LASS LITERATŲ KŪRYBA

Lionginas RAGĖNAS

STEFUTĖ

(Ištrauka iš rašomos apysakos) 

Stefutė stovėjo šonu atsirėmusi aukštan medinės lovos galan, kumštelyje gniaužydama pagražinimo bumbulą ir pilna baimės varstė akimis mamutę, laukdama, ką ji atsakys tam dėdei. Bet mamutė, lyg žvelgdama į savąją mergytę, lyg kažkur pro šalį, vis tylėjo ir tylėjo. Oi, kad tik nesutiktų, kad nesutiktų... Jau taip baisu būtų išeiti iš namų, taip baisu... 

- Tai ko tyli, Marijon? Tark savo žodį. Kaip pasakysi, taip ir bus. Tavo gi valia, ne kieno kito. Bet, kaip sakiau, bus soti, apvilkta, kaži kokiais darbais niekas neužvers, ganys sau avytes beganys... Mes turėtume piemenėlę, tau viena burna namuose mažiau. Gerai abejiems, - vėl prabilo galustaly įsitaisęs baisiausiais kudlotais antakiais, didžiausiais ūsais, kiek pliktelėjusiu viršugalviu žmogus. 

Trobelės šeimininkė, padūsavusi padūsavusi, vieną ranką perkėlė nuo kelių ant stalo delnu paremdama nusvirusią galvą. Dar net užsimerkė. Ir vis nieko nesakė, vis tyla, kuri užsitęsė. Per tą laiką svečias spėjo ir nosį margon nosinėn pašnypštaut, ir pasiglostyt, pasitvarkyt ūsus. Laukus palaukus, penkių vaikelių mama ištarė tokius žodžius: 

- Mažu jau tegul... 

Tasai "tegul" Stefutę stačiai svilino nusvilino. Mergytė net nepajuto, kaip apsipylė ašarom. Gukčiodama sušnabždėjo: 

- Aš nenoriu iš namų, aš čia būt noriu... 

Kai mamutė atsistojo ir iš skrynios išėmė bažnytinį megztinėlį, pasidarė jau taip aišku mergytei, taip negera - niekas jos nenoro nežiūrės, teks namučius palikt. Tačiau šioks toks išsigelbėjimo šiaudelis visgi sušmėžavo, tad jo Stefutėlė ir griebės. Jau apvilkta megztinėliu, sugriebė mamutės ranką, kuo stipriau suspaudusi, pakėlė šlaputėlį veiduką į savo brangiausiąjį pasaulyje žmogų, verksmingu balseliu pasakė: 

- Aš labai labai mažai valgysiu ir nebeprašinėsiu... 

Čia mamutė kad užraudos, kad čiups savo vyriausiąją glėbin... 

Tatai išvydęs, samdytojas tarytum norėjo kaži ką sakyt, bet vien krunkštelėjo, pasigręžė langelin, sužiuro į kiemą. Šeimininkė gal susigėdo, nes kaip mat suėmė save į rankas, dukrytę iš glėbio paleido. Pradėjo aiškint: 

- Taip reikia, dukryt, tau jau vienuolikti, tu jau didelė... Ir žmonėms padėsi, ir duonytės uždirbsi savo broliukams, man. Ką dėdė žadėjo, juk girdėjai. O ir pati pamatysi, kad baiminaisi be reikalo. Ne už jūrių marių išleidžiu, o tik už ežero... 

Paskui jau lauke gražiai pamokino: 

- Būk gera, visados klausyk šeimininkų, atsiguldama, atsikeldama nepraleisk poterių... 

Ištapeno basom pėdelėm dešimties metų žmogytė paskui juodais čebatais avintį dėdę, vis teberasojančiom žydrom akelėm, nė dorai kelio nematydama, didžiausion nežinomybėn ištapeno... Vis gręžiojos ir gręžiojos atgalios - savosios bakūžėlės pusėn. Dar ilgai regėjo kiemely bestovinčią mamutę ir prie jos susispietusius visus keturis broliukus: Petriuką, Kazelį, Vincuką ir patį mieliausiąjį, patį mažiausiąjį Viliuką. Šito pipirėlio per žolynus bemaž nesimatė - vos vos šviesavo galvytė. Jį gandras atnešė tėveliui jau nukritus su visu krečiamu kaminu nuo aukšto dvaro stogo. Užtat baltapūkis rėksniukas ir nešioja amžinatilsio vardą. Buvo, gyveno didelis Vilius, dabar žemelę mindžioja mažas mažutis Viliukas. 

Jiems visiems ten ir toliau bus gera: sava trobelė, savi medžiai, savo viskas viskas... Ir dieną naktį visi kartu kartu... Tik jai vienai nuo šiol teks būti atskirai... Tai kas, kad ne už jūrių marių išeina... 

Ir juodieji čebatai, ir basosios pėdelės užkopė kalniukan, kirto kvapnų retą pušynėlį. Už šito pušynėlio, nuožulnios pakalnės gale, atsivėrė tikros grožybės - sutvisko, sublizgėjo ežeras. Net ir nusiminusią Stefutės širdužę pasigavo, patraukė į abi puses - ir kairėn, ir dešinėn nueinantys vandenys, vingiuotos pakrantės, šviesiai žali mindrynai, tamsiai žali meldynai... O apvalutės salos koks žavingumas!.. Čia vienoj kitoj vietoj iki paties vandenio geltonuoja smėliukas, čia, žiūrėk, nutįsęs ruožas kojas vandenin įmerkusių gluosnių, o labiau į salelės vidurį - aukšti aukščiausi medžiai it kokie prievaizdai, prižiūrintys tvarką. Kitais sykiais išvyst tokį nuostabų reginį būdavo dar smagiau, net kvapą užimdavo. Tik šitame žemės kampelyje Stefutei taikės pabūt gan retai. Sykį kitą ją čia buvo atsivedęs tėtė, sykį kitą tėvai išleido su kaimyno suaugusiom dukrom pasibraidyt, atsigaut nuo karščio. Šito kaimelio mažuliams kuo griežčiausiai prisakyta: ežero pusėn - nė pažiūrėt, nė pažiūrėt... 

Visą laiką sparčiai žingsniavęs, dėdė ūmai sustojo. Taip ūmai - tik tik mergaitė neatsitrenkė į jį. Atsisukęs mostelėjo tolumon ranka, paklausė: 

- Matai anoj pusėj namus tarp medžių, tuos, kur dešiniau, kur du stulpai aukštyn išlindę, matai?.. Tai tenais mums... Tas pats gi kraštas, ko graudintis?.. 

Pakrašty, mažučiam užutekėly, jų laukė pūstašonis smaluotas laivas. Mažajai buvo parodyta atsisėst drūtgaly. Atsisėdo. Iškart stipriai stipriai įsitvėrė kraštų, nes pabijojo iškrist, kadangi niekados dar nebuvo tokiame vežime sėdėjusi. Verčiau jau pasisaugos. Suprato kaip mat - gerai padariusi įsikibdama. Ėmė dėtis neregėti dalykai, tiesiog oi oi... Dar tik sėdantis dėdei prie irklų, laivas kad susiūbuos - krypt vienan šonan, krypt kitan. Stefutei susidėjo - virsta jie, jau virsta! Nejučiom baimingai ūktelėjusi, mažulė nuo sėdynėlės nučiuožė, klūpom klestelėjo ant dugno, sykiu kraštų lentas suspausdama dar stipriau, net nagiukai medin kone sulindo. Gi dėdei kad nors kas... Kuo ramiausiu balsu sudundeno: 

- Nebijok, nebijok, neiškrisi. 

Taigi, lengva pasakyt "nebijok", bet kas čia žino, kaip būtų. Gal dėdė moka plaukt, tai išplauktų, o ji nemoka nė iš tolo, iškart nueitų dugnan kaip koks akmuo... 

Toliau - baisiau, dar baisiau. Išplaukus iš užutekėlio atvirumon, pasijautė stiprokas vėjas, atsirado vilnys. Nuo kilnojamų irklų skrido ir skrido purslai. Sykiais koks lašelis net atsimušdavo mergytės veidan. Patsai laivas, pakrašty buvęs gan didelis, dabar taip sumažėjo, kad tiesiog grynu kevalėliu pavirto. Vilnys, ką norėjo, tą su juo ir darė - kilnojo, siūbavo, pliuškeno į šonų lentas. Ir šitaip be galo, be krašto... Atrodė, atsidūrei niekad nesustosiančiose sūpynėse, lakstysi aukštyn žemyn ir lakstysi... Stefutei pradėjo suktis galva, kažkas toks gerkle lipo aukštyn. Kai panorėjusi ne laivan išspjaut besitvenkiančias burnoj seiles, pakėlė nuleistą veidelį, pažvelgė šonan, tai išvydo tarytum kokias prarajas. Kokiai minučiukei net užsimerkė. Po jais nebebuvo jokio dugno, jokios žolelės, vien baisios juodumos ir bėgančios prabėgančios vilnys... Pasiregėjo - tuoj tuoj tenais nugarmės visi: ir riešuto kevalu pavirtęs laivelis, ir dėdė, ir jinai pati, paimta iš namų, atvesta pražūčiai. Seilių ton juodumon, į tas vilnis išspjaut nedrįso: nuo to, ko gero, galėtų pasidaryti dar blogiau. Vandenį visiškai supykdytum... Gal ne šiaip yra uždrausta jan siusiot, spjaudyt... O seiles vis vien kur nors padėt reikėjo, tad mėgino gurkt atgal, ryt. Neišėjo ničnieko - neprašytųjų burnoj ne tik kad nemažėjo, bet rinkosi vis daugiau ir daugiau. Prasiveržė pro lūpas, nuvarvėjo smakru, kliuvo bažnytiniam margaraščiui megztinėliui. Tirpusi nutirpusi mergytė tik gūžės, tik kniaubės laivo kraštų tebesilaikydama neatplėštinai. Sudiev, mamute, sudiev, nameliai, sudiev, broliukai... Viskam viskam atėjo galas... Kad nors išpažinties būtų naujai priėjusi... Su nuodėmėm teks stotis prieš Dievulį, su nuodėmėm... Ką jam pasakysi, kaip pasiteisinsi?.. Seilių sulaikyt nė nebemėgino. Tos tekėjo kiek norėdamos, kur norėdamos. Ant dugno jų telkšojo jau visa balutė. Parūpo užsimerkt ir nieko nieko, net gyvenimo pabaigos nebematyt. Tik užsimerkusi Stefutė ilgai neišbuvo: galva susvaigo dar labiau, aukštyn dabar lipo ne tas kaži kas, o visi viduriai. Prisidėjo dar viena baimė - kad nors nesusivėmus, nepribjaurojus laivo... 

Atsitiko tikras stebuklas: nei laivas nugrimzdo, nei prigėrė kas. Mažylė net ne išsyk susigaudė, kad jau po visų gilumų, po visų baisumų, kad jau pakraščio mindrės braukia per laivo šonus ir šviečias smėlėtas dugnas. 

- Tai va, ir atplaukėm, - ištarė dėdė, - regiu, užsupo nepratusią. Stokis, lipk, nusigriebusi kokio medžiuko, nusibloguok - palengvės. Eik eik, nesisarmatyk. 

Už krūmelių pažiaukčiojusi, Stefutė atitapeno prie vandens, apsiprausė, išsiskalavo burną. Akyse darės vis šviesiau ir šviesiau. Pasaulis atgavo savus pavidalus, savas spalvas, niekas jame nepasikeitė, tik vieta buvo kita, nematyta. 

Dėdė iš veido rūstus, piktokas, bet pakolei kas jokio piktumo neparodė, net paties mažiausio. Iki pačios paežerės žliumbeklę kentė kantriai, apibart neatsisuko nė sykio už aiškiai rodomą baimę plaukiant, už sublogavimą skystalu, ištižėle ar kaip kitaip neišvadino, ką būtiniausiai būtų padaręs šiurkštaburnis kaimynas. Netgi tuojaus pat eit nuo ežero neskubino, leido atsigaut. Patarė sausumoj nestoviniuot, o pabraidyt - kai kojos atvėsiančios, tai viskas daug greičiau susitvarkysią... Mažu ir toliau toksai pat bus - ramus, užjautus... Tiktai kokią gaspadinę tenai Dievas duos? Oi, oi!.. Gal visiškai kitokią, tikrą raganą? Ne sykį yra tekę girdėt, kad gaspadinės samdytiems žmonėms neduok tu, Viešpatie, kokios...