertus, vakarėlius, paskaitas ar viešąsias rinkliavas. Turtą sudarė visuomenės arba valdžios parama ir net narių aukos arba palikimai. Asmuo, paaukojęs ne mažiau kaip 500 litų, galėjo tapti garbės nariu. Už šią sumą to meto Lietuvoje buvo galima įsigyti darbinį arklį. Tuo tarpu paprastaisiais nariais galėjo tapti visi Lietuvos aklieji. Narius priimdavo sąjungos valdyba, tačiau į Sąjungą negalėjo pakliūti teisti, taip pat bausti už dalyvavimą antivalstybinėse organizacijose, kurių, reikia pastebėti, tais laikais netrūko. Išbrauktieji dar galėjo skųstis suvažiavimui, kuris galutinai ir nuspręsdavo jų likimą. Kad tuometė Lietuvos aklųjų sąjunga buvo dar pakankamai demokratiška, liudija tai, jog svarbiausias jos valdymo organas buvo visuotinis suvažiavimas, kuriam patikėta išrinkti valdybą, o taip pat nustatyti ir tvirtinti sąjungos veikimą. 

Pagal tuomet galiojusią tvarką skyriui įsteigti užtekdavo vos penkių sąjungos narių. Taigi, jeigu viename regione yra bent penki sąjungos nariai, jie jau gali sudaryti to regiono skyrių, kuris pagal bendrą tvarką turėjo laikytis įstatų ir veikti pagal sąjungos nustatytas taisykles. Valdybos rinkimai vyko taip pat demokratiškai, t. y. pusiau slaptu balsavimu. Valdyba turėjo pirmininką, kuriam buvo pavesta prižiūrėti sąjungos narių veikimą, pasirašyti piniginius orderius, kviesti valdybos posėdžius. Visuotinio suvažiavimo organizavimas taip pat buvo pavestas valdybai. Jei į visuotinį suvažiavimą susirinkdavo mažiau nei pusė narių, suvažiavimas neįvykdavo ir per 24 valandas būdavo organizuojamas naujas, kuris vykdavo nežiūrint į tai, kiek narių tuo metu būdavo į jį atvykę. Už sąjungos turtą ir lėšas taip pat buvo atsakinga valdyba. Įdomu tai, kad tuometėje organizacijoje egzistavo ir trečiųjų teismas, kuris sprendė konfliktus tarp sąjungos narių. 

Nauji naujos organizacijos įstatai įregistruoti po ketverių metų. Per tą laiką įvyko Tautininkų perversmas pakeitęs politinę padėtį šalyje. Prezidentu po perversmo tapo ir iki pat Lietuvos okupacijos liko Antanas Smetona. 

Akliesiems buvo sukurta lietuviška brailio rašto abėcėlė ir įsteigta pirmoji aklųjų mokykla, vadinamasis aklųjų institutas. Lietuvos aklųjų sąjunga 1930 m. buvo likviduota, o jos vietoje metų pabaigoje pradėjo veikti Lietuvos akliesiems globoti draugija (LAGD). Esminiai LAGD tikslai ir uždaviniai liko tie patys, tačiau atsirado nario mokestis ir buvo naujai apibrėžta, kas galėtų būti draugijos nariais. Nariais buvo laikomi organizacinis draugijos komitetas ir pakviestieji į steigiamąjį susirinkimą. Nario mokestis siekė 12 Lt. Palyginimui, avis tuo metu kainavo 20 Lt, o už 6 Lt buvo galima nusipirkti vištą. Per dieną darbininkas, turintis arklį, galėjo uždirbti 13 Lt. 

Mokesčio terminą nustatydavo draugijos valdyba. Nario mokesčio galėjo išvengti garbės nariai. Tokiais galėjo tapti asmenys, daug pasidarbavę draugijos naudai. Apie piniginę paramą, už kurią galima tapti garbės nariu, šį kartą, skirtingai nei prieš ketverius metus, jau nekalbama. Garbės nariai galėjo tapti pilnateisiais draugijos nariais - t. y. turėjo sprendžiamąjį balsą ir galėjo būti renkami į visus draugijos organus. Tampant draugijos nariu nuo šiol reikėjo pateikti raštišką prašymą. Buvo sutrumpinta valdybos darbo kadencija. Dabar valdyba buvo renkama vieneriems metams. Ne vėliau kaip prieš dvi savaites valdyba turėjo pranešti apie būsimą susirinkimą. Nežiūrint atvykusiųjų skaičiaus, susirinkimas buvo teisėtas. Be įprastų, visuotinių, susirinkimų egzistavo ir nepaprastieji, kurie galėjo būti sušaukti valdybai ar trečdaliui visų narių nutarus. Jie turėjo būti suorganizuoti per dvi savaites. Be jau anksčiau paminėtų valdybos pareigų, ji turėjo paruošti savo įsteigtoms įmonėms taisykles, o institutų ir prieglaudų auklėtiniams - uniformų ženklus. Taip pat valdyba teikė ataskaitas ne tik visuotiniam susirinkimui, bet ir valdžios institucijoms, kurios subsidijuoja draugiją. 

Dar kartą įstatai įregistruoti 1936 metais. Pagal naująjį draugijų įstatymą (V.Ž. 522), šį kartą neužteko draugiją užregistruoti Kauno miesto administracijoje. Ji buvo įregistruota į Vidaus reikalų ministerijos registrą ir galėjo veikti tik vidaus reikalų ministrui leidus. Be anksčiau minėtų tikslų, buvo įrašytas naujas - kovoti su aklumu. Šiam tikslui pasiekti buvo užsibrėžti dar du uždaviniai: platinti žinias, kaip apsisaugoti nuo aklumo ir padėti organizuoti okulistinės medicinos pagalbos teikimą. Nariais galėjo tapti tie, kurie atitiko naujojo įstatymo reikalavimus. Taip pat nariais galėjo būti ir atliekantys karo tarnybą, jei jiems tai leidžia vyresnybė. Leidus vidaus reikalų ministrui, draugijos nariu galėjo būti ir ne Lietuvos pilietis. Nario mokesčio kaina nesikeitė. Už panašią kainą šalies pilietis galėjo įsigyti, pavyzdžiui, vienos ar dviejų savaičių veršiuką. Garbės nariai ir toliau turėjo visas teises organizacijoje, o taip pat nemokėjo nario mokesčio. Jaunesni kaip 21 metų nariai nebuvo laikomi pakankamai atsakingais. Greičiausiai dėl šios priežasties jie negalėjo rinkti organizacijos vyresniųjų ir neturėjo sprendžiamojo balso. Organizacijoje keitėsi valdybos narių rinkimo tvarka. Nariai galėjo būti renkami viešai, tačiau ne mažiau kaip trims draugijos nariams pareikalavus, valdybos narius buvo galima išrinkti slaptai. Nuo šiol valdyba buvo įpareigota vesti pajamų bei išlaidų knygas, narių knygą ir visuotinio susirinkimo protokolų knygas. 

Visuose tarpukario laikų įstatuose patvirtinama, kad draugija arba sąjunga gali būti uždaryta visuotinio susirinkimo nutarimu. Nuo 1936 m. organizaciją galėjo uždaryti ir vidaus reikalų ministras savo nutarimu. Draugiją ar sąjungą uždarius visas jos turtas pereidavo vienai iš labdaringų organizacijų.