LASS LITERATŲ KŪRYBA |
Bronius KONDRATAS
|
Žiedų lietus
Ta dulksna, ta miglonė šviesi, Viršum sodų ir lauko plataus, Virš mergaičių po tuo debesim, Kai jos krykščia ir šaukia lietaus.
O nukrinta pirmieji lašai, Bet mergaitės dar suka ratus, O jų skruostais, perliukais mažais, Saulės lyjamas krinta lietus.
Jį vadina žiedų lietumi, Kai aplink, kai žiedų per akis, Kai per širdį žvaigždžių naktimis, Kažkas krinta kažko netenki.
* * *
Jau be rugio, jau tuščios ražienos Lieka vertos, kad jas prisiminčiau Kas aš būčiau be tikslo, to vieno Atramos savo kylančiai minčiai.
Obelis
Vienam vis laimės stinga, Kitam jos už kelis, O man žiedais palinkus Dainavo obelis.
Sakiau, obels užtenka, Ir laimės man gana, Bet nusvarino ranką Jos žiedlapių daina.
O buvo už obels tos Dešimtmečių eilė, Ir rudenys pagelto Jaunystės didelės.
Tokios šviesios kaip saulė Visų jaunų dienų, Ir taip pilkos kaip sauja Tos saulės pelenų.
Ir būna, laimės stinga, Kol nelauktai kely Visais žiedais palinkus Sutinka obelis.
Man spindulį atsiųsk
Žvaigždžių raštus skaitys Kas aukštumų išdrįsta, Tokia žmogaus lemtis: Pakilti ir vėl kristi.
Pakilti į erdves Į begalinę būtį, Nežinoma žvaigžde Nukristi ir sudužti,
Nes sutverti žeme Mes ir padangių godūs, Mes į žvaigždžių gelmes Į kūrinijos sodus.
Surasti apkabint Panašų nepanašų Ak, nuostabiai graži Žvaigždė visatos rašto.
Šiąnakt dangus šviesus. Antai, žvaigždė nušvito. Man spindulį atsiųsk Kaip tą jaunystės rytą.
* * *
Pašaukti vienas kitą surasti, Iš minios panašumo išėjom Visų vėtrų žeme neramia Dėl savos, tos vienos Dulcinėjos Buvo eita malūnų žeme, Buvo miestai, kaip didelės brastos, Buvo pilys užgintos, užsklęstos Taip legendomis virtome mes.
Diena ir naktis
Nenorėjau patirti, o teko Tarsi tūkstančio metų nakty, Neaplenkę, aplenkt nežadėję Mano žemėje džinai pikti Juodą saulę parito į taką Ir ten juodos lelijos žydėjo, Bet ugniakurą kūrė viltis Ir tūkstančius saulių žadėjo. [Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis] |