NEREGYS DARBO RINKOJE

GYVENIMAS ŠALIA GREITKELIO

Važiuojant greitkeliu iš Vilniaus į Kauną, beveik viduryje, yra nedidelis Vievio miestelis. Jį surasti nesunku, nes nuo autostrados slepiasi už gelžbetoninės sienos. Vievis garsėja paukštynu ir laikraščio "Lietuvos rytas" spaustuve. O kaip čia gyvena paprasti žmonės? Ar galima nedideliame miestelyje turint negalią susirasti darbą? Apie tai ir dar daug ką "Mūsų žodis" kalbasi su Ona Andriulioniene. 

Onutė gimė ir augo Trakų rajone. Iki septyniolikos metų gyveno vienkiemyje. Vėliau šeima persikraustė į gyvenvietę. Mergaitė svajojo apie medicinos seselės specialybę. Ji troško padėti žmonėms. Deja, gydanti gydytoja nedavė reikiamos sveikatos pažymos. Tada Onutė nusprendė tapti veterinarijos felčere. Specialybės mokėsi Buivydiškėse. Baigusi technikumą jaunoji veterinarė, vedama romantikos, penkerius metus darbavosi kolūkyje. Čia sukūrė šeimą. Apie 1985 metus jauna šeima nusprendė kraustytis gyventi į miestą. Tuo metu Vievyje buvo reikalingi gelžbetonio gamyklai specialistai, jiems suteikiamas gyvenamasis plotas. Taip Onutė su šeima atsikraustė gyventi į miestelį šalia greitkelio. 

Moters gyvenimas tekėjo įprasta vaga: šeima, darbas, naminių gyvulių gydymas. 1996 metais Onutė, vieną dieną svetainėje žvilgtelėjusi į laikrodį, jo nepamatė. Moterį ištiko nervinis šokas. Praėjus pirmajam šokui, galvą pasukus kitu kampu, laikrodį vėl pamatė. Jis kabėjo įprastoje vietoje. Regėjimas dar labiau susilpnėjo mirus Onutės tėčiui. Po laidotuvių silpnaregė atsidūrė Santariškių klinikose. Gydytojai diagnozavo retą užkrečiamą akių ligą. Po Santariškių teko gultis į Kauno klinikų akių skyrių. Onutė čia buvo gydoma hormonais. Deja, gydymas nedavė lauktų rezultatų. Regėjimo nepavyko atstatyti. 

Su veterinarės darbu teko atsisveikinti. Nuo tada ir prasidėjo Onutės vargai. Sveikieji nesuprato silpnaregės ir jai teko vieną darbą keisti kitu. Moteris nusivylusi darbo biržos, socialiniais darbuotojais, nusprendė netęsti žeminančios ir varginančios darbo paieškos, o atsidėti namams bei sergančio vyro slaugai. 

"M. Ž." Jau kuris laikas nedirbate, pajutote bedarbystės naštą. Kas, jūsų manymu, yra bedarbystė ir kaip ji veikia savijautą? 

O. A. Kiekvienas turime savo potyrius. Sėkmes ir nesėkmes išgyvename savaip. Bedarbystės našta psichologiškai itin stipriai manęs nepaveikė. Darbo stažą turiu nemažą. Pagaliau, kai pradeda kankinti juodos mintys, naudojuosi sau pačiai labai tinkamu psichoterapijos metodu. Pradėsiu nuo pradžių. Mane nuolat traukė žemė. Atsikėlus gyventi į Vievį, kambarėlį gavome bendrabutyje. Aš gi svajojau apie nuosavą namelį, prie kurio būtinai turėjo būti žemės sklypelis. Svajonę įgyvendinau. Mieste nusipirkome bakūžę su daržu. Nors ir nematau, bet labai mėgstu kapstytis darže. Žemės ūkio darbai mane veikia raminamai ir guodžiamai. Žemelė sugeria visą nerimą ir negatyvią nuotaiką. Rūpinuosi sunkiai susirgusiu vyru. Pagaliau dabar ir dirbti nelabai galėčiau. Neturiu su kuo vyro palikti. Jam reikalinga nuolatinė globa. 

"M. Ž." Nedirbant samdomo darbo ar diena neprailgsta? 

O. A. Darbas yra ne vien tik veikla, už kurią mokami pinigai. Yra daug kitokių užsiėmimų. Kas pasakytų, kad bedarbis turi daug laisvo laiko. Tai netiesa. Nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro nesėdžiu rankų sudėjusi, vis kažką veikiu. Pirmiausia maisto gaminimas, vėliau - namų ruoša. Žiūrėk, jau pusės dienos ir neliko. Darbus nudirbu neskubėdama, vis patausodama širdį. Atšilus orui prasideda darbai darže. Iš pradžių sėja, vėliau nesibaigiantis ravėjimas, augalėlių laistymas. Nemažai laiko skiriu sergančiam vyrui. Mėgstu bendrauti. Kaip dabar madinga sakyti, mano pomėgis - plepėti. Matyt, todėl sulaukiu daug svečių. Tai kaimynės atbėga pasidalinti naujienomis, tai sūnus su savo šeima atvažiuoja. Kartas nuo karto aplanko buvę bendradarbiai. Diena juk su galu. Žiū ir vakaras. Tada įsijungiu grotuvą ir klausau garsinių knygų arba Marijos radijo. 

"M. Ž." Matyt, neišvengėte ir darbo biržos. Ar silpnaregei patogu lankytis šioje įstaigoje ir ar ji iš tikrųjų rūpinasi žmonių su regos negalia įdarbinimu? 

O. A. Ne tik darbo birža, bet ir daugelis valstybinių įstaigų bei jose dirbantys valdininkai yra atskira pokalbio tema. Deja, nieko gero negaliu pasakyti. Pirmiausia ten niekas nesivargina pasijusti neįgaliojo kailyje. Atėjusi dažnai išgirsti: kokia tu neįgali, tu tik apsimeti. Ten dirbantys darbuotojai nėra nuoširdūs ir tikrai neskuba padėti. Ne tik darbuotojai problema, net ir daugelis įstaigų, taip pat ir darbo birža, nėra pritaikytos neįgaliesiems. Aišku, kai esi nepatenkinta, tai išsakai savo skaudulius ir patirtus nusivylimus. Laimei, yra ir savo darbui ištikimų ir nuoširdžių darbuotojų. Man teko laimė susipažinti su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Trakų rajono ir Elektrėnų miesto filialo socialine darbuotoja Kristina Jachimovičiene. Ji dirbo širdimi. Jos dėka daug keliavome, gavau nemažai kompensacinių techninių priemonių. Gaila, pasikeitus šios įstaigos socialinei darbuotojai, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Per radiją, televiziją nuolat kalbama apie socialinių darbuotojų mažus atlyginimus bei sunkų darbą. Vis pagalvoju, už jų formalizmą ar verta iš viso ką nors duoti. Gaila, kad taip retai pasitaiko socialinių darbuotojų, dirbančių širdimi, o ne popieriais. Trūksta darbuotojų, norinčių ir galinčių įsiklausyti ir išgirsti neįgaliojo poreikius. 

"M. Ž." Prisiminkime jūsų ankstesnias darbovietes ir ar tiesa, kad vienoje parduotuvėje dirbdama naudojotės didinamuoju stiklu? 

O. A. Nusilpus regėjimui be darbo nenorėjau sėdėti, be jo ir nelikau. Žinoma, gaila savo pamėgtojo, bet gyvenimas viską sustato kitaip. Pirmiausia įsidarbinau sėklų parduotuvėje. Čia buvo darbas su žmonėmis, dokumentais, prekėmis ir pinigais. Nuo nuolatinės įtampos akys dar labiau nusilpo. Tiekėjams atvežus prekes, man reikėjo pasirašyti dokumentus. Tai dariau "užsimerkusi". Gautas prekes tikrinau žiūrėdama per didinimo stiklą. Jis vaizdą padidindavo dešimt kartų. Naujame darbe stengiausi slėpti savo negalią. Deja, kiekvieną dieną dirbti darėsi vis sunkiau. Darbdaviai nors ir pastebėjo mano negalią, bet nieko nesakė. Vieną dieną pati supratau, kad šio darbo daugiau dirbti negaliu, todėl parduotuvės savininkams pasakiau, kad išeinu. Jie ir neprieštaravo. Išėjusi iš parduotuvės kurį laiką nedirbau. Tuo metu ieškojau sau tinkamo užsiėmimo. Mažame provincijos miestelyje sveikam žmogui darbą susirasti nėra taip paprasta, o ką jau bekalbėti apie vidutinio amžiaus silpnaregę moterį. 

Laimei, "Rimi" prekybos centrui reikėjo salės darbuotojų. Prieš įsidarbindama svarsčiau, ar verta sugrįžti į prekybą. Pamaniau, kad salės darbuotojui itin gero regėjimo nereikia, juk dirbsiu ne kasoje, o dėliosiu maisto produktus. Nugalėjusi dvejones įsidarbinau prekybos centre. Kaip sako patarlė: nuo vilko bėgau, ant meškos pataikiau. Taip nutiko ir man. Buvau paskirta dirbti pieno produktų skyriuje. Darbas ne itin sunkus, žinoma, padėklai sunkūs, juos tekdavo atsivežti iš sandėlio. Tai nebuvo tikras vargas. Didesnė problema - galiojimo laikas. Ant kiekvieno pieno produkto įpakavimo jis rašomas vis kitur. Raidelės mažos, o ir pakuotės dizainas skiriasi. Kartais fonas būna toks, kad įžiūrėti galiojimo datos antspaudo stačiai neįmanoma. Be didinimo stiklo negalėjau išsiversti. Tad po prekybos salę vaikščiodavau su juo ir prisikišusi tikrindavau produktų galiojimo laiką. Žinoma, pirkėjams atrodžiau keistai. Bendradarbiai tylėjo ir nieko nesakė. Vieną kartą man patalkinti parduotuvės vadovybė skyrė jauną mergaitę. Tuo metu buvo skelbiama akcija jogurtui. Mes iš sandėlio išvežėme vieną padėklą. Jį greitai išpirko. Atvežėme kitą, o pačios užsiėmėme kitais darbais. Po kažkiek laiko pamačiau, kad prie jogurtų būriuojasi parduotuvės administracija. Pasirodo, jogurtų galiojimo laikas prieš dvi savaites buvo pasibaigęs. Skubėdama sumaišiau padėklus. Tiesa, pirkėjai nesiskundė, bet aš pati supratau, kad regėjimas neleidžia man dirbti šio darbo, todėl vėl tapau laikina bedarbe. 

"M. Ž." O kaip tapote kavinės virėja ir indų plovėja? 

O. A. Metus buvau be darbo. Pinigų reikėjo. Man pasiūlė neoficialiai padirbėti kavinėje. Išeities neturėjau - sutikau. Kavinėje ruošiau maistą, kartais tekdavo plauti indus. Indų plovimas jokia naujiena, bet taurės - tikras košmaras. Man atrodydavo, kad jas išploviau gerai, bet regintieji iš karto pamatydavo, jog jos nėra itin švarios ir spindinčios. Kavinėje dirbau neilgai. Kita laikina stotelė - vėl nelegali - siuvimo firmoje. Nelegalus darbas mane slėgė, todėl dirbdama ieškojau socialines teises užtikrinančio darbo. Aš jį ir radau. 

"M. Ž." Žinau, paskutinioji jūsų darbovietė - socialinė įmonė, kurioje rūšiavote buitines atliekas. Papasakokite apie ją. 

O. A. Netekusi darbo, nuolat skambindavau į UAB "Ekobazė" norėdama ten įsidarbinti. Buvau priimta. Reikėjo rūšiuoti perdirbimui skirtas pakuotes. Darbas nebuvo sunkus. Dirbau socialinėje įmonėje. Su manimi kartu prie konvejerio darbavosi kitas negalias turintys bendradarbiai. Jų regėjimas buvo geras ir su darbu susitvarkydavo be didesnio vargo. Aš gi rūšiuodama turėjau kiekvieną pakuotę paimti ir prisikišti prie akių, todėl mano tempas buvo lėtas. Bendradarbiai niekaip negalėjo suprasti, kodėl aš taip darau. Tiesa, jie man daug padėjo. Kiek gi gali piktnaudžiauti žmonių gerumu. Nuo įtempto žiūrėjimo akys dar labiau nusilpo. Naktimis sapnuodavau, kaip neatsilikti nuo bendradarbių. Nuo nuolatinės įtampos nusilpo ne tik akys, bet ir sutriko širdies veikla. Prasidėjus problemoms su širdimi, nusprendžiau daugiau savęs nebekankinti ir atsisveikinau su darbu "Ekobazėje". 

"M. Ž." O ar įmanoma mažame provincijos miestelyje žmogui su negalia surasti sau nors ir menkai apmokamą darbą ar mėginti susikurti verslą? 

O. A. Negaliu sakyti, kad neįmanoma. Darbo paieškas sąlygoja beieškančiojo amžius. Jaunas greičiau suranda darbą. Norint galima ir verslą susikurti. Deja, ne visi tai pajėgūs padaryti. Žinau, kad Vievyje vienas silpnaregis vaikinukas privačiai dirba masažuotoju. Tai išskirtinis atvejis. Mažame miestelyje sunkiau įsidarbinti negu didmiestyje. Čia darbo vietos labai ribotos. Darbdavys mieliau renkasi sveiką darbuotoją. Su juo nėra vargo. Tuo tarpu neįgaliojo atostogos ilgesnės, o ir iš darbo sunkiau atleisti. 

"M. Ž." Ačiū už pokalbį. 

Kalbėjosi Henrikas STUKAS