RENGINIAI

Vilija DUMBLIAUSKIENĖ

SUSITIKO ISTORINĖJE LIETUVOS SOSTINĖJE

Trakų pusiasalio aukštumoje iškilusi parapinė Šv. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia. Šiandien ji – unikalus tikėjimo ir Lietuvos kultūros istorijos paminklas, saugantis daugiasluoksnį, šešių šimtmečių praeitį menantį, bažnyčios ir dailės paveldą. Šią bažnyčią 1409 metais gegužės 24 dieną fundacine privilegija įsteigęs Lietuvos Didysis Kunigaikštis Vytautas. Štai kokioje nepaprastoje vietoje šiemet buvo pasitikta 24–oji Lietuvos aklųjų maldos diena. Didžiulė bažnyčia sunkiai talpino iš įvairių Lietuvos kampelių susirinkusiųjų minią. 

Aklųjų maldos diena jau turi nusistovėjusią dienotvarkę. Iš pradžių – svarbiausias dienos akcentas – Šv. Mišios, po jų – sveikinimo žodžiai, padėkos. Vėliau pažintis su bažnyčios istorija, trumpas koncertas, vietos bendruomenės vaišės gardžia kareiviška koše, bendravimas, dalijimasis įspūdžiais ir ekskursijos. Tiesa, pasikeitimų šiemet irgi būta. Šv. Mišiose nedalyvavo maldos dienų sumanytojas Katalikiškojo Prano Daunio fondo prezidentas mons. Juozapas Antanavičius negalėjęs atvykti dėl sveikatos. Tačiau visa širdimi, visa siela ir maldomis jis buvo drauge. Susirinkusieji išklausė garso įrašą su jautriais, šiltais monsinjoro sveikinimais ir linkėjimais. 

Kilo noras pasmalsauti, o kaip jaučiasi į didžiulį renginį atvykę žmonės? Pirmiausia, visi vienu balsu tvirtino, kad yra laimingi čia dalyvaudami. Žmonės džiaugėsi galėdami sutikti mielus pažįstamus, drauge susikaupti bendroje maldoje. O ir iš ankstesnių pasisakymų aišku, kad dalyviai žavisi galimybe kiekvienais metais aplankyti vis kitą Lietuvos vietą, geriau pažinti savo kraštą, jo istoriją, gauti peno sielai ir kūnui. Žinoma, dideli susibūrimai pareikalauja daugiau ištvermės, todėl visuomet atsiras pavargusių ir galbūt kažkuo nusivylusių, neradusių lydinčio žmogaus. Pakalbintieji geru žodžiu minėjo savo LASS filialų pirmininkus, kurie labai nuoširdžiai pasirūpina šios iš tiesų nemenkos problemos sprendimu. Dideliame šurmulyje, gausiame žmonių būryje lydintis asmuo neregiui yra labai svarbus. Yra manančių, kad šventės kokybė daugeliu aspektų priklauso nuo pačių dalyvaujančiųjų kultūros. Na, bet metams bėgant, juk vis ko nors išmokstama – ir vaišių negriebti pilnomis saujomis, ir tualetą po savęs palikti tvarkingą, ir vienas kito nepamiršti, kad didžiulėje minioje kuo mažiau vienišų žmonių būtų. Šiandien aklųjų maldos diena tapusi masiškiausiu bendruomenės renginiu. Pradėjus ją organizuoti skeptikų netrūko. Kažkas šiame judėjime įžvelgė konkurencijos daigus, kažkas abejojo apskritai tokio pobūdžio renginio reikalingumu. Bet kiekvienais metais gausėjantis būrys norinčių dalyvauti natūraliai šias abejones išsklaidė. Organizatoriai džiaugiasi, kad prieš keletą metų šiuo renginiu susidomėjo Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro pedagogai. Šiemet jie atlydėjo nemažą būrį moksleivių. 

O ką apie aklųjų maldos dieną mano studijuojantis ir jau dirbantis LASS jaunimas? Ar iš viso yra ką nors apie tai girdėję? Juk didžiausią dalyvių būrį sudaro vyresnio amžiaus žmonės. Paaiškėjo, kad apie šį renginį jie tikrai girdėję, tačiau išsamiau pasidomėti minčių nekilę. Kadangi viskas vyksta darbo dieną, tai, savaime suprantama, kad nėra paprasta dirbant suderinti kitas veiklas. Renginys jiems nėra prioritetinis dar ir dėl to, kad pateikta informacija apie šią dieną elektroninėje erdvėje neatrodo labai įdomi. Kitaip tariant, ne tiek verta, kad atsisakytų paskaitų ar kitų užsiėmimų. O tie, kurie nieko neveikia, tai dažniausiai niekuo ir nesidomi, ir niekur nedalyvauja. Pačiai aklųjų maldos dienos koncepcijai jauni žmonės pritaria. Jeigu ši diena vyktų savaitgalį, tai atsirastų vienas kitas apsilankantis ir iš lūpų į lūpas perduota informacija bičiuliams paskatintų ir kitus. Nuskamba ir apgailestavimas, kad net praktikuojantis katalikiškasis jaunimas šiuo renginiu nesusidomi. Na, o tie, kurie maldos dienose dalyvauja kiekvienais arba beveik kiekvienais metais žino, kad iš pradžių ji buvo truputėlį kitokia. Keitėsi dienos programa. Buvo atsižvelgta į žmonių pageidavimus: įgyvendintas pasiūlymas kiekvienais metais rinktis vis kitoje vietoje. Taip buvo aplankyta Žemaičių Kalvarija, Žagarė, Sintautai, Druskininkai, Lazdijai – vis tai pačių žmonių pasiūlytos vietos. O šiemet jau organizatoriai pasirinko istorinę sostinę – Trakus. Kultūrinės programos organizatorius Juozas Valentukevičius nuoširdžiai džiaugiasi ir dėkoja visoms savivaldybėms, su kuriomis teko derinti ir įgyvendinti organizacinius švenčių klausimus. Administracijų vadovai supratingai ir geranoriškai atsižvelgė į visus pageidavimus ir prašymus. Trakai pasitiko itin draugiškai. Nors lietuviški orai krėtė nemalonius pokštus, viskas vyko sklandžiai, kaip numatyta. Kalbant apie dienos programą, kuri toliau tęsėsi po mišių, tai vėlgi išsipildė dalyvių norai. Žmonės prašė koncertų, ekskursijų, manė, kad puiku kuo ilgiau paviešėti naujoje vietoje, kad nėra prasmės iš karto po mišių skirstytis. Organizatoriai suprato, kad ši diena gal ne vienam atvykusiajam yra visų metų išvyka, atitrūkimas nuo rutinos, nuo rūpesčių, naujų gerų emocijų papildymas. Visada įdomu daugiau sužinoti, aplankyti įvairius kultūrinius objektus, pasidžiaugti gamta. Jau būta neviename muziejuje, o jie mielai atveria savąsias duris, pasiūlo nemokamus gidus, kurie iš kailio neriasi besistengdami pristatyti ekspozicijas, visiškai nepritaikytas akliesiems. Ir kyla tokia labai šventvagiška mintis: gal maldos dienų aklieji, gausiais būriais užplūsdami Lietuvos miestų ir miestelių muziejus, gali tapti gerąja žinute už edukacines programas atsakingiems kultūros darbuotojams, kad atėjo laikas peržiūrėti savo veiklą. Daugelyje pasaulio šalių muziejai jau yra pradėję vykdyti specialiai akliesiems skirtas edukacines programas, kuriamos specialios ekspozicijos. Na, o jei jau šitaip įsisvajota, tai kodėl aklųjų maldos dienų dalyviai negalėtų savęs vadinti piligrimais? Žinoma, reikia sutikti, kad neatitikimų tikrųjų piligrimų taisyklėms bus. Bet bus ir sąsajų, todėl pasivadinti mažaisiais piligrimais tikrai galima. Piligriminė kelionė – tai atsigręžimas į save, į Dievą, į savo artimą. Nuo viduramžių laikų iki mūsų dienų žmonės renkasi šį kelią. 

Kitais metais Lietuva minės savo nepriklausomybės šimtmetį, o aklųjų maldos diena – dvidešimt penkmetį. Šis gražus sutapimas leis mėgautis dvigubos šventės nuotaikomis. Tad iki susitikimų tikrojoje Lietuvos sostinėje Vilniuje!