SUKAKTYS

Juozas VALENTUKEVIČIUS

KOMPIUTERIS IR NEREGIAI

Kompiuterinio raštingumo Lietuvoje 25-mečiui 

Žodžių junginys "kompiuteris ir neregiai" šiuo metu jau nieko nestebina. Daugelio aklųjų ir silpnaregių gyvenime kompiuteriai yra tapę įprastu dalyku: naudodamiesi specialiomis programomis, jie sėkmingai mokosi, studijuoja ir dirba, aktyviai naršo po internetą. Taip yra šiandien, bet pažvelkime į pradžią, kas buvo Lietuvoje prieš dvidešimt penkerius metus. Nuo ko viskas prasidėjo? 

Tenka grįžti į pirmuosius Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metus. 1991 m. rudenį pagal tarptautinę programą į Jungtines Amerikos Valstijas, Overbruko aklųjų mokyklą, išvyko mokytis trys aklieji ir silpnaregiai: Remigijus Audiejaitis, Sergejus Mechas ir Vitas Purlys. Vienerius mokslo metus jie mokėsi anglų kalbos, išmoko dirbti kompiuteriu ir įgijo aklųjų orientacijos bei mobilumo instruktoriaus įgūdžių. Grįžę iš JAV, sukaupta patirtimi pasidalijo su kolegomis, siūlė veiklos naujovių bei naujų veiklos sričių neregiams. Pradėta glaudžiai bendradarbiauti su valstybinėmis institucijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis. 1992 metų rugsėjo mėn. tuometinėje Antano Jonyno aklųjų ir silpnaregių internatinėje mokykloje (dabar - Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras - LASUC) įsteigiamas Kompiuterių technikos taikymo centras. Naujajam centrui pradėjo vadovauti V. Purlys. Jis ir bendraminčiai norėjo, kad Lietuvoje neregiai kuo greičiau susidraugautų su kompiuteriais, neatsiliktų nuo Vakarų šalyse vykstančių analogiškų procesų. Nuo pirmųjų dienų su V. Purliu kartu dirbo ir mokytojas Gintaras Norkus. Šis duetas savo užsidegimu ir entuziazmu daug nuveikė neregių labui. Veiklos pradžia nebuvo lengva - tebuvo vos du kompiuteriai ir vienas su didžiuliu anglišku akcentu kalbantis sintezatorius, dovanotas Amerikos lietuvių bendruomenės. Bet ir su šia kuklia įranga buvo pradėti mokyti vyresniųjų klasių moksleiviai, o netrukus - ir suaugę aklieji. Jau tų pačių metų pabaigoje penki patys aktyviausi suaugę neregiai išmoko dirbti su naująja technika ir sėkmingai darbuojasi iki šiol. 

Prisiminus pirmuosius žingsnius, įdomu pasižiūrėti, ką apie tai rašė to meto spauda. Žurnale "Mūsų žodis", 1993 metų pirmame numeryje, žurnalistas Alvydas Valenta straipsnyje "Kompiuterių era artėja" šnekino Kompiuterių centro vadovą V. Purlį. Nors naujasis centras dirbo tik kelis mėnesius, bet vadovas jau turėjo ką pasakyti ir su užsidegimu pasakojo: "Centras pradėjo darbą šiais mokslo metais mažame kambarėlyje, o dabar jau turime įrengtą ir sutvarkytą klasę. Dar būnant Amerikoje garsi žaislų kompanija TYCO padovanojo mums du kompiuterius, dar du yra skyręs Informatikos ir prognozavimo centras. Visi keturi kompiuteriai jau mokymo klasėje ir su jais dirba žmonės. Turime dar du printerius ir modemą. (...) Mūsų centras orientuojasi į praktinę veiklą, o ne į teorinę. Dirbame su IBM tipo kompiuteriais." 

Centro vadovas buvo labai aktyvus ir didelis naujovių diegimo entuziastas, matė jų perspektyvas. Aktyviai dalyvavo respublikiniuose ir tarptautiniuose projektuose, kartu su bendraminčiais rūpinosi kompiuterių technikos komplektavimu, pagalbinės įrangos neįgaliesiems diegimu, nuolat ieškojo naujų kontaktų Lietuvoje ir užsienyje. 1993 m. rudenį Didžiosios Britanijos bendrovė "Dolphin" Lietuvos akliesiems padovanojo 10 sintezatorių, kalbančių anglų kalba. Gavus šią dovaną, buvo padidinta kompiuterių klasė, atsirado daugiau norinčių perprasti kompiuterius ir jų galimybes. 1994 metais A. Jonyno mokyklą reorganizavus į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centrą, Kompiuterių technikos taikymo skyrius tapo visos Lietuvos neregių kompiuterinio raštingumo centru. Į jį vyko mokytis neregiai iš įvairių šalies vietų. Čia buvo išbandoma naujausia kompiuterių technika, ruošiama metodinė mokymo medžiaga, įvairios lavinimo bei praktinio darbo programos, taip pat organizuojamas vaikų ir suaugusiųjų mokymas, rengiami teksto rinkėjai. 1996 m. centre buvo pristatytas ir išbandytas pirmasis lietuviškai kalbantis sintezatorius, sukurtas jau anksčiau minėtos bendrovės "Dolphin". 1998 m. Lietuvos aklieji pradėjo dirbti su "Windows" operacine sistema, pamažu atsisakyta pasenusios DOS programos. Centre buvo padaryta daug kitų novatoriškų darbų: 1994 m. prie kompiuterio prijungtu specialiu spausdintuvu išspausdintos pirmosios knygos brailio raštu; 1998 m. - iš magnetinės juostos restauruotas pirmasis archyvinis garso įrašas; brailio spausdintuvu išspausdintos pirmosios reljefinės iliustracijos. Reikia pasidžiaugti, kad informacinių technologijų specialisto Sergejaus Mecho sukurta reljefinių iliustracijų programa "BrlPaint" naudojama ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse. 

Šiais metais, minint kompiuterinio raštingumo Lietuvoje dvidešimtpenkmetį, reikia pasidžiaugti, kad pradėtas darbas davė ir duoda puikių vaisių. Kompiuterių technikos taikymo centro Lietuvoje jau nėra, šis LASUC padalinys, atlikęs savo misiją, tapo istorija, bet jo ir jo aktyvių darbuotojų indėlis bus visada prisimenamas kaip didelio ir prasmingo darbo pradžia. Kompiuteris ir kita programiniu pagrindu dirbanti įranga iš esmės pakeitė neregio galimybes. Aklieji ir silpnaregiai sėkmingai mokosi, studijuoja ir aktyviai dalyvauja darbo rinkoje. Tikslios statistikos, kiek šiuo metu neregių ir silpnaregių Lietuvoje dirba su kompiuteriais, nėra, bet tikėtina, kad jų keli šimtai. Jauni regėjimo negalią turintys neįgalieji niekuo nesiskiria nuo sveikųjų: kompiuteris - neatsiejama jų kasdienybės dalis. Vyresnio amžiaus neregiai ir silpnaregiai taip pat noriai mokosi kompiuterinio raštingumo pagrindų ir naudojasi jų teikiamomis galimybėmis. 

Straipsnį norėčiau užbaigti V. Purlio įžvalgia mintimi, pasakyta prieš dvidešimt penkerius metus: "Ne taip seniai daugelis mūsų senelių nemokėjo nei padoriai skaityti, nei rašyti - ir tai neatrodė labai baisu. Atėjo laikas, kai nemokėti skaityti ir rašyti pasidarė paprasčiausiai nepatogu - neužsidirbsi duonai. Panašiai ir su kompiuteriais: ne už kalnų laikai, kai nemokančio su jais dirbti nepriims į jokią rimtesnę tarnybą".