DRAUGE SU BENDRUOMENE

Alvydas VALENTA

ĮSIPYKO NE TIK KELMEI


LASS Kelmės rajono filialo veikla jau daug metų gali būti pavyzdžiu kitoms LASS rajonų organizacijoms. 2001 m. mieste įkurtas dienos užimtumo centras, žmonės turi kur ateiti, pabendrauti, pasiimti garsinių knygų. Centre veikia meno saviveiklos, užimtumo būreliai, teikiamos sociokultūrinės paslaugos. Kokie politiniai vėjai ir skersvėjai rajone bepūstų, filialo taryba randa bendrą kalbą su vietos savivaldybe, kitomis mieste veikiančiomis valstybinėmis įstaigomis. Be kelmiškių neįsivaizduojami didesni tiek LASS Klaipėdos ir Telšių regionų, tiek visos Lietuvos aklųjų meno saviveiklos ar kiti susibūrimai. Jau 30 metų rajoną garsina visoje šalyje pripažintas folkloro ansamblis "Ramočia", savo istoriją turi kasmet rengiamos komandinės šaškių varžybos LASS Kelmės rajono filialo taurei laimėti. Apie šią ir kitą LASS Kelmės rajono filialo veiklą galima kalbėti daug, ilgai ir neperdedant ją vertinti didžiausiais balais. Tačiau šįsyk ne apie tai. Su filialo vadove Janina Samušiene kalbamės apie gyvenimo realijas, LASS filialų socialiniams darbuotojams keliančias daugiausia nerimo ir rūpesčių. 

 

* * * 

Vaikščioti su baltąja lazdele moko J.SamušienėDuomenys apie pagalbos reikalingus žmones. Visoje Lietuvoje tas pats – duomenų apie neįgaliais pripažintus žmones oficialiai gauti negalima. Žmogaus liga, negalia – jo privatus reikalas ir niekas kitas be jo paties ir medikų apie tai neturi žinoti! Gal ir taip, bet tai, kas iš pirmo žvilgsnio akivaizdu, nebūtinai visada yra teisinga. 

"Darbingo amžiaus moteris, turi devynerių metų vaiką. Apako po operacijos, – pasakoja J. Samušienė, – dirbo, gyveno kaip ir daugelis mūsų, staiga neteko regėjimo ir gyvenimas sugriuvo. Žmogus vos išliko. Kaip pati vėliau prisipažino, sprendė klausimą, gyventi ar išeiti." Moteris kilusi iš Kelmės, bet gyveno ir dirbo kitame mieste. J. Samušienė apie šį atvejį sužinojo aplinkiniais keliais praėjus bene pusmečiui po regėjimo netekimo. 

"Dabar moterį lanko ir su ja bendrauja socialiniai darbuotojai, – toliau pasakoja J. Samušienė, – psichologinis klimatas šeimoje jau geresnis. Jeigu sugrįš gyventi į Kelmę, čia irgi sulauks pagalbos. Tačiau galėjo būti ir kitaip. Visoje Lietuvoje būna atvejų, kai netenka regėjimo vieniši, nežinantys, kaip ir iš kur gauti pagalbos, žmonės. Konfliktas su aplinka, su savimi neišvengiamas. O juk kažkada buvo laikai, kai nelaimės ištiktą žmogų reabilitacijos specialistai aplankydavo jau ligoninėje." 

Kovo 18 d. Kelmės visuomenės sveikatos centre lankėsi sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Nevyriausybinės neįgaliųjų organizacijos kėlė ir duomenų apsaugos klausimą. Nekalbant jau apie žmogišką pareigą laiku ištiesti nelaimės ištiktajam pagalbos ranką, situacija nepateisinama ir ekonominiu požiūriu: valstybė skiria lėšas neįgaliųjų reabilitacijai, o nevyriausybinės neįgaliųjų organizacijos nežino, kam teikti pagalbą. Ministras pripažino, kad prieiti prie duomenų sunku, ypač jeigu žmogus turi psichikos sutrikimų ar teismo yra pripažintas neveiksniu, ir kad būtina situaciją keisti. Jis kalbėjo: "Lietuvoje dabar saugome duomenis, o ne žmogų." 

Mes pridursime, kad kalbomis, kad ir kokios jos gražios būtų, situacijos nepakeisi. Didesnį indėlį, sprendžiant problemą, galėtų įnešti ir neįgaliųjų organizacijos, tarp jų ir LASS. Pavyzdžiui, artimiausiame LASS suvažiavime priimti atitinkamą kreipimąsi į Sveikatos apsaugos ministeriją. Laikas pokyčiams, atrodo, palankus. 

Nuo šių metų pradžios pasikeitė techninių pagalbos priemonių įsigijimo tvarka. Dabar žmogus daugelį priemonių turi įsigyti už savo lėšas ir laukti kompensacijos. Dirbančiam žmogui tokia įsigijimo tvarka gal ir neatrodo labai peiktina, tačiau gyvenančiam kaime, gaunančiam mažas pajamas, nusipirkti už savo lėšas kad ir kraujo spaudimo matuoklį jau tampa problema. Labai ilgas kompensacijos gavimo laikas – reikia laukti iki pusmečio. Žmogus turi nuvykti į Techninės pagalbos neįgaliesiems centrą (TPNC), pateikti prašymą norimai priemonei įsigyti, gauti atsakymą apie tai, kad priemonė bus kompensuojama. Tada įsigyti pačią priemonę, vėl vykti į TPNC, pateikti įsigijimo dokumentus, prašymą, kad grąžintų sumokėtos sumos dalį. Laukti, kol grąžins. Vienišiems, kaime gyvenantiems žmonėms priemonių įsigijimas tapo dar sudėtingesnis. 

Pastaraisiais metais Lietuvoje vis labiau jaučiamas tiflopedagogų trūkumas. Seni šios srities specialistai išeina užtarnauto poilsio, nauji – nerengiami. Šiais metais po ilgos pertraukos, atrodo, bus pagaliau surinkta ir tęstines studijas Šiaulių universitete pradės nauja būsimų tiflopedagogų grupė. "Tiflopedagogai ne tik atlieka konkretų darbą, bet ir skleidžia informaciją apie organizaciją, apie akluosius ir jų galimybes", – sako J. Samušienė. Jie yra tartum mūsų ambasadoriai. 

Viena iš tiflopedagogo specialybės nepopuliarumo priežasčių – Lietuvoje aklųjų ir silpnaregių mažėja, būsimiems specialistams niekas negali garantuoti darbo visu etatu. J. Samušienė linkusi abejoti: bent jau Kelmės rajone šios srities specialistui darbo buvo, yra ir bus. Visada atsiras žmonių, kuriems prireiks tiflopedagogo pagalbos. Mokyklose daugėja silpnaregių vaikų, jiems speciali pedagoginė pagalba taip pat bus reikalinga. 

Jau minėjome, kad filialo santykiai su mieste veikiančiomis įvairiomis valstybinėmis įstaigomis yra geri, jo veikla vertinama, į jo nuomonę atsižvelgiama. Kita vertus, socialinio darbuotojo pagalba, buvimas šalia dažnai yra reikalingas net tada, kai, atrodo, kad visai to nereikia. Štai šiais metais vieną vaikiną per darbo biržą pavyko išsiųsti reabilituotis pagal profesinės reabilitacijos programą. 

"Nors su darbo birža nuolat bendraujame, bet vis tiek pats žmogus visų biurokratinių formalumų nebūtų įveikęs, – sako J. Samušienė. – Į biržą reikia vaikščioti tiek, kiek reikia, o reikia ir vienokių dokumentų, ir kitokių. Kai nematantis žmogus pareiškia, kad nori dalyvauti profesinės reabilitacijos programoje, tai arba į jį žiūrima įtartinai, kad kažką apgaudinėja, apsimeta blogai matančiu, arba, priešingai, manoma, kad nieko negali – tai kaip jis tada dirbs? O jeigu jau pats vienas atėjai, tai tikriausiai pats gali ir perskaityti, ir užpildyti reikalingus popierius." 

Anot filialo vadovės, socialinio darbuotojo dalyvavimas tokiais atvejais itin pageidautinas. Jis yra tartum neįgalaus žmogaus socialinis advokatas, galintis objektyviai paaiškinti, kas, kaip ir kodėl. Net jeigu vėliau ir nepavyksta susirasti darbo, žmonės iš reabilitacijos programų grįžta savarankiškesni, įgyja daugiau pasitikėjimo savimi. 

Aptarę probleminius filialo veiklos reikalus grįžtame prie kasdieninės jo veiklos. Filialo vadovė džiaugiasi informacinių technologijų (IT) proveržiu rajonuose, ypač po LASS vykdyto projekto "Neregys kelyje į darbo rinką". Tuomet buvo paruošta grupė socialinių darbuotojų ir IT entuziastų, galinčių konsultuoti akluosius rajonuose, pamokyti dirbti su ekrano skaitymo programomis ar liečiamaisiais telefonais. Projekto metu atsirado toks konsultantas ir Kelmėje. Kai kurie žmonės jau siunčiasi garsines knygas iš virtualios "Elvis" bibliotekos. Vieni tai daro patys, kitiems padeda atsiųsti filialo darbuotoja. Kaip ten bebūtų, naujosios technologijos mažina nuotolius, atstumus, suteikia daugiau laisvės. Informacinės technolgijos į aklųjų gyvenimą ateina ir kitais keliais. Suprantama, vyresnio amžiaus žmonės šiomis technologijomis niekada nesinaudos taip, kaip jomis naudojasi jaunimas, tačiau šio projekto metu parengti IT konsultantai keičia net jų gyvenimą. 


[Komentarai] | [Turinys] | [Mūsų tinklapis]