NEREGYS IR VISUOMENĖ

Martynas VIDUGIRIS

NEMATYTA, BESIKEIČIANTI, ATVIRĖJANTI

Ar esate lynu skridęs ar skridusi per Nerį, kepęs duoną tikroje kaimiškoje krosnyje, jodinėjęs arkliu su balnu ir be balno, bendravęs su delfinais, išmėginęs bičių terapiją, šokęs su virve nuo tilto? Turbūt atsiras žmonių, kurie vieną ar kitą iš minėtų pramogų arba, kaip dabar madinga sakyti, edukacinių veiklų yra išmėginę. Bent jau po šios vasaros jų bus tikrai daugiau. Šių metų pradžioje būrelis Vilniaus universiteto studentų būsimųjų žurnalistų pradėjo gvildenti mintį patraukliai, išradingai ir netradiciškai papasakoti apie besikeičiančią Lietuvą, gimtuosius savo miestus. Paramos ir palaikymo jie kreipėsi į Europos Parlamentą ir portalą "Delfi". Ir vieni, ir kiti idėją palaikė, tik jauniesiems žurnalistams iškėlė vieną papildomą sąlygą - kiekvieną miestą pristatyti taip, kad jis taptų patrauklus ir įdomus neregiui ar labai silpnai matančiam turistui, tuo pačiu Lietuvą parodyti kaip valstybę, vis labiau atsiveriančią europietiškoms vertybėms. Atvirumas šalia esančiam, supratimas, kad visi galime turėti lygias galimybes - vienas svarbiausių europietiškojo mentaliteto bruožų. 

Kodėl ši misija patikėta būtent neregiui ar silpnaregiui? Tiesiogiai ar netiesiogiai, bet įtakos tam turėjo kitas projektas - "Dialogas tamsoje", apie kurį žurnalo puslapiuose pasakojome pernai. Kaip ten bebūtų, kažkas turi parodyti iniciatyvą, nes kitaip kiekvienas sumanymas būtų iš anksto pasmerktas žlugti. Laimei, taip neatsitiko, o kelionę po Lietuvą pradėjo projektas "Nematyta", vykęs šių metų liepos - rugpjūčio mėnesiais. Projektas apėmė šešis miestus - Vilnių, Anykščius, Panevėžį, Klaipėdą, Radviliškį ir Alytų. Kiekvienoje iš šešių kelionių dalyvavo bent vienas neregys ar silpnaregis. Kartu su jaunųjų žurnalistų grupe jis vyko į pasirinktą miestą, jame lankė poilsio ir pramogų vietas, bandė pajusti jo pulsą. 

Projektą kelione po Vilnių pradėjo šiuo metu Klaipėdoje gyvenanti neregė Vaida Butautaitė. Dar neseniai sostinėje, Lietuvos edukologijos universitete, ji studijavo muzikos pedagogiką, bet dabar į ją jau atvyksta kaip viešnia. Pirmoji vieta, kurią Vaida aplankė - Naujosios Vilnios nakvynės namai. Paprastai dieną jie ištuštėja, bet tuomet, ryte, dar buvo likę keli benamiai, su kuriais Vaida ir pabendravo. Ar įmanoma ko nors pasimokyti iš benamių? Išmintingas žmogus visada ras ko ir iš ko pasimokyti - kaip nereikia gyventi, kad netaptum šių namų klientu? Kaip, užimant aukštesnę vietą socialinėje hierarchijoje, neprarasti saiko jausmo, išlaikyti deramą pagarbą šalia esančiam, net jeigu jis būtų paprasčiausias valkata ar benamis. "Šviesioji nakvynės namų pusė, - sakė Vaida, - yra tai, kad jų darbuotojai benamiams stengiasi padėti, palaikyti švarą." 

Kalbėdami apie istorinę atmintį menančias vietas, dažniausiai jas tapatiname su tuo, kas didinga, garbinga ar bent jau pozityvu. Panerių memorialas, holokaustas - temos, kurias labiau norėtume palikti muziejininkams ir istorikams. Tegu saugo, konservuoja, tyrinėja, tik nejaukia ramiai gyvenančio tautiečio sąmonės! Kelionės po sostinę ir jos apylinkes organizatoriai nusprendė atskleisti ir tragiškuosius jos istorijos tarpsnius - iš nakvynės namų Vaida su ją lydėjusių žurnalistų grupele vyko į Panerių memorialą. Apie beprasmį žiaurumą, civilių žudynes tiek kalbėti, tiek galvoti visada būna sunku, tačiau, jeigu save laikome lygiaverte visuomenės dalimi, jeigu norime, kad ir kiti mus ja laikytų, panašių vietų ir temų aplenkti negalime. Istorija vienodai negailestinga visiems, ypač tiems, kas sąmoningai jai atsiveria! 

Kelionės pabaigoje Vaidos laukė linksmiausia Vilniaus vieta - nuotykių parkas "Uno parkas" ir skrydis per Nerį upės krantus jungiančiu lynu. Reportažą apie tai iki šiol dar turbūt galima rasti interneto svetainėje delfi.tv. Vaida neslepia: "Labai bijojau, instruktoriams liepiau prisiekti visais dievais, kad liksiu gyva. Kai prisiekė, tada jau ryžausi". Instruktoriai priesaiką ištesėjo, todėl Vaida ne tik laimingai perskriejo per Nerį, bet yra linkusi šią pramogą dar pakartoti. Čia derėtų pastebėti, jog šiame parke besilankančius akluosius visada maloniai nuteikia jo darbuotojų geranoriškumas, paslaugumas, vienodas požiūris į visus svečius neskirstant jų į įgalius ir neįgalius. O nekasdieninių pojūčių mėgėjams "Uno parke" tikrai yra ką veikti: įvairaus sudėtingumo trasos, ėjimas siūbuojančiu, į visas puses judančiu, rąstu, vertikaliai paguldytas kopėčias primenančiais skersiniais, ieškojimas, kur apskritai įmanoma pastatyti koją, nes tarp tų skersinių ar vertikaliai styrančių rąstų žiojėja keliasdešimties centimetrų tarpas - ir visa tai tik prisitvirtinus prie ištiesto krūtinės lygyje lyno. Pagaliau, įveikus visas kliūtis - šuolis su virve iš 16 m aukščio, vadinamasis drambliasvydis! Emocijos, nori nenori, liejasi per kraštus. 

Lietuvos golbolo rinktinės nariui, Rio de Žaneiro parolimpinių žaidynių čempionui Justui Pažarauskui projekte "Nematyta" pasiūlyta artimiau susipažinti su Anykščiais ir jų apylinkėmis. "Kelionės metu daugiausia dėmesio skyrėme istoriniam paveldui, - pasakoja J. Pažarauskas, - lankėmės Niūronių kaime įsikūrusiame Arklio muziejuje, Ritos Vasiliauskienės sodyboje, kurioje puoselėjamos senosios duonos kepimo tradicijos, pas molio meistrus, ant Kalitos kalno." 

Anot paties Justo, bene labiausiai iš visos kelionės jam patikusi duonos kepimo ceremonija: kubilas, duonos raugas, prikūrenta krosnis, duonos kepalo suformavimas ir pašovimas - visa tai jau seniai pamiršta ir miesto žmogui beveik nepažįstama. Anykščiuose ir jų apylinkėse daug kultūros objektų, gavusių mažesnę ar didesnę ES struktūrinių fondų paramą. Vienas iš šią paramą lydinčių reikalavimų - objektas turi būti prieinamas įvairių galimybių žmonėms, taigi ir turintiems negalią. 

Naujojo teatro aktorė, laidos "Aklas pasimatymas" reporterė Irma Jokštytė vyko į Panevėžį. Didžiausią įspūdį jame Irmai paliko mašinų turgus. "Mašinų turgus panevėžiečiams yra ne tiek prekybos vieta, kiek socialinis reiškinys, - pasakojo Irma. - Žmonės čia ateina ne tik pirkti ar parduoti, bet tiesiog pabendrauti, susitikti. Panevėžyje lankėmės savaitgalį. Gatvėse praeivių nebuvo daug, užtat turgus ūžė." 

Anot I. Jokštytės, "maloniai stebina tai, kad Lietuvoje dar esame vietų, kur karaliauja ne Facebook'as ar kitos informacinės medijos, bet gyvas žmonių bendravimas. Turguje ne tik perkama ar parduodama, bet ir keičiamasi nereikalingais daiktais arba jie tiesiog atiduodami. Pats turgus visai neįspūdingas - aptverta teritorija, kioskelių nedaug, žmonės prekes išsidėlioja tiesiog ant kartono, bet čia kunkuliuoja gyvenimas, bendraujama, vyksta dialogas." 

Andžejus Ravanas ir Vaida Banzaitė dar neseniai Klaipėdos darbo rinkos mokymo centre mokėsi masažo specialybės. Paskutinį liepos savaitgalį, per patį Jūros šventės įkarštį, į Klaipėdą jie keliavo jau kaip projekto "Nematyta" dalyviai. Didžiausią įspūdį tiek Andžejui, tiek jo kolegei Vaidai Klaipėdoje paliko lankymasis delfinariume ir betarpiškas bendravimas su delfinais. "Tiek aš, tiek Vaida turėjome susikūrę visiškai kitokį delfino vaizdinį, - pasakoja Andžejus, - o čia galėjome paliesti tikrą gyvą delfiną, jo nosį, pelekus, uodegą. Įsivaizdavau, kad delfinas yra panašus į žuvį, todėl oda, pelekai turi būti kaip žuvies. Visiškai ne, delfino oda labiau panašesnė į žmogaus nei į žuvies, įdomu tai, kad ir kūno temperatūra panaši kaip ir žmogaus - 37 laipsniai C, o pelekai labai primena guminius plaukmenis." 

Delfino, su kuriuo Andžejus ir Vaida bendravo, svoris yra apie 300 kg, ilgis - apie 3 m, tačiau baimės jokios! Padarai ranka gestą ir gyvūnas pradeda aplink tave plaukioti, šokinėti. Kartu su Andžejumi ir Vaida buvusi delfinų trenerė gyvūną net pražiodino ir leido paliesti jo dantis. Taip pat pademonstravo, kaip gulint ant vandens plaukti įsikibus į delfino peleką. 

Aplankę delfinariumą Andžejus ir Vaida patyrė dar vieną didelį malonumą - pasiplaukiojimą žvejybiniu kateriu po Kuršių marias. "Bangos, įspūdingas greitis, atitinkamai parinkta muzika - pašėlusiai daug adrenalino", - sakė Andžejus. 

Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentė Oksana Dobrovolskaja keliavo į Radviliškį. Anot pačios Oksanos, kelionėje bene didžiausią įspūdį jai palikęs apsilankymas pas bitininką ir bičių terapija. Terapijos seansas vyksta nedideliame namelyje, kuriame yra kambarys, o jame - kelios lovos, ant kurių galima atsigulti, mėgautis kvėpuojant medaus kvapo prisodrintu oru ir klausytis skraidančių bičių zvimbimo. Namelis suprojektuotas taip, kad bitės gyvena jo sienose, tačiau landos į jų būstus yra sienos išorėje. Taigi namelyje esantis žmogus yra visiškai saugus ir kartu jaučiasi esąs tarp bičių. 

O. Dobrovolskaja lankėsi pas Radviliškio rajone gyvenantį garsiųjų Žemaitukų augintoją ir išmėgino jodinėjimo malonumą su balnu ir be balno, bendravo su fizikos mokytoju veteranu Audriumi Karmonu jo įkurtame raketų modelių muziejuje Vaižganto gimnazijoje. 

Kelionės po Radviliškį ir jo apylinkes organizatoriai taip pat neaplenkė skaudžiausių lietuvių tautos istorijos puslapių, tik šįsyk jau kitokių. Miestas nuo seno garsėja kaip svarbus geležinkelio transporto mazgas, todėl jam buvo lemta patirti ir visą lietuvių trėmimų į Sibirą siaubą. Trėmimus, iškentėtą siaubą ir skausmą primena mieste stovintis vagonas-muziejus, pasakojantis, kad tokiais gyvuliniais vagonais sovietai į Sibirą trėmė mūsų tautiečius. "Buvome įlipę į vagono vidų, apžiūrėjome, kaip jis atrodo, - pasakojo Oksana, - vėliau susitikome su Radviliškyje gyvenančia tremtine". 

Projektą "Nematyta" rugpjūčio viduryje vainikavo neseniai dar buvusio abituriento, o dabar jau Vytauto Didžiojo universiteto studento Žygimanto Matusevičiaus kelionė į Alytų ir šuolis su virve nuo naujo Alytaus pėsčiųjų tilto. 

"Vykome į Alytaus turgų, bendravome su jo prekeiviais, diskutavome apie euro privalumus ir trūkumus lyginant su litu, - pasakoja Žygimantas, - tada keliavome į Alytaus parkus. Nustebino žalumos gausa." 

Žygimantas ir jį lydėjusi komanda susitiko su Alytuje gyvenančiu buvusiu "Lietuvos ryto" treneriu Tomu Pačėsu. Anot T. Pačėso, Alytus yra vienas sportiškiausių Lietuvos miestų. Sportui daug dėmesio skirianti ir miesto savivaldybė. Miesto svečią maloniai nuteikia rūpestingai tvarkoma miesto infrastruktūra - šaligatviai, gatvės, viešosios erdvės, renovuojami sporto ir rekreacijos objektai, kavinės. 

Apie šuolį su virve nuo tilto Žygimantas pasakoja: "Pernelyg nebijojau, bet kai reikėjo lipti per turėklą ir atsistoti ant tilto atbrailos, tapo nejauku. Užtat kai skrendi nuo tilto, - jausmas fantastiškas! Laikas tartum sustoja, sekundė ar dvi, kol krenti, tampa dešimteriopai ilgesnės. Nušokęs dar kiek laiko siūbuoji kaip kokia švytuoklė, kol esi nuleidžiamas į valtį ir nuplukdomas į krantą." 

Pasakodami apie projektą "Nematyta", paminėjome tik svarbesnius kiekvienos kelionės epizodus. Realiai kiekvieną išvyką sudarė 5-6 tokie epizodai. Neteisinga būtų manyti, kad kelionių metu aklieji tik pramogavo: dienotvarkė paprastai būdavo labai įtempta, sudaryta taip, kad peno būtų ir minčiai, ir emocijoms. Ką pamatė ir ką suprato projekto dalyviai ir tie, kas buvo šalia jų? Pirmiausia, atvirėjančią, vis labiau žmogaus kitoniškumui atsiveriančią Lietuvą. Antra, pramogų organizatoriai, paslaugų teikėjai akivaizdžiai įsitikino, kad negalią turintys žmonės taip pat nori pramogauti, ilsėtis, naudotis tomis pačiomis paslaugomis, kaip ir negalios neturintieji. Projektas "Nematyta" buvo sukurtas beveik "tuščioje vietoje", beveik iš "nieko", o suteikė tiek daug patirties, gerų emocijų, atradimo džiaugsmo.