NAUJI LEIDINIAI

Andrius VAINORAS

LEIDINYS TĖVAMS IR MOKYTOJAMS

Kamala su mama Suma ir tėčiu Anilu gyvena nedideliame Pietų Indijos kaimelyje. Kai mergaitė dar buvo visai maža, tėvai pastebėjo, kad ji niekada netiesia rankų, kai jai duodami žaislai. Supratę, kad kažkas negerai, jie nuvežė dukterį pas gydytoją į gretimą miestelį. Gydytojas pasakė, kad Kamala beveik nemato. Ji tegalėjo įžiūrėti judesius ir skirti šviesą nuo tamsos. "Jos rega niekada nepagerės", - nuliūdino gydytojas. Labai susikrimtę Suma su Anilu grįžo namo. "Kodėl taip yra? - mąstė Suma. - Juk ji toks mielas vaikas." 

Po vizito pas gydytoją Suma dar ilgai liūdėjo. Abu su Anilu Kamala rūpinosi, kiek tik galėjo. Kadangi Anilas neuždirbdavo tiek, kad galėtų išmaitinti šeimą, Suma su dviem vyresnėmis dukterimis siūdavo drabužius ir nešdavo juos parduoti į turgų. Visi šeimos nariai dirbo, o laiko pažaisti su Kamala jiems nelikdavo, todėl mergaitė beveik visą dieną tyliai pratūnodavo kampe. Pastebėjusi, kad Kamala mažai juda ir jos beveik negirdėti, Suma kartais sunerimdavo, tačiau kartu būdavo patenkinta, jog mergaitei patinka būti šalia jų. Kai suėjo treji, Kamala temokėjo pasakyti vos kelis žodžius. Atrodė, kad mergaitė beveik visą laiką yra pasinėrusi į savo vidinį pasaulį. Kartais ji labai keistai elgdavosi: pavyzdžiui, pirštais spaudydavo akis arba mosikuodavo rankomis. Ji nemokėjo pati nei valgyti, nei apsirengti. Suma, visa tai atlikdama už ją, užtrukdavo trumpiau. Priešingai nei kiti jos amžiaus vaikai, Kamala nežaidė. Be to, ji neišmoko pasirūpinti savimi, o jos rankos ir kojos nestiprėjo. Tuo metu, kai kiti jos amžiaus vaikai mokėsi stovėti ir vaikščioti, Kamalos kojos buvo per silpnos - jos negalėjo išlaikyti kūno svorio. Kai mergaitė kiek paaugo, tėvai ją ėmė vežioti į mokyklą. Bet ten jai buvo baisu: visą laiką, kol nepradėjo lankyti mokyklos, ji praleisdavo namie. Kamala klasėje tik sėdėdavo ir verkdavo. Jei mokytoja ko nors paklausdavo, ji neatsakydavo. 

Rani yra maža akla mergaitė, gimusi kitame Indijos kaime. Kai jos tėvai Jeevanas ir Aruna sužinojo, kad jiems gimė aklas kūdikis, Rani močiutė Baka pasakė: "Turime stengtis, kiek galėdami, kad šis vaikas visko išmoktų. Pažiūrėkite į mane. Aš apakau prieš penkerius metus, bet vis tiek sugebu padaryti daugumą darbų, kuriuos darydavau anksčiau. Juk ir dabar iš šulinio parnešu vandens, pamelžiu ožkas." "Bet tuos darbus dirbti tu išmokai dar prieš apakdama, - suabejojo Jeevanas. - Kaip to gali išmokti vaikas, kuris aklas nuo pat gimimo?" "Tai mes turime padėti jai išmokti, - atsakė Baka. - Kaip aš visko išmokau girdėdama ir liesdama, taip to turi išmokti ir Rani. Galiu išmokyti Rani viską daryti pačią, nes žinau, ką reiškia gyventi nematant." 

Jeevanas, Aruna ir Baka neturėjo tiek daug laiko, kad galėtų su Rani užsiimti specialia veikla. Iki pat vėlyvo vakaro jie užsibūdavo nedidelėje šeimai priklausančioje parduotuvėje. Tačiau suaugusieji visus savo darbus darydavo kartu su mergaite, pavyzdžiui, visi drauge eidavo į turgų. Vaikas išmokdavo naujų dalykų. Paprasti kasdieniniai darbai aklai mergaitei buvo labai naudingi. Kai Rani pradėjo lankyti mokyklą, klasės draugai kasdien ateidavo jos pasiimti iš namų. Matydami keliu einantį vaikų būrelį, kaimo gyventojai sunkiai atskirdavo, kuris vaikas yra aklas. 

* * * 

Tai tik kelios istorijos iš praėjusių metų pabaigoje Lietuvos aklųjų bibliotekos iš anglų kalbos išverstos ir lietuviškai išleistos knygos "Pagalba akliems vaikams". Angliškai knygą išleido JAV veikiantis fondas "The Hesperian Foundation", teksto autorės: Sandy Niemann ir Namita Jacob, Iliustravo Heidi Broner, į lietuvių kalbą išvertė Audronė Gendvilienė. Leidinyje aptariama šeimos ir visuomenės pagalba regėjimo negalią turintiems vaikams. Knyga skirta įvairiose šalyse ir įvairiose kultūrose gyvenantiems tėvams, mokytojams, globėjams, auginantiems ar mokantiems regėjimo negalios vaikus. Vienas išskirtinių knygos bruožų - joje dažniausiai remiamasi ne Vakarų civilizacijos laukui priklausančių šalių - Bangladešas, Filipinai, Indija, Nepalas, Tailandas - pavyzdžiais bei patirtimi. Iš dalies tai gali sudaryti įspūdį, kad vakariečiams ši patirtis nėra labai aktuali, nes daugelį besivystančioms šalims būdingų problemų esame jau išsprendę, tačiau šitaip manyti kažin ar būtų labai išmintinga. Lietuva - ne Indija ar Pietų Afrikos Respublika: čia jau seniai neapankama dėl užkrečiamų ligų, maisto trūkumo ar visiško nesupratimo, kas yra higiena ir kodėl jos reikia laikytis. Kita vertus, vos ne kiekvienas mūsų tiflopedagogas galėtų papasakoti savąją "Kamalos" ar "Rani" versiją. Knygoje aptariamas bendruomenės vaidmuo sprendžiant aklų vaikų šeimoms, o vėliau - ir jiems patiems kylančias problemas. Skirtingose kultūrose tasai vaidmuo labai nevienodas, priklauso nuo tradicijų, gyvenimo būdo, ekonominės sanklodos, bet visur aklus vaikus auginančioms šeimoms reikia vienokio ar kitokio bendruomenės supratimo, palaikymo ir pagalbos. Leidinyje esama ir gana netikėtų įžvalgų. Antai autorės pastebi, kad daugelyje leidinių, kuriuose rašoma apie aklus vaikus, kalbama taip, tarsi akli būtų tik berniukai, nes visiems vaikams taikomas įvardis "jis". Taip yra todėl, kad daugelio visuomenių supratimu vyrai vis dar yra vertingesni nei moterys, berniukai - svarbiau nei mergaitės. Kalbant apie vaikus, labai dažnai mergaitės ne tik neminimos, joms skiriama mažiau dėmesio, jomis mažiau rūpinamasi. Besivystančiose šalyse jos gali gauti mažiau maisto, mažiau dėmesio skiriama jų sveikatos priežiūrai. Suprantama, joks save gerbiantis vakarietis neims tvirtinti, kad vyrai yra pranašesni už moteris vien todėl, kad jie yra vyrai, tačiau apie negalią turinčias mergaites ar moteris vis dar kalbame ir rašome mažiau negu apie vyrus ar tiesiog - "neįgaliuosius". Knygoje aptariama dar viena - panašioje literatūroje itin retai aptariama - aklų vaikų seksualinio išnaudojimo tema. Aprašomi požymiai, leidžiantys suprasti, kad vaikas patyrė tokį išnaudojimą. 

Iš dalies galima sutikti su Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro tiflopedagogais, knygos recenzijoje pastebinčiais, kad mūsų šalies situacija yra kitokia nei ekonomiškai silpnų šalių. Pagrindinės aklumo priežastys Lietuvoje - paveldimos akių ligos, akių traumos, veiksniai, susiję su neišnešiotų kūdikių priešlaikiniu gimimu. Knygoje įvardijamos aklumo priežastys - nevisavertė mityba, tankiai apgyvendintos teritorijos, skurdas, užkratus nešiojantys vabzdžiai, higienos stoka - ir ekonomiškai silpnose šalyse taikomi prevencijos būdai. Antra vertus, turime pripažinti - daugelio mokslinių konferencijų ir vėliau jų pagrindu išleistų leidinių principas panašus: lektorius skaito pranešimą ar rašo straipsnį remdamasis savo ar savo įstaigos, regiono, šalies patirtimi, o kiek ją taikome sau - mūsų kūrybingumo ir profesinės patirties reikalas. 

Knyga "Pagalba akliems vaikams" išleista reginčiųjų raštu, elektroniniu pavidalu ją galima parsisiųsti iš Lietuvos aklųjų bibliotekos tinklapio www.labiblioteka.lt.