PARODOS

Pranas PLIUŠKA

MARGUČIAI PRO DIDINAMĄJĮ STIKLĄ

"Jeigu ne ligos, viso to nebūtų buvę. Visa dabartinė mano veikla - tai tam tikras būdas užsimiršti, savotiškas protestas, bėgimas nuo ligų ir blogų minčių apie jas. Jei kas prieš 15 metų man būtų pasakęs, kad aš kada nors surengsiu savo darbų parodą, būčiau tik nusijuokusi. Niekada to nesitikėjau, nes visada gyvenime buvau kukli ir į priešakines gretas nesiveržiau", - tokiais žodžiais balandžio 4 dieną per Pasvalio krašto muziejuje vykusį margučių parodos atidarymą į susirinkusius kreipėsi šios parodos autorė Genovaitė Bružienė. 

Moteris jau nuo vaikystės yra silpnaregė, tad daugelis, net gerai pažįstančių Genovaitę, buvo nustebinti ir priblokšti tokių kruopščių ir smulkių ornamentų įvairovės ir gausos. Norėdami įžiūrėti visą margučių grožį, keli silpnaregiai į parodą atsinešė didinamuosius stiklus. G. Bružienė marginti kiaušinius pradėjo 2015 m. ir per tuos dvejus metus sukaupė apie 180 vienetų neišdalintų, nesudužusių spalvingų kiaušinių, iš kurių parodoje eksponuojama daugiau nei 100. Tarp vištų kiaušinių puikuojasi vienas stručio "milžinas". 

Kiek vėliau kalbėjęs Pasvalio rajono meras G. Gegužinskas, padėkojęs už priartintas Velykas, prisipažino: 

- Galvojau, ateisiu, pamatysiu krūvą margučių, išgirsiu kelis sveikinimo žodžius ir viskas, bet buvau nustebintas, nudžiugintas ir net kiek sugėdintas, kad anksčiau nelabai susimąstydavau apie kiaušinių marginimo tradicijas, spalvų prasmes ir visokias kitokias subtilybes. 

Visa tai aiškiai, suprantamai ir įdomiai susirinkusiems atskleidė parodos autorė. Ir tai nenuostabu, nes Genovaitė - buvusi ilgametė pradinių klasių mokytoja. Jai teko dirbti ir pagalbinėje mokykloje, tad visada įpratusi kalbėti taip, jog ją suprastų visi aplinkiniai. Šiek tiek bendros informacijos apie parodos autorę. Tik baigusi mokslus 5 metus dirbo Pumpėnų pradinėje, tada perėjo dirbti į tuometinę Svalios aštuonmetę mokyklą, dar vėliau teko 12 metų pasidarbuoti Pasvalio pagalbinėje mokykloje, galiausiai vėl grįžo į Svalią. Genovaitė negali pasigirti nei džiugia vaikyste, nei lengvu gyvenimu. Jos daliai teko daug sunkių išbandymų ir tiesiog tenka stebėtis, kad visus likimo smūgius ir išbandymus atlaikiusi moteris išliko rami, santūri, optimistė, maloni pašnekovė, spinduliuojanti išmintimi ir ramybe. G. Bružienė, anksti netekusi vyro, užaugino ir į aukštuosius mokslus išleido sūnų ir dešimčia metų jaunesnę dukrą. Džiugu, kad abu vaikai liko Pasvalyje ir kaip juokaudama sako Genovaitė: "Dirba vadovaujančiose pareigose, tik atlyginimai gerokai atsilieka nuo pareigų". 

G. Bružienė pasakoja:  

- Mano pagalbininkai - kantrybė ir darbštumas. Vis padėdavau kitiems, o man niekas nepadėjo. Buvau priversta mąstyti, kaip užauginti vaikus. Daug mezgiau. Tais mezginiais pati apsirengdavau ir aprengdavau vaikus. Mezgimas tapo liga. Jei nebuvo kokio pradėto mezginio, tai "imdavo nervas". Vien mezgimo neužteko. Iš džiovintų gėlių dariau puokšteles, vėliau - atvirukus ir paveikslėlius. Viską parduodavau, kad turėčiau kokį pinigėlį. Darbai vijo vienas kitą. Darbščių rankų laukė sodas, daržas. Esu pridariusi gana daug šiaudinių sodų, jeigu akys leistų, ir dabar mielai tuo užsiimčiau. Vienas jų nukeliavo į Kauną pas Bernardą Brazdžionį jo gyvenimo saulėlydyje. Mano nuomone, dabartinis jaunimas yra išlepęs. Nepaisant tų biurokratinių reikalavimų, kliūčių, visokiausių kontrolių, reikalingų ir nereikalingų tikrintojų, pertikrintojų gausybės, galvoju, kad kokį versliuką galima ir Lietuvoje susikurti, o ne lėkti į svečias šalis didesnio pinigo ieškoti. Visada buvau ir iki šiol esu reikli sau ir kitiems. Ko gera, tai mūsų šeimos bruožas. Niekada nebuvau 100 proc. patenkinta nė vienu savo darbeliu, net jeigu jais kas nors ir labai žavėdavosi bei girdavo. Vis atrodo, kad buvo galima padaryti geriau, gražiau, tobuliau. Taip apie savo kūrinius ne kartą yra man sakęs ir mano sūnus, kuris nemenką dalį savo laisvalaikio skiria dirbiniams iš medžio. Per tą reiklumą ir principingumą kartą teko ir darbovietę keisti, nes negalėjau eiti į kompromisą su sąžine: rašyti didesnius pažymius mokiniams, kurie jų neverti, nors to atvirai reikalavo mokyklos administracija. 

Direktoriaus deklaruojamas principas (tris rašom - du minty) man netiko. Savo gyvenimą išėjus į pensiją įsivaizdavau visai kitaip. Galvojau, visur eisiu, aktyviai dalyvausiu organizacijų, bendrijų veiklose, bet teko užsidaryti tarp keturių sienų. Nesigailiu įstojusi į LASS, nes čia, Pasvalio filiale, sutikau nuoširdžią pirmininkę, malonių žmonių, tik gaila, kad būti tarp žmonių darėsi vis sudėtingiau. Be silpno regėjimo prisidėjo dar ir klausos problemos. Jei prie namo ant suolelio sėdi kelios kaimynės, tai man su jomis bendrauti sudėtinga. Pasikalbėti vienu metu galiu tik su vienu žmogumi netriukšmingoje aplinkoje arba telefonu. Sėdėti sudėjus rankas nepratusi, o be to, ir nepatinka, tad puoliau ieškoti mėgiamų užsiėmimų namuose. Virbalų į rankas jau neimu, ką padarau vąšeliu - nepatinka. Brolis, kuris kaip ir jo žmona, yra dailininkai, patarė imtis teptuko, bet man ir tai ne prie širdies. Tada ir prisiminiau margučius. Kai vaikai dar mokėsi mokykloje, reikėdavo nešti margintus kiaušinius į pavasario šventes. Tada pabandžiau paskutinėti ir mano margučiai labai patiko vaikams. Būčiau negalėjusi užsiimti ir šiuo darbeliu, bet kai pirmininkė Rasa padėjo įsigyti pastatomą didinamąjį stiklą, ir jis išdidino kiaušinį tiek, kad galėjau gerai įžiūrėti smulkesnes detales, ryžausi pradėti. Tarp kitko, senovėje dažytus kiaušinius dažniausiai skutinėdavo vyrai, paėmę stiklo šukę ar kokį aštrų daiktą. Aš skutinėju kanceliarinėje parduotuvėje pirktais peiliais, skirtais popieriui pjaustyti. Skutinėjimo būdas pats ilgiausias iš visų marginimo būdų. Vietoje trijų valandų, kurias užtruktų įgudęs regintis žmogus vienam kiaušiniui išgražinti, man prireikdavo dviejų dienų. Iš pradžių nelabai sekėsi. Noro neužtenka. Reikia turėti žinių. Patraukiau į biblioteką ir ten daug ką sužinojau apie margučius, jų dažymo būdus, spalvas, reikšmes bei tradicijas. Pasirodo, senovėje pirmiausia kiaušiniai buvo dažomi juoda - žemės maitintojos - spalva ir buvo labiausiai vertinami. Po žiemos žemę pirmieji aplanko paukščiai, tad ir kiaušiniai buvo puošiami paukščių pėdelėmis. Didžiausias žemės pagalbininkas - dangus. Mėlyna spalva reiškia ištikimybę ir pasitikėjimą. Kai atsigavusi gamta sužaliuoja, ji duoda viltį, kad bus geras derlius, tad žalia spalva simbolizuoja ramybę ir viltį. Geltona - tai jaunystės ir kuklumo, o ruda - senatvės spalvos. Violetinė spalva reiškia didybę, garbę ir orumą. Viskas, kas gera ir linksma (saulė, ugnis, meilė, gimimas, augimas, širdies šiluma) telpa į raudoną spalvą. Senovėje buvo tikima, kad raudona spalva apsaugo nuo piktų dvasių. Jei dovanojate margutį, tai jau jo spalva be žodžių pasako, ko tam žmogui linkite. 

LASS Pasvalio rajono filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė buvo viena iš kelių artimiausių žmonių, kurie žinojo apie ruošiamą parodą. Parodos metu buvo atskleista dar viena paslaptis, kad jau netrukus pasirodys knyga su G. Bružienės margučių nuotraukomis. R. Rimkūnaitė savo nuotraukomis gerokai prisidėjo prie jau minėtos meniškai apipavidalintos knygos atsiradimo. Sveikindama parodos autorę, LASS Pasvalio rajono filialo pirmininkė, kuriai teko laimė apžiūrėti visus, ne tik parodoje demonstruojamus margučius, nuoširdžiai džiaugėsi neišsemiama Genutės fantazija ir vaizduote. Idėjų naujiems ornamentams Genovaitė semiasi iš visokiausių įmanomų aplinkos elementų, net iš automobilių padangų raštų. Vien kūryba ši nepaprasta moteris neapsiriboja. Ji daro įvairiausias proto mankštas. Kai akys švietė skaisčiau, domėjosi enciklopedijomis, labai mėgo spręsti kryžiažodžius. Genovaitė juokauja, kad ji dažnai keliauja. Tai ji daro savo namuose išskleidusi žemėlapį. Jei išgirsta kokį įvykį, tuoj pasižiūri, kur čia visa tai vyko. Jei kas iš artimųjų keliauja po pasaulį, Genovaitė būtinai seka žemėlapyje visą kelią taip tarsi keliaudama kartu. Dabar dažniau ilsindama akis, tiesiog stengiasi mintyse išvardinti visus daugiskaitinius daiktavardžius arba surikiuoti pavardes, kilusias iš vardų, žvėrių bei paukščių, medžių pavadinimų. Ji ne tik prisimena daug senovinių žodžių, bet kartais jais paegzaminuoja savo anūkus. Dar Genovaitė, kuri greitai sulauks garbingo 85 metų amžiaus, gana griežtai laikosi dienos režimo ir būtinai bent kartą per dieną randa laiko meditacijai. Viskas prasidėjo jau senokai, kai taisydama sveikatą Druskininkų sanatorijoje, Genovaitė sužinojo apie profesorių Kačergį, konsultuojantį privačiai. Pasiryžo nueiti į jo paskaitą ir išbandytas relaksacijos metodas prigijo visam laikui. 

- Šiuo metu šiek tiek pasilpo akys, tad reikėtų kiek pailsėti, - dėsto Genovaitė, bet po minutėlės užsimena, jog užtikusi parduotuvėje baltų kiaušinių, kokias keturias dešimtis įsimestų į krepšelį ateičiai. Dar planuose yra rašyti giminės knygą. 

Ką čia ir bepridursi. Galime pavydėti baltu pavydu, galime pasimokyti, susimąstyti, galime pasvajoti apie tokį pavyzdinį brandos lygį sulaukus garbingo amžiaus. Tokius žmones aš pavadinčiau ne tik Aklųjų ir silpnaregių sąjungos, ne tik Pasvalio, bet ir visos Lietuvos asmenybėmis, aukso grynuoliais.