MUMS RAŠO

Paulius ir Vytautas LĖVERIAI

IŠ STOVYKLOS SUGRĮŽUS

Kūno kalbos stovykloje, organizuojamoje LASS respublikinio centro, dalyvavome pirmą kartą. Kadangi anksčiau neteko apie ją daug girdėti, iš pradžių, sulaukę kvietimo, svarstėme, ar tikrai ten taip įdomu ir naudinga? 

Ši stovykla buvo ypatinga tuo, kad joje be aklųjų ir silpnaregių dalyvavo savanoriai, kurie padėdavo mums nueiti, jeigu patys nežinodavome kelio, paaiškindavo tai, ko nesuprasdavome dėl savo nematymo. Susidraugavome, visiems buvo labai linksma ir gera. Stovykloje vyko psichologijos, teatro, drabužių stiliaus ir dizaino seminarai, šokio pamokos. Tačiau nepagalvokite, kad tai buvo pamokos, kokios paprastai vyksta mokykloje. Tikrai ne! Mes diskutavome, kalbėjomės, ieškojome bendrų nuomonių, netgi pasiginčydavome. Sužinojome daug ne tik apie kitus, bet ir apie save. Galime pasidžiaugti, kad po šokių pamokėlių jau neblogai įvaldėme lėtojo valso žingsnį, merengės sukinius, išmokome pora lietuvių liaudies šokių, o įdomiausias ir linksmiausias, žinoma, buvo sirtakis. Teatras padėjo atsipalaiduoti, užsimiršti, kur esi. Persikeldavome į visai kitą pasaulį. Tai buvo kažkas visiškai nauja. Štai taip per vieną iš šių teatrinių improvizacijų gimė personažas Saša, kurio jau nepaleidome iki pat baigiamojo vakaro. 

Atskirai reikėtų pakalbėti apie stiliaus paskaitas. Jas skaitė viena iš savanorių - Rugilė Gumuliauskaitė, pati ką tik baigusi dizaino studijas. Labiausiai mus sužavėjo jos bandymas nematantiems žmonėms atskleisti drabužių stilių nevizualiomis priemonėmis. Ji padarė katalogą, kuriame sudėjo reljefinius brėžinius, trumpus drabužių ir medžiagų aprašymus, o prie kiekvieno iš jų yra įklijuotas medžiagos pavyzdys. Tai mums buvo tikras atradimas, nes pajutome, kokios tos medžiagos skirtingos ir kaip jos papildo viena kitą. 

Itin įspūdingas buvo ketvirtadienio - liepos 6-osios - vakaras. Kadangi antradienį vakarėlį organizavo aklieji, tai ketvirtadienį panašus vaidmuo teko savanoriams. O 9 val. vakaro ant tilto visi drauge negailėdami balso giedojome savo brangųjį Lietuvos himną. Jau manėme skirstytis į kambarius, tik staiga stovyklos vadovė Lina Puodžiūnienė paragino visus, mylinčius Lietuvą, šokti į ežerą ir jame išsimaudyti... 

Iš pradžių aš (Vytautas) pagalvojau, kad tai tik pokštas, kad niekas nešoks. O paskui pats užsikrėčiau šia "avantiūra" ir tapau vienu iš nedaugelio, išdrįsusių šokti net tinkamai nepersirengus! 

Šeštadienis buvo visų stovyklos dalyvių šventė. Ilgai ruošėmės finaliniam vakarui, į kurį susirinko nemažai poilsiautojų ir dalyvių artimųjų. Jo metu pristatėme visus išmoktus šokius, kūrėme ir improvizavome įvairias istorijas, dainavome. Kadangi oras buvo geras (jei švelnų vasaros lietutį laikysime geru), kepėme ir valgėme šašlykus, bendravome, džiaugėmės paskutinėmis akimirkomis "Zelvoje". Taigi ši stovykla mums labai patiko, praplėtėme savo žinias apie taisyklingą sėdėseną, laikyseną (kas iki šiol atrodė ne taip jau svarbu), stilių ir madas, gerą drabužių parinkimą ir derinimą. Galima būtų vardinti be galo. Tad tikrai rekomenduojame visiems, dar nebuvusiems, joje dalyvauti, nes to, ko čia išmoksite, dar ilgai nepamiršite.