RENGINIAI

Irma JOKŠTYTĖ

NUŪŽĖ, NUSIRITO, NUSKRIEJO

Birželio dešimtą dieną per Lietuvą nusirito viena emocionaliausių kada nors vykusių akcijų tiek neregių gyvenime, tiek apskritai. Motociklininkai skriejo gatvėmis ant savo transporto priemonių pasisodinę neregius bei silpnaregius keleivius iš įvairiausių šalies vietų. Šios atrakcijos sumanytoja - Aldona Juozaitytė-Pieva - dailės mokytoja, jau devynerius metus didžiausiu savo hobiu įvardijanti meilę motociklams. Moteris apie savo aistrą plieniniams žirgams rašo asmeninėje svetainėje motociklininke.lt. A. Juozaitytės galvoje jau seniai kirbėjo mintis apie žygį, kurio metu nematantys žmonės galėtų pasimėgauti vėju ir greičiu. O šiais metais ji ryžosi tai įgyvendinti. Pasitelkusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovus, pradėjo pasiruošimą vienai didžiausių avantiūrų. Iš pradžių buvo kviečiami registruotis aklieji ir silpnaregiai, norintys būti pavežioti, o po to, kai dalyvių skaičius tapo aiškus, A. Juozaitytė surado savanorių visoje Lietuvoje, kuriems buvo priskirti regėjimo negalią turintys dalyviai. Motociklininkai važiavo į namus, susirinko keleivius ir su jais atvyko į susitikimo vietą, kur keli ar daugiau ekipažų pradėjo savo kelionę. Iš viso į žygį patraukė daugiau nei 80 ekipažų. Apie 60 jų susirinko Vilniuje, Katedros aikštėje, ir savo žygį pradėjo didžiulėje kolonoje, lydimoje policijos patrulių. 

Aš taip pat buvau visos šios gražios šventės dalyvė. Kiek daug gerų emocijų pasisėmiau, kiek daug nuostabių žmonių sutikau! Visų pirma, aš pirmą kartą gyvenime važiavau ant sportinio motociklo, kur laikytis reikia įsikibus į už nugaros kyšančias rankenas arba remiantis į vairuotojo priekyje esantį degalų baką. Kaip buvo gera nugalėti baimę ir išmokti taip sėdėti, kad būtų daugiau pasimėgavimo negu baimės. O tai, kaip jau supratau, yra nemažas menas. Jaučiuosi tarsi paragavusi kažkokio narkotiko, paveikusio taip stipriai, kad dabar jau nebegalėsiu gyventi negaudama kitos "dozės". Negaliu pamiršti to nepaprasto pasitenkinimo, kuris ateina nugalėjus save ir oro pasipriešinimą. Motociklui atsiplėšiant iš vietos ir vis didinant greitį, vėjas tave nuo jo plėšia iš visų jėgų, o jeigu gale nėra atramos, išsilaikyti tampa dar sunkiau. Tuomet turi visą pasipriešinimą atlaikyti drauge su vairuotoju. Ta akimirka man važiuojant patinka labiausiai. Kai jau atrodo, kad jėgos baigiasi ir galiausiai nebeišsilaikysi, viskas atslūgsta ir lieka tik ausyse ūžiantis vėjas,skrydžio pojūtis, atsitrenkiančių į rankas ar šalmą vabzdžių smūgiai... Nemoku į žodžius sutalpinti visko, kas užlieja širdį tą minutę. Žinau tik, kad tuomet pamiršti laiką, visa ko laikinumą, viską pamiršti ir lieki su savim bei tuo, ką jauti konkrečią sekundę. Negali kalbėtis, negali klausytis nieko, išskyrus vėją, negali galvoti apie nieką kita, vien apie tai, kas šiuo metu vyksta su tavim. Esu tikra, kad tai geriausias būdas išmokti vertinti dabar esančią akimirką ir būti tik joje. 

Kiekvienas pasiekėme savų pergalių: vieni atsikratėme baimės, kiti apskritai pirmą kartą važiavome motociklu ir sužinojome, kas tai. Galiausiai, aklųjų gyvenimo greitis yra lėtesnis ir dažnas iš mūsų to greičio pasiilgstame. Be viso šito, susipažinome ir pabendravome su nuostabiais žmonėmis. Argi tai ne integracija? Ir šį kartą ne mes beldėmės į duris ir bandėme ieškoti kelių, kad mus įsileistų. Viskas vyko atvirkščiai - pas mus atėjo su nuoširdžiu kvietimu - dalinkimės! Būkim kartu! Lėkim kartu! Gyvenkim kartu!.. 

Ačiū už tą kvietimą Aldonai Juozaitytei-Pievai ir visiems visiems motociklininkams. Mes jus stipriai pamilom. Ačiū ir LASS nariams, kurie prisidėjo prie renginio organizavimo. Ir dangui ačiū už tokį šaunų orą. Tikiuosi, kad tai taps tradicija, sujungsianti mus visus, išplisianti kaip virusas ir tapsianti tiltu į vieningą, suprantančią ir nesidalijančią visuomenę.