NEREGYS IR VISUOMENĖ

GYVENIMAS REIKALAUJA POKYČIŲ

(Tęsinys. Pradžia "M. Ž." Nr. 8) 

Skaitytojams priminsime, kad toliau kalbamės su LR Seimo nariu Justu Džiugeliu apie tai, kaip gyvename, gyvensime ir kaip norėtume gyventi. Seimo narį kalbina Alvydas Valenta. 

- Gerb. Justai, pirmojoje pokalbio dalyje aptarėme socialines įmones ir jose įsivyravusias negeroves, tačiau patys neįgalieji lengvai suminėtų ir daugiau pribrendusių problemų: neūkiškumo ir abejotinų sprendimų: pavyzdžiui, profesinės reabilitacijos centrų darbo kokybė, abejotini Neįgaliųjų departamento sprendimai, kada kiekvienais metais finansavimo organizacijoms ir atlyginimų jose dirbantiems žmonėms tenka laukti po tris mėnesius, o kai kada ir ilgiau. Ar ketinate "pabraidžioti" ir po šią pelkę? 

- Liūdna konstatuoti, bet dažnu atveju neįgalieji yra tapę višta, dedančia aukso kiaušinius, todėl pokyčiai reikalingi įvairiose srityse. Profesinė reabilitacija ar Neįgaliųjų reikalų departamento veikla ne išimtis - efektyviau naudoti lėšas reikia visur. Akivaizdu, kad biurokratinis mechanizmas labai didelis, kai kurios pareigybės dubliuojasi. Viešojo sektoriaus pertvarka numatyta Vyriausybės programoje, ir turėtų vykti kuo greičiau. 

- Grįžkime prie Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ir prie JT neįgaliųjų teisių komiteto rekomendacijų Lietuvai. Viena jų - įtraukusis ugdymas. Birželio mėn. jūsų Facebook'o paskyroje irgi buvo žinutė, kad specialiųjų mokyklų turėtų nelikti. Gal esame pernelyg konservatyvūs, tačiau akliesiems ir ši žinia sukėlė nemaža nerimo. Daugelio šalių patirtis rodo, kad įtraukųjį mokymą gali sau leisti tik labai turtingos valstybės, nes jis kainuoja labai brangiai. Be to, neįgalūs vaikai, gyvendami šeimose, dažnai būna perglobojami, socialinių įgūdžių negauna arba gauna ne daugiau nei besimokydami specialiosiose mokyklose. Prie panašaus pobūdžio išvadų prieina skirtingos valstybės atlikdamos skirtingus tyrimus ir stebėjimus. Taigi ar visada tegu ir pačių Jungtinių Tautų rekomendacijos mums turi tapti nediskutuotina tiesa? 

- Manau, kad Lietuva turėtų eiti įtraukiojo švietimo keliu ir neturėtų investuoti į specialiųjų mokyklų infrastruktūrą. Pasaulis eina įtraukties ir integracijos keliu, kodėl turėtume manyti, kad esame kažkokia ypatinga išimtis? Su įvairiomis problemomis susiduria ir kitos valstybės, bet jas kažkaip sprendžia. Iš antros pusės, įtraukusis švietimas yra siekiamybė, bet niekas nereikalauja, kad vieną dieną, vos tik pabeldus pirštu, visos specialiosios mokyklos būtų uždarytos. Kiekviena negalia, ar tai būtų aklieji, ar kurtieji, ar vaikai su autizmo sindromu - visi jie turi specialiųjų poreikių, į kuriuos privalome atsižvelgti. Tai procesas, kuris truks ne vieną dieną ir ne vienerius metus, tačiau būtinas principinis sutarimas, kad valstybė toliau neinvestuoja į specialiųjų mokyklų infrastruktūros išlaikymą, o investuoja į specialistų rengimą, technologijas, kurios būtinos pagelbėti neįgaliems vaikams mokytis, technines pagalbos priemones. Labai svarbu pats požiūris: jeigu esame atviri visiems visuomenės nariams, tai turime būti atviri ir neįgaliems vaikams, jų mokymuisi su sveikais bendraamžiais. 

- Įtraukusis ugdymas ir jūsų paties užmojis kurti atskirą neįgaliųjų ugdymo įstaigą - Baltijos ugdymo centrą - ar tai nesikerta? 

- Taip, savo visuomeninę veiklą pradėjau nuo Baltijos ugdymo centro įsteigimo ir vadovavimo. Jau metai nesu šios viešosios įstaigos vadovas. Mano žiniomis, ji ir toliau gyvuoja, vykdo įvairius projektus. Vienas iš tikslų buvo įkurti mokyklą, kuri integruotų įvairių negalių turinčius vaikus ir sveikuosius jų bendraamžius. Norėjome pasinaudoti Danijos įtraukiojo švietimo politika ir ten egzistuojančia sistema, į kurią daugelis Lietuvoje žiūri kaip į rojų. Tačiau nepainiokime skirtingų dalykų: Baltijos ugdymo centrui būtų buvę naudojami privatūs, o ne valstybės pinigai. Mes neketinome statyti mokyklos už valstybės lėšas, ieškojome privačių investuotojų. Kaip ką tik sakiau, valstybės lėšos turi būti skiriamos specialistams rengti, technologijoms įsigyti, o ne naujoms statyboms ir infrastruktūrai išlaikyti. 

- Papasakokite daugiau apie save, keliuose interviu esate sakęs, kad ilgą laiką mokėtės namuose, spėju, kad tai nebuvo itin maloni patirtis? 

- Turiu įgimtą raumenų atrofiją. Nuo pirmos iki dešimtos klasės man buvo skirtas namų mokymas. Mano kambarys kartu buvo ir mano klasė. Kartą per savaitę į namus atvažiuodavo mokytojai - šitaip 10 metų ir mokiausi. Baigęs dešimt klasių pradėjau dirbti ir taip pat įstojau į Ozo vidurinę mokyklą, kurioje mokomasi nuotoliniu būdu. Sėdėjimas namuose nuo ryto iki vakaro, nuo pirmadienio iki sekmadienio jaunam bręstančiam žmogui negali būti nei malonus, nei priimtinas, todėl ir siekiu, kad neįgalūs vaikai galėtų mokytis drauge su sveikais bendraamžiais. Tokiomis sąlygomis darbas labiau traukė nei mokslas. Pirmoji mano darbo vieta buvo Valakupių reabilitacijos centras (VRC). Pats šiame centre baigiau interneto svetainių kūrimo kursus. Juos baigus pasiūlė mokytojo asistento vietą kompiuterių raštingumo klasėje. Likau ir mokiau kitus neįgaliuosius. Bedirbdamas VRC pradėjau galvoti apie savo verslą ir pamažu jį kurti. Pirmasis mano verslas buvo prekyba mobiliaisiais telefonais. Šia veikla užsiiminėjome su partneriu. Verslas sekėsi neblogai, bet kiekviename versle yra pakilimų ir atoslūgių. Neišvengėme jų ir mes - atėjo metas, kai su kolega išsiskyrėme ir pasukome skirtingais keliais. Įkūriau įmonę, kuri į Lietuvą importuodavo mobiliuosius telefonus ir kitą elektroninę įrangą. Ją pardavinėdavome prekybos tinklams. Tačiau ir vėl: versle ramybės nėra, atsižvelgdamas į konkurenciją, kitas aplinkybes, gyveni nuolatinės kaitos sąlygomis. Pradėjome didmeninę prekybą elektronikos prietaisais Europoje. Tokia buvo mano, kaip verslininko duona. 

- Kodėl apskritai pasirinkote verslą, o ne kurią kitą veiklos sritį? 

- Supratau, kad turiu sugebėjimų verslui - tai mane ir patraukė. Esu labiau praktikas ir mane supančią aplinką pirmiausia vertinu iš praktinės, o ne iš teorinės pusės. Sakyčiau, kad tą verslumo "geną" tiesiog paveldėjau - verslus žmogus buvo mano senelis. Tiesa, SSRS tuo metu verslininkų nebuvo, buvo tik "spekuliantai". Nepaisant to, verslūs žmonės nesėdėjo rankų sudėję: ieškojo galimybių, kažką veikė, rizikavo. 

- Kaip verslininkas Justas Džiugelis tapo politiku? 

- Vienu metu turėjau didelių sveikatos problemų. Supratau, kad norėčiau kažką veikti ne tik versle, bet ir socialinėje plotmėje. Tada įsteigiau viešąją įstaigą Baltijos ugdymo centrą. Tas dešimtmetis, kai pasaulis apsiribojo vien tik namais, mano gyvenime buvo pats sudėtingiausias. Pradėjau domėtis, kaip Lietuvoje veikia švietimo sistema, kaip yra kitose šalyse. Tai ir buvo paskata švietimo reikalais susidomėti giliau. Supratau, kad socialinėje srityje turime daug problemų, tai sutapo su rinkimais. Gavau pasiūlymą iš Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos, jį priėmiau ir dabar esu Seime. 

- Nenusivylėte? 

- Praėjo pernelyg mažai laiko, kad nusivilčiau. Nemanau, kad ir kolegos spėjo nusivilti manimi. Be abejo, kai priimi tam tikrus sprendimus arba "užmini" ant tam tikrų interesų, kyla pasipriešinimas, nepasitenkinimas. Tiems dalykams likti abejingas negali, bet, ko gera, iš prigimties esu kovotojas, todėl manęs tai nebaugina. 

- Interviu, duotame "Žinių radijui" minėjote, kad prieš tapdamas Seimo nariu, vežimėliu apvažiavote Lietuvą. 

- Taip, praėjusių metų rugpjūčio mėn. elektriniu vežimėliu keliavau aplink Lietuvą. Dar nebuvau patvirtintas kandidatu į Seimą. Žinią apie tai gavau jau kelionės metu. Tam tikra prasme tai buvo rinkiminė kampanija, bet ją pradėdamas šito dar nežinojau. Vežimėliu nuvažiavau 720 km. Kelionė truko 23 dienas, susitikau su daugybe žmonių, kalbėjome apie gyvenimą, apie negalią, apie galėjimą. Apie politiką kalbėjome mažiausiai! Kelionėje būta visko: traumų, nuotykių - kartą įvažiavau į griovį, kartą vos nepartrenkė vilkikas, bet pabaiga buvo sėkminga. Iš paskos lydėjo automobilis, bet visą laiką važiavau pats. Tai buvo įspūdinga kelionė, kuri, manau, liks atmintyje visam gyvenimui. 

- Savo gyvenimo istorijoje turite ir šuolį su parašiutu - kokios aplinkybės lėmė tokį pasirinkimą, kaip vyksta pats šuolis? 

- Šokau su specialia įranga ir su instruktoriumi iš 4 km aukščio. Yra sukurta diržų sistema, kuria neįgalaus žmogaus kūnas pritvirtinamas prie instruktoriaus - taip ir šokama. Pasirengimas šuoliui labai priklauso nuo to, kokią žmogus turi negalią, tačiau galimybę patirti šuolį su parašiutu neįgalusis turi. Tai buvo viena iš didesnių mano svajonių, kurią pavyko įgyvendinti. Vakaruose tokio pobūdžio šuoliai nieko nestebina, bet Lietuvoje jie dar neįprasti. Prisikalbinau šiuos šuolius atliekantį Portugalijos parašiutininką, jis atvyko į Lietuvą su specialia įranga, tačiau čia paaiškėjo viena nenumatyta aplinkybė: pagal mūsų įstatymus užsienietis tokio šuolio atlikti negali. Teko greitai ieškoti kitos išeities - portugalas instruktavo Lietuvos parašiutininkus. Su instruktoriumi lietuviu ir šokome. Jausmas fantastiškas! Kiekvienam rekomenduoju nugalėti savo baimę ir pajusti laisvojo kritimo malonumą. Apie 50 sekundžių laisvojo kritimo ir keletas minučių sklandymo ore išsiskleidus parašiutui. 

- Pokalbio pabaigai grįžkime prie žemiškų reikalų. Daug kalbėjome apie neįgalių žmonių galimybę dirbti. Buvote pats darbdavys, samdėte darbuotojus, ar sutinkate, kad vienokios žaidimo taisyklės taikomos tada, kai apie neįgalumą kalbame apskritai, ir kiek kitokios, kai darbdavys žiūri į neįgalų žmogų kaip į potencialų darbuotoją. Ar jūs pats samdytumėte neįgalų žmogų nesitikėdamas, kad jo darbas jūsų verslui bus naudingas? 

- Bet kokiu atveju, kai kalbame apie neįgaliųjų įdarbinimą, kalbame ne apie darbo simuliaciją, bet apie tai, kad žmogus galėtų dirbti tam tikrą darbą. Daugelis mano sutiktų žmonių pasirengę dirbti ir nenori gyventi vien iš valstybės išmokų. Kelionė aplink Lietuvą, apie kurią ką tik kalbėjau, šią tiesą tik patvirtino.