SPORTAS

Andrius VAINORAS

NEĮTIKĖTINA, BET AKIVAIZDU!

Maratonas - 42 km 195 m - sveiku protu sunkiai suvokiama, kad įmanoma nubėgti tokį atstumą. O jeigu ir įmanoma, tai gal vien išrinktiesiems, likimo ir gamtos apdovanotiems beveik antgamtinėmis savybėmis. Prieš 20 metų sunkiai įsivaizdavome, kad tūkstančiai bėgikų kasmet maratoną bėgs ne kur nors Amerikoje, Anglijoje ar Vokietijoje, o visai šalia mūsų - Vilniuje. Dar sunkiau galėjome patikėti, kad tarp jų bus ir regėjimo negalią turinčių žmonių. Bet tai tiesa! Šiais metais "Danske bank Vilniaus maratone" dalyvavo du Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos nariai: Aušra Garunkšnytė ir Marius Maželis. A. Garunkšnytė bėgo viena, vadovaudamasi dar turimu regėjimo likučiu, M. Maželis - su partneriu, LRT sporto žurnalistu, nuolatiniu maratono bėgimų dalyviu Ramūnu Grumbinu. 

Sekmadienis, rugsėjo 10-oji, šiek tiek prieš devynias ryto: kažkas baigia sapnuoti paskutinius savaitgalio nakties sapnus, kažkas mėgaujasi rytine kava, kažkas ruošiasi neįtikėtinam bėgimui. Po kelių minučių bus duotas startas XIV "Danske bank Vilniaus maratonui" ir į sostinės gatves plūstels tūkstančiai bėgikų. Tarp jų ir buvusio maratono bėgiko Lino Balsio treniruojama A. Garunkšnytė bei maratonui savarankiškai ruošęsis M. Maželis. Abu nusiteikę optimistiškai, tikisi bėgimą ne tik pradėti, bet ir užbaigti. Antra vertus, galvojant priešingai, kažin ar iš viso verta ryžtis šiam gyvenimo nuotykiui. Kaip sakė M. Maželis, norint bėgti maratoną reikia treniruoti ne tik savo kūną, bet ir psichiką - žmogus pirmiausia turi patikėti, kad gali tai padaryti! Tačiau grįžkime į aną rugsėjo 10-ąją. 

Po valandos, įveikus ketvirtadalį nuotolio, pirmosios žinios: A. Garunkšnytė tarp moterų bėga septinta. Dar maždaug po valandos žinios iš trasos ne tokios optimistiškos - Aušrai sekasi nelengvai, tempas kritęs, gali viso nuotolio ir neįveikti. Apie M. Maželio bėgimą žinių nėra. Dar po pusantros valandos - pirmoji A. Garunkšnytės pergalė prieš pačią save. Pirmasis gyvenime maratonas įveiktas, tiesa, parodytas rezultatas kiek kuklesnis nei tikėtasi, bet ištverta iki pabaigos! Praėjus dar šiek tiek daugiau nei valandai, finišą pasiekia ir M. Maželis. 

Moterų maratono rungtis pernai pirmą kartą įtraukta į parolimpinių žaidynių programą. Prieš Vilniaus maratoną nei Aušra, nei jos treneris neslėpė: norėtų įvykdyti Tokijo parolimpinių žaidynių normatyvą (3 val. 30 min.) ir jose dalyvauti. Iki normatyvo A. Garunkšnytei šįsyk pritrūko nepilnų trijų minučių (jos rezultatas - 3 val. 32 min. 43 sek.). 

"Buvo tikrai sunku, - po bėgimo sakė A. Garunkšnytė, - ypač pradėjus bėgti antrąją nuotolio pusę. Po pirmojo rato - pusmaratonio, labai sumažėjo dalyvių skaičius. Kai bėga daugiau, su kažkuo lenktyniauji, kažkam bėgi už nugaros, o čia toks įspūdis, tarsi bėgtum viena..." 

Silpnaregių moterų pasaulio rekordas priklauso rusei Jelenai Paugovai - 2 val. 58 min. 23 sek. Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių prizininkės bėgo 3,6 ir 20 min. ilgiau, o mūsų sportininkę nuo šių žaidynių bronzos medalio laimėtojos skiria apie 15 min. Turint galvoje, kad nuotolis - daugiau nei 42 kilometrai, tai nėra daug. Redakcijos žiniomis, A. Garunkšnytė su treneriu l. Balsiu jau ruošiasi kitam maratonui, vyksiančiam spalio pabaigoje Vokietijoje, Frankfurte. Rengdamasi Vilniaus maratonui A. Garunkšnytė treniruodavosi šešias dienas per savaitę: paprastai būdavo dvi treniruotės per dieną - 17 km iš ryto ir 8 po pietų. Būdavo ir ilgesnių bėgimų - iki 35 km. 

Marius Maželis duoną užsidirba masažuodamas. Laisvalaikiu sportuoja, šoka, keliauja, kopia į kalnus, skambina gitara. Savęs nelaiko nei profesionaliu sportininku, nei kandidatu į būsimas parolimpines žaidynes. Į klausimą, kodėl sugalvojo įveikti maratoną, atsako lakoniškai: "Žinojau, kad man šito reikėjo". Po kiek laiko prideda ir racionalų paaiškinimą: "Mano, kaip masažuotojo, darbas nors reikalauja daug fizinės jėgos, yra gana statiškas, tenka daug stovėti, todėl supratau, kad reikia pradėti bėgioti". 

Maratonui M. Maželis ruošėsi keturis mėnesius: bėgiodavo su partneriu - sporto žurnalistu R. Grumbinu. 

"Nesu profesionalus sportininkas, - sakė Marius, - todėl kokių nors aukštų tikslų sau nekėlėme. Net ir bėgiodavome ne kasdien. Stengėmės per savaitę surengti bent du trumpus ir vieną ilgą bėgimą. Trumpasis bėgimas 10-12 km, ilgasis - apie 25 km." 

Rengdamasis maratonui, anot jo paties, Marius nieko gyvenime pernelyg nekeitė: dirbo, pramogavo, keliavo. Gal tik mėsos mažiau valgė ir rinkosi maistą, kuriame yra daugiau angliavandenių. 

Maratono trasa Vilniuje nėra pati lengviausia, ypač neregiui: kalneliai, įkalnės, senamiesčio gatvės, kurių paviršius tarsi tam ir sugalvotas, kad ne taip pastatytum ar kryptelėtum koją. "Trasą įveikėme sėkmingai, nebuvo jokių traumų, incidentų ar nesusipratimų, - po bėgimo sakė Marių lydėjęs R. Grumbinas, - tikrasis maratonas prasideda po 30 ar 35 kilometro. Tada bėgikui kyla visokių išdavikiškų minčių: gal geriau sustoti, gal neįveiksiu... Marius ir šią kliūtį nugalėjo." 

O dabar tiek į šį - Vilniaus, tiek į birželio mėnesį Lampėdžiuose vykusį plaukimo maratoną - pažvelkime kiek kitu kampu. Užaugo vos viena neregių karta ir jau neįsivaizduojame gyvenimo, kaip varžydavomės tiktai tarp savųjų, dalyvaudavome tik akliesiems skirtose šventėse ar kituose renginiuose. LASS 90-mečiui išleistoje knygoje "Prikelti atmintį" LASS pirmininkas Sigitas Armonas sakė: "Daugelį mūsų galimybių vis dar riboja mažos neįgalumo pensijos, nedideli atlyginimai, tačiau savo gyvenimo jau neįsivaizduojame kitaip nei atsivėrimo pasauliui, jo naujovėms ir Vakarų šalyse taikomiems gyvenimo standartams."