MUMS RAŠO

Ugnė ŽILYTĖ

NEREGYS IR KULTŪRA


Lietuvoje gyvena apie 300 tūkst. neįgalių asmenų – tai sudaro apie 10 proc. visų Lietuvos gyventojų. Matant tokius skaičius, turėtų atrodyti, kad neįgaliųjų Lietuvoje yra gan daug ir kad jų turėtų būti įvairiuose visuomeniniuose susibūrimuose, be to, daugelyje vietų neįgalieji gali gauti įvairių nuolaidų bilietams. Panagrinėkime, kur Vilniuje ir kokias nuolaidas galime gauti? 

Pirmiausia – koncertų salės. Šv. Kotrynos bažnyčia: kiekvieną savaitę čia vyksta įvairūs koncertai, į kuriuos neįgalieji eina su 70 proc. nuolaida. Šv. Jonų bažnyčia: šioje vietoje galime gauti 20 arba 30 proc. nuolaidas. M. K. Čiurlionio namai: salėje telpa iki 50 žmonių, kamerinė aplinka sukuria jaukią atmosferą, žiemą kūrenamas židinys leidžia atsipalaiduoti ir maloniai praleisti laiką. Ši romantikos oazė taiko 20 proc. nuolaidas neįgaliesiems. VU botanikos sodas Kairėnuose: taip malonu šiltą vasaros vakarą praleisti gamtoje, klausantis mėgstamo atlikėjo ar atlikėjos arba grupės dainų – šis rojaus kampelis neįgaliesiems, norintiems ateiti į kokį nors koncertą, taiko 70 proc. nuolaidą. 

O kaipgi teatrai? Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) į visus savo spektaklius neįgaliesiems parduoda bilietus su 80 proc. nuolaida. Reikėtų tik nepamiršti kelių smulkmenų: nuolaidos taikomos perkant bilietus LNDT kasoje, o gruodžio mėnesį vykstantiems renginiams jokios nuolaidos netaikomos. Valstybinis Vilniaus mažasis teatras neįgaliuosius pasitinka su 30 proc. nuolaida, netaiko jokių išimčių – vadinasi, nuolaidas galima gauti perkant bilietus internetu, gruodis šiame teatre nėra išskirtinis mėnuo. "Domino", "Jaunimo", "Keistuolių" teatruose bei "Menų spaustuvėje" taip pat taikomos įvairios nuolaidos, tačiau ne visiems renginiams, todėl perkant bilietus į šiose meno įstaigose vykstančius spektaklius reikėtų atkreipti dėmesį, ar yra nuolaidų. Žinant, kad yra tiek nuolaidų į įvairius renginius, įspūdis toks, kad tokias išimtis turintiems žmonėms – kultūra visada prieinama. Teoriškai taip, bet kodėl vis dėlto neįgalūs žmonės visuomeniniame gyvenime matomi ne itin dažnai? Atsakymų į šį klausimą yra ne vienas. Pirmiausia turime atsižvelgti į tai, apie kokią negalią kalbėsime. Jei aptarsime sėdinčius neįgaliojo vežimėlyje, pagrindinis argumentas tas, kad tik 50 proc. infrastruktūros jiems yra pritaikyta, – vadinasi, net pusė Lietuvos viešųjų pastatų tokiems žmonėms nėra prieinami. Vis dar atsitinka taip, kad pandusai judėjimo negalią turintiems žmonėms įrengiami nepasikonsultavus su pačiais neįgaliaisiais. Bet pasidžiaugti kai kuo jau galime – dėmesys į nevaikštančių žmonių poreikius atkreiptas. Geriausias pavyzdys – Kauno Vytauto Didžiojo universitetas: visuose aukštuose yra keltuvai, jais žmonės, judantys vežimėliais, gali patekti į bet kurią auditoriją. Šis žingsnis rodo, kad viską įmanoma išspręsti, tik reikia spręsti konsultuojantis su pačiais neįgaliaisiais. 

Lankant kultūrinius renginius judėjimo negalią turintiems žmonėms yra tokių išimčių, kurių neturi kiti neįgalieji. Pavyzdžiui, žmonės su neįgaliojo vežimėliais nemokamai įleidžiami į Operos ir baleto teatrą, nes jiems nereikia užimti papildomų vietų – atvažiuoji, sėdi savo vežimėlyje ir džiaugiesi renginiu. Taip, taip, džiaugiesi, jeigu pakeliui į salę nėra daugybės laiptų. Tokia pat išimtis taikoma ir vasarą vykstančiuose koncertuose Šventojoje. 

Kas mėgautis menu trukdo kurtiesiems? Didžiausia problema yra ta, kad ne viskas yra verčiama į gestų kalbą arba subtitruojama, tačiau situacija vis gerėja. Visiškai negirdintys į koncertus nevaikšto, tačiau kai kurie iš jų mėgsta pasižiūrėti dainų vaizdo įrašus internete. Jiems patinka lankytis filmuose ir spektakliuose, jei šie renginiai turi subtitrus, tačiau lietuviški filmai ir spektakliai dažnai jų neturi. Spektakliais su subtitrais kurtieji jau gali pasidžiaugti – jie yra Vilniuje esančiuose Rusų dramos bei Operos ir baleto teatruose. Deja, ir čia ne visi rodomi spektakliai turi subtitrus. Taigi, kaip minėjome, situacija gerėja, tačiau iki visiško pasitenkinimo dar yra kur tobulėti. 

Norėčiau išsamiau aprašyti neregių kultūrinį gyvenimą, nes pati turiu regos negalią, todėl apie neregius galiu suteikti daugiau informacijos. Neregiams nereikia vertimų į gestų kalbą ir pandusų, jei jie turi tik vieną negalią. Regos negalią turintiems žmonėms reikia palydovo, kuris galėtų nuvesti neregį į renginį ir pakomentuoti, kas vyksta, jei to reikia. Tačiau šiais laikais yra daug technologijų, kurios atstoja palydovus ir komentatorius. Niekada savo rūpesčiais nemėgau ir nemėgstu varginti giminaičių arba reginčių draugų. Tokių kaip aš neregių Lietuvoje vis daugiau. Tokie kaip aš griebia savo išmanųjį telefoną, įsijungia navigaciją ir pagal jos nurodymus susiranda renginio vietą. Įėję į pastatą mes visada galime pasiklausti, kur yra drabužinė, salė, be to, paprašyti, kad parodytų, kur yra mums skirta vieta. Aš dažniausiai einu paskui kitus klausydama jų žingsnių, o kai prieinu salę, paprašau, kad kas nors parodytų man vietą. Navigacija ir viešuoju transportu naudojasi ne visi. Palydovo problemą gali išspręsti taksi, bet, mano nuomone, geriau naudotis "Uberio" programėle, nes "Uberio" vairuotojai yra be galo geranoriški, be to, naudojantis "Uberio" programėle, nereikia atsiskaityti grynaisiais – pinigai automatiškai nuskaitomi nuo banko kortelės. Taip ir patogiau, ir laisviau, nes niekada nereikia jaudintis, kad vairuotojas neturės grąžos ar kad gali būti apgautas. Tik reikėtų nepamiršti, kad kol kas "Uberis" veikia tik Vilniuje. Taigi, palydovo problema šiais laikais išsprendžiama. O dabar aptarkime, į kokius renginius neregiai noriai ir nenoriai eina. 

Pirmiausia – koncertai. Į juos visi labai noriai eina, nes muzika – artima visų draugė, be to, klausa yra didelė pagalbininkė orientuojantis aplinkoje, skaitant knygas ir dar daugelyje kitų sričių. O geriausia tai, kad nereikia jokių komentatorių, nes svarbiausią darbą atlieka ausys. 

Kaipgi spektakliai? Tai vienas iš mano mėgstamiausių renginių žanrų. Nors ne kartą girdėjau klausimą, kaipgi vaikštau į spektaklius, jei nematau, kas vyksta? Na, į šį klausimą turiu tokį atsakymą. Daugelis spektaklių yra pastatyti pagal parašytas dramas, o režisieriai nelinkę iškirpti veikėjų kalbos, todėl beveik visus veiksmus galima suprasti klausantis protagonistų dialogų ir monologų. Be to, Lietuvoje jau yra pritaikytų spektaklių neregiams. Vienas iš jų – "Dėdė Vania" (rež. Eric Lacastade). Kasmet Lietuvoje parodoma po vieną du spektaklius su garsiniu komentaru. Taigi matome, kad padėtis vis gerėja. 

O dabar – kino filmai. Juos irgi neregiai nelabai mėgsta. Čia mums sunkiau suprasti, kas vyksta, nes būna scenų be jokios kalbos, be to, salėje sunku susikalbėti, nes per triukšmą galima neišgirsti, ką sako šalia sėdintis. Vis dėlto yra neregių, kurie vaikšto į filmus drauge su reginčiu žmogumi, kuris jam gali pakomentuoti neaiškias scenas. Gera žinia: 2012–aisiais pasirodė pirmasis lietuviškas filmas, pritaikytas regos negalią turintiems žmonėms. Tai režisieriaus Sauliaus Drungos filmas "Anarchija Žirmūnuose". Už šią dovaną neregiams turime dėkoti kino gamybos kompanijai "Tremora", bendradarbiavusiai su Aklųjų ir silpnaregių sąjunga. Mano manymu, tai buvo puikus debiutas. Klausydama šio filmo ne tik viską supratau, bet tiesiog gėrėjausi garsiniais komentarais, kurie buvo labai aiškūs ir niekad neįsiterpdavo į veikėjų kalbą. 

Kaipgi kiti renginiai? Neregiai mėgsta lankytis įvairiuose seminaruose, knygų pristatymuose, poezijos skaitymuose, susitikimuose su žymiais žmonėmis, politikais, keliautojais, rašytojais ir mokslininkais. Kitaip tariant, einame visur, kur svarbiausias įrankis yra kalba ir muzika. Pažįstu kelis neregius, kurie lankosi sporto varžybose. Ten jie "serga" už mėgstamas komandas, skanduoja jų pavadinimus ir šūkius, švilpia, kai sekasi priešininkams, jaučia kovos atmosferą. Aš nesilankau tokiuose renginiuose, nes man jie atrodo per daug triukšmingi. Tikriausiai vieninteliai renginiai, kur retai pamatysit neregį, – įvairūs šokių pasirodymai, na, čia mes galime klausytis muzikos, bet koncertai yra efektyvesnis laisvalaikio praleidimo būdas už šokių pasirodymus. 

Taigi esama didelių permainų. Nusipirkti bilietus internetu visi galime jau ne pirmus metus, tačiau neregiams saulė nusišypsojo tik 2016 m. antrojoje pusėje. Viena iš populiariausių elektroninių bilietų parduotuvių www.bilietai.lt neregiams nebuvo prieinama. Be reginčio žmogaus pagalbos bilieto nebuvo įmanoma nusipirkti, nes mūsų ekrano skaitymo programos nenuskaitydavo saugos kodo, kurį reikėdavo įvesti norint susimokėti už bilietą. Jau pastebėjote, kad kalbu būtuoju laiku, – vadinasi, saugos kodas panaikintas. Tai ne vienintelė gera naujiena. Anksčiau bilietus su nuolaida buvo galima įsigyti tik perkant bilietai.lt kasose. Dabar tereikia įrašyti prašomus duomenis ir nuolaida pritaikoma elektroniniu būdu. Labai džiaugiamės tokiais pasikeitimais. 

Apibendrinant galima pasakyti, kad kultūriniai renginiai neįgaliesiems darosi vis labiau prieinami, o neregiai eina visur, tik kiekvienas renkasi renginius pagal savo skonį ir būdą. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]