NEREGYS DARBO RINKOJE

 

IŠTIKIMAS ŠEIMAI


Remigijus BagdonasKuršėnai - nedidelis ramus miestelis, nuo Šiaulių nutolęs keliolika kilometrų. Dažnas šiaulietis Kuršėnus vadina Šiaulių miegamuoju rajonu. Šiame miestelyje su šeima gyvena silpnaregis Remigijus Bagdonas. Jis čia gimė ir užaugo, o nusprendęs statytis namą, pasirinko ne Šiaulius, bet Kuršėnus. Vyras juo didžiuojasi. Turėdamas laisvą minutę gražina sodybos aplinką, puoselėja augalus. Tiesa, dažniausiai dirba ne vienas, o su nepakeičiama pagalbininke - žmona. Remigijus jai dėkingas už palaikymą ir padrąsinimą sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis. Po patirtos traumos ir nusilpusio regėjimo, jis nesėdėjo sudėjęs rankų. Žmonos raginamas ėmėsi įvairiausių verslų. Vėliau mokėsi Vilniaus universitete. Baigęs teisės studijas ieškojo darbo. Šešerius metus dirbo akcinėje bendrovėje "Naujoji rūta" teisininku. Dar labiau nusilpus regėjimui atsisveikino su teisininko darbu ir pradėjo nuosavą verslą. Dabar R. Bagdonas visą savo laiką skiria sporto klubui "Perkūnas", kuriam ir vadovauja. 

 

"M. Ž." Iki tam tikros dienos jūsų regėjimas buvo puikus. Kas nutiko, kad akys pradėjo silpti? 

R. B. Iki 1992 metų gyvenau įprastą gyvenimą. Kuršėnuose baigiau mokyklą, įstojau į Šiaulių pedagoginį institutą. Iš ten buvau pašauktas į kariuomenę. Grįžęs tęsiau studijas iki ketvirto kurso. Deja, mokslų nebaigiau. Sukūriau šeimą, reikėjo ją išlaikyti. Todėl užsiėmiau verslu. Visus mano planus pakoregavo 1992-ieji, tuomet man buvo dvidešimt aštuoneri metai. Nutiko nelaimė, reikėjo skubiai atlikti galvos operaciją. Atliekant operaciją buvo pažeistas akių nervas, todėl po jos nebemačiau viena akimi, o kita mačiau tik siaurą plotą. Gydytojai okulistai nustatė akies nervo atrofiją. Savęs gailėtis nebuvo kada. Reikėjo pasirūpinti šeima. Žmona mane nuolat ragino nenuleisti rankų. Mėginau įsidarbinti tuometiniame Šiaulių gamybiniame mokymo kombinate. Deja, visi etatai buvo užimti ir man laisvos darbo vietos neatsirado. Teko sukti galvą, kaip uždirbti pinigų. Tuo metu šalyje buvo populiarūs treningai. Jais vilkėjo daugelis lietuvių. Nusprendžiau treningus siūti vaikams. Žinoma, ne pats. Važiuodavau į Telšius, ten pirkdavau medžiagą. Ją atvežęs į Kuršėnus duodavau siuvėjams. Pasiūtus treningus parduodavau pats. Silpnaregiui tai daryti buvo sunku. Prireikus žmogus prisitaiko prie visko. Taip ir aš. Treningų verslas šiaip ne taip leisdavo sudurti galą su galu. Vėliau atėjo eilė žuvies verslui. Kartą draugas pasiūlė iš Klaipėdos vežti ir prekiauti žuvimi - susigundžiau. Prekiavome ir šviežia, ir rūkyta žuvimi. Šitaip vertėmės dvejus metus. Žuvimi aprūpindavome visą Kuršėnų miestelį, taip pat pristatydavome į parduotuves, patys parduodavome turgavietėse. Kalbant apie pelnus, dabartiniam verslininkui jie pasirodytų juokingi. Šiuolaikinis verslininkas, jeigu per dieną neturės šimto eurų pelno, nepradės nuosavo verslo. Mes su draugu per mėnesį uždirbdavome po penkis šimtus litų. Jų pakako išgyventi, juolab kad žuvies savo pačių stalui pirkti nereikėdavo. 

Po dvejų metų su kitu draugu nusprendėme imtis kito verslo. Tada buvo paklausūs nenauji automobiliai. Mes nusprendėme važiuoti į Vokietiją, iš ten gabenti automobilius. Juos suremontavę, padažę - parduoti. Šis verslas man netiko. Aš gi mašinos vairuoti negaliu. Viską darė draugas. Aš buvau kaip skaičiavimo mašinėlė. Nuvažiavę pirkti automobilio, vietoje skaičiavome, už kiek mes jį galime nusipirkti ir už kiek parduoti Lietuvoje. Aš apskaičiuodavau teisingai, gal todėl ir buvau reikalingas. Automobilių prekyba verčiausi iki 1999 metų. Tais metais pagaliau pavyko įsidarbinti Šiaulių kombinate segtukų surinkėju. Po metų tapau "Perkūno" sporto klubo vadovu ir dar tais pačiais metais įstojau į Vilniaus universitetą studijuoti teisės. Mokiausi neakivaizdiniu būdu. 

"M. Ž." Kada pirmą kartą teko susitikti su neregiais ir juos pažinti? 

R. B. Su neregiais susitikau patyręs traumą, kai mėginau įsidarbinti kombinate. 1992 metais įstojau į Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungą. Atmenu, kaip atvažiavo tiflopedagogas norėjęs mane išmokyti skaityti brailio raštu. Aš atsisakiau. Man labiau patiko klausyti garsinių knygų. Tada neturėjau pažįstamų, kuriems galėčiau rašyti brailio raštu. Rimtesnė pažintis su neregiais prasidėjo nusprendus dalyvauti šaškių varžybose. Sužinojęs apie "Perkūno" sporto klubą, jame pradėjau lankytis. Iš pradžių su jo vadovu žaidžiau šaškėmis, šachmatais, vėliau kilnojau štangą, susidomėjau lengvąja atletika. Tuometinis sporto klubo vadovas pasiūlė dalyvauti atrankinėse šaškių varžybose. Aš pagalvojau, kad neregius tikrai aplošiu ir sutikau. Tada dar šaškėmis rimtai nežaidžiau. Varžybų metu paaiškėjo, kad neregiai puikiai žaidžia, kad man iki jų reikia augti ir augti. Užėmiau priešpaskutinę vietą. Nuo tada pradėjau rimtai treniruotis. 

"M. Ž." Tik filmuose pagrindiniai veikėjai nedvejoja žengdami lemiamą žingsnį. Kaip tapote "Naujosios rūtos" darbuotoju ir kodėl iš jos išėjote? 

R. B. Bendraujant su draugais, tarp kurių buvo ir verslininkų, paaiškėjo, kad mums trūksta elementariausių teisinių žinių. Kartą pagalvojau: "Kodėl aš negaliu mokytis teisės?" Supratau, ši specialybė ne tik bus naudinga draugams, bet ir neregiams. Tvirtai pasiryžau studijoms. Kaip tariau, taip ir padariau: įstojau į Vilniaus universiteto teisės fakultetą. Studijavau neakivaizdžiai. Gavęs teisininko diplomą norėjau įsidarbinti pagal specialybę. Su darbu kombinate atsisveikinau. 

Iš pradžių mėginau įsidarbinti Šiaulių kolegijoje. Konkursą įveikiau. Kolegijos direktorė pasiūlė mane įdarbinti iš karto 1,5 etatu. Išsigandau. Buvau tik ką baigęs teisę, patirties neturėjau. O čia toks paskaitų krūvis. Direktorės prašiau, kad dirbčiau nors etatu. Ji nesutiko. Taip ir likome nepasirašę darbo sutarties. Vėliau pretendavau tapti Šiaulių miesto savivaldybės teisininku. Deja, bet sužinojus, kad aš esu silpnaregis į antrą konkurso turą nebuvau pakviestas. 2006 metais akcinei bendrovei "Naujoji rūta" buvo reikalingas teisininkas. Nusprendžiau pamėginti dalyvauti konkurse. Po pokalbio su generaliniu direktoriumi buvau priimtas dviejų savaičių bandomajam laikotarpiui. Vienas pirmųjų darbų bendrovėje - pretenzijos raštai vienai statybinei įmonei. Su ja teko susirašinėti ilgokai. Generaliniam direktoriui tiko mano dalykinis stilius ir jis mane įdarbino neterminuotam laikui. Taip tapau "Naujosios rūtos" teisininku. Čia dirbau šešerius metus. Teisininko profesija yra specifinė. Atstovavimas bendrovei teismuose, prekinių ženklų priežiūra, darbas su įvairiais dokumentais - visa tai labai vargindavo akis. Tekdavo nuolat žiūrėti į kompiuterio ekraną. Akys neišlaikė nuolatinės įtampos, pradėjo silpti. Pagalvojau, visų pinigų neuždirbsiu... Dirbau reginčiųjų įmonėje. Turėjau daug interesantų. Jų veidų nemačiau, nežinojau, kas ateina į mano kabinetą. Tik retas įėjęs prisistatydavo. Būta dar ir kitų nepatogumų. Ilgai galvojęs nusprendžiau atsisveikinti su teisininko darbu. Nors darbdaviai nenorėjo manęs išleisti, bet savo sprendimo nekeičiau. 

Maniau, kad neregiams ir silpnaregiams mano žinių prireiks, bet suklydau. Man gaila, kad mūsų regioniniai centrai neturi teisininko etato. Toks teisininkas galėtų važinėti po miestelius, kaimus ir nemokamai konsultuoti neregius. Daug kas sakys, kad nemokamą teisinę pagalbą galima gauti vietos savivaldybėse. Neregiai yra uždari ir dėl šios priežasties ne itin linkę atsiskleisti. Jeigu juos konsultuotų teisininkas iš jų pačių tarpo, naudos būtų tikrai daugiau. 

"M. Ž." Padėvėtų rūbų verslas - kas tai ir ar įmanoma iš jo oriai pragyventi? 

R. B. Dar dirbdamas akcinėje bendrovėje "Naujoji rūta", su draugais įsteigiau uždarąją akcinę bendrovę, tapau jos direktoriumi. Su bičiuliais sugalvojome imtis tuo metu mums atrodančio patrauklaus dėvėtų rūbų verslo. Įsteigę įmonę rūbus veždavome iš Anglijos, Italijos, Vokietijos. Juos pirkdavome didelėmis partijomis. Darbo netrūko. Įmonei pirmieji veiklos metai buvo neblogi. Dėvėti rūbai parduotuvių lentynose ilgai neužsigulėdavo. Juos mielai pirko itin kruopščiai nesirinkdami. Vėliau dėvėtų drabužių rinkoje atsirado nuožmi konkurencija. Šio verslo ėmėsi vis daugiau verslininkų. Pirkėjas taip pat tapo išrankesnis, reikėjo gražesnės ir patrauklesnės prekės. Mūsų bendrovės pelnas pamažu krito. Ši verslo rūšis tapo ne itin patraukli, todėl pasitarę nusprendėme laikinai sustabdyti bendrovės veiklą. Atėjus geresniems laikams tikiuosi ją atnaujinti ir nebūtinai verstis vien dėvėtų rūbų prekyba. Na, o šiuo metu viena iš svarbiausių mano veiklos sričių - sporto klubas "Perkūnas". 

"M. Ž." Kiek suprantu, šis klubas yra ne tik darbas, bet ir pačio laisvalaikis bei pomėgis? 

R. B. Mėgstu sportuoti. Žaidžiu ne tik šaškėmis, šachmatais, bet ir bėgioju, mėtau diską bei žaidžiu aklųjų stalo tenisą. O viskas prasidėjo dar 1999 m. nuo begalinio noro dalyvauti aklųjų krose "Zelvoje". Pradėjau aktyviai bėgioti ir rimtai ruoštis. Atėjus laikui važiuoti, tuometinis sporto klubo pirmininkas pranešė, kad negavo autobusiuko, o be to, ir norinčiųjų važiuoti nesą. Man pasiūlė savarankiškai nuvažiuoti iki Vievio, o iš ten koks nors neregius vežantis autobusas nuvežtų iki "Zelvos". Žinoma, aš nevažiavau. Tuo metu nepažinojau neregių. Šis įvykis paskatino permainas "Perkūno" sporto klube. 2000 m. kovo mėn. dalyvavau rinkimuose atsilaisvinusio klubo pirmininko vietai užimti. Šiauliečiai manimi patikėjo ir aš tapau "Perkūno" sporto klubo vadovu. Šias pareigas einu iki šiol. Nestoviu vietoje, neseniai baigiau specialius su sportu susijusius mokslus, jie pravers rašant klubui naudingus projektus. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]