TAI ĮDOMU

BRAILIO RAŠTO MAŠINĖLĖS AMERIKOJE

"Perkins Brailler" - tai, ko gero, pati populiariausia mechaninė brailio rašto mašinėlė pasaulyje. Ji Jungtinėse Amerikos Valstijose pasirodė 1951 metais. Dėl geros kokybės ir patikimumo ji paklausi ir šiandien. Populiari dėl dviejų dalykų: puikios pagaminimo kokybės ir jas gaminančių žmonių idealizmo. Aklųjų spaustuvės "Howe Press" žmonės bei spaustuvės steigėjos - Perkinso aklųjų mokyklos - vadovai suprato, kad mokyklai reikia turėti naujo modelio brailio rašto mašinėlę, todėl penkiolika metų iš eilės finansavo jos projektavimo ir parengimo gamybai darbus, o tos išlaidos buvo nemenkos - daugiau nei pusė "Howe Press" kapitalo. 

Luji Brailio XIX amžiaus trečiajame dešimtmetyje sukurtas raštas buvo tikra revoliucija neregių gyvenime. Tačiau brailio raštą buvo patogu skaityti pirštais, bet rašymas rankomis su lentele ir grifeliu buvo gana lėtas darbas. 

Be brailio rašto, XIX a. antroje pusėje Amerikoje buvo plačiai naudojamasi dar vienu taškiniu - Niujorko raštu. Keletą kartų bandyta kurti mechanines mašinėles, bet nė viena tų mašinėlių nebuvo pakankamai patvari ar ekonomiška, kad naudotojai jas pamėgtų. Tik 1892 m. Ilinojaus aklųjų mokyklos direktorius Frankas H. Hallas sukūrė brailio rašto mašinėlę, kurią palankiai įvertino dauguma ja besinaudojusių žmonių. 

Daugelyje ankstesnių modelių popieriaus lapas būdavo ne užsukamas ant volelio, bet įdedamas į horizontalų rėmelį. Spausdinimo galvutė judėdavo popieriaus paviršiumi. Kituose modeliuose naudoti popieriaus juostelių rulonėliai, tačiau buvo nepatogu tuos rulonėlius laikyti ir skaityti juose parašytą tekstą. F. H. Hallo sukurta mašinėlė buvo tokios pat formos kaip mechaninė reginčiųjų rašomoji mašinėlė, tik su šešiais klavišais. 27,5 cm pločio popieriaus lapas joje buvo sukamas ant volelio. Šis modelis išliko populiarus visą XX a. pirmąją pusę. 

XX a. pradžioje pagal Perkinso aklųjų mokyklos užsakymą gamintos kelių modelių brailio rašto mašinėlės, panašios į F. H. Hallo modelį. Jos turėjo į įprastas rašomąsias mašinėles panašias klaviatūras ir judančias karietėles. Kadangi detales mašinėlėms gamino skirtingi meistrai, leistini detalių nuokrypiai skirdavosi, mašinėlės dažnai gesdavo. Mašinėlių korpusai neretai nuo smūgio suskildavo, nes jie būdavo gaminami iš ketaus. Rašant mašinėlės keldavo didelį triukšmą. Be to, dar ir brangiai kainavo. 

1931 m. Perkinso aklųjų mokyklai pradėjo vadovauti dr. Gabrielis Farrellas. Naujasis direktorius buvo nepatenkintas Perkinso mokyklos brailio mašinėlių kokybe, todėl pasirašė įsakymą nutraukti jų gamybą. Direktorius tikėjo, kad ateis laikas ir Perkinso aklųjų mokykla gamins geras mašinėles. Tam reikalui reikia gero konstruktoriaus. Netrukus toks žmogus atsirado. Tai buvo darbų mokytojas Davidas Abrahamas. 

Davidas Abrahamas (1896-1978) į Ameriką atvyko iš Anglijos, tiksliau, iš Liverpulio. Jis buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis, priklausęs Karališkosioms oro pajėgoms. Po demobilizacijos dirbo šeimai priklausiusioje laiptų turėklų gamybos įmonėje, parengė brėžinius staklėms, šlifuojančioms medinius tašelius. Su šeima jis persikėlė į Jungtines Valstijas, bet prasidėjo didysis ekonomikos nuosmukis. Nors buvo puikios kvalifikacijos specialistas, D. Abrahamas buvo priverstas dirbti bet kokį atsitiktinį darbą. 

1930 m. pradžioje, Abrahamas, triūsdamas prie kelio tiesimo netoli Perkinso aklųjų mokyklos, pastebėjo skelbimą. Kitą dieną užėjo į mokyklą, paprašė darbo - jam pasiūlė medžio darbų mokytojo vietą. D. Abrahamas buvo geras dailidė ir sumanus mechanikas. Savo išradingumu jis sudomino viršininką, o šis mokyklos direktoriui Gabrieliui Farrellui parekomendavo, kad Abrahamas sukurtų naują brailio rašto mašinėlę. Meistras sutiko imtis sunkios užduoties. Jis dirbo laisvu nuo pamokų laiku. Tikrindamas, ar teisingu keliu eina, beveik apsigyveno dirbtuvėse mokyklos rūsyje. Po kelių atsiskyrėliško darbo metų, 1941 m., Abrahamas galop pristatė mašinėlės prototipą aklųjų mokyklos vadovybei. Prototipo dizainas iš esmės nesiskyrė nuo iki šiol gaminamo klasikinio modelio. 

Mašinėle "Perkins Brailler" lengva naudotis. Klavišus spausti taip lengva, kad net vaikai arba silpnų pirštų suaugusieji gali rašyti mašinėle be vargo. Mašinėlė patvari, ją sunku sudaužyti, ji veikia daug tyliau nei kitos panašios mašinėlės. Popierius įdedamas paprastai ir greitai, intervalų nustatymo mechanizmas taip pat veikia sklandžiai, jį lengva įjungti. Kai rašantysis pasiekia popieriaus lapo apačią, mechanizmas neleidžia lapui iškristi. Intervalai tarp eilučių nustatomi taip tiksliai, kad, į mašinėlę įdėjus prieš tai išspausdintą tekstą, į reikiamą langelį galima įspausti trūkstamą tašką tiksliai ten, kur reikia, nesugadinant parašyto darbo. Brailio rašto mašinėlė neturi išsikišančios karietėlės ar kitų dalių, nes spausdinimo galvutė yra korpuso viduje ir juda virš popieriaus. Dėl šių savybių mašinėlė "Perkins Brailler" yra patikima, ja paprasta naudotis, todėl nestebina, kad iki šių dienų rinkoje ji neturi sau lygių. 

Deja, masišką mašinėlių gamybą reikėjo atidėti, nes šalyje visos medžiagos ir gamybos priemonės buvo skirtos karo reikalams. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Perkinso aklųjų mokyklos patikėtiniai nutarė remti tūkstančio brailio rašto mašinėlių gamybą. Tačiau jas pradėti gaminti buvo labai sunku. Viskas užsitęsė. Pirmoji masinės gamybos mašinėlė pasirodė tik po penkerių metų. 

"Howe Press" spaustuvė, įskaitant dirbtuves, kuriose buvo numatyta gaminti mašinėles, buvo įsikūrusi pietinėje Bostono dalyje, ankštose, nepritaikytose patalpose, tolokai nuo Votertauno miesto, kur iki šiol veikia Perkinso aklųjų mokykla. Pirmasis dalykas, kurį reikėjo išspręsti prieš pradedant gaminti mašinėlę, buvo toks - reikėjo perkelti dirbtuves į Perkinso aklųjų mokyklos teritoriją. Tai ir buvo padaryta - paruoštos naujos patalpos, uždarytos senosios dirbtuvės, naujos buvo įrengtos Votertaune. 

Konstruktorius D. Abrahamas dažnai su pasididžiavimu sakydavo, kad mašinėlėje tikslių detalių yra daugiau nei rankiniame laikrodyje. Siekiant detalių gamybos tikslumo dar keleriems metams atsidėjo naujųjų mašinėlių gamybos pradžia. Be to, vis dar buvo sunku gauti reikiamų medžiagų, nes buvo pokaris. Procesą lėtino ir D. Abrahamo perfekcionizmas - jis reikalaudavo, kad būtų išbandyti įvairūs gamybos ir surinkimo būdai, reiškė nepasitenkinimą tol, kol neįsitikindavo suradęs geriausią būdą ir atrinkęs geriausias medžiagas. 

Kai Perkinso aklųjų mokyklos patikėtiniai nutarė pagaminti tūkstantį mašinėlių parduoti, nebuvo jokios garantijos, kad mašinėles žmonės pirks. Daktaro Waterhouse'o, tuometinio "Howe Press" spaustuvės vadovo, uždavinys buvo jas išreklamuoti. 1946-1950 metais jis važinėjo per konferencijas po visą šalį, rodė prototipą - daugiausia mokytojams ir mokiniams. Visi, išbandę mašinėlę, labai gerai ją įvertino, todėl naujųjų mašinėlių gamyba buvo pradėta turint 1500 užsakymų. 

Tačiau vis tiek tai buvo labai rizikingas finansinis sprendimas. Pasak dr. Waterhouse'o, "buvo bent trys dalykai, kuriuos turėjome įveikti. Pirmas - mašinėlės kaina; kol mes nebuvome pagaminę bent kelių mašinėlių, negalėjome būti tikri, kad teisingai apskaičiavome gaminio kainą. Jos paprasčiausiai galėjo būti per brangios. Antras - skirtumas tarp serijinių gaminių ir vadinamųjų "rankų darbo" prototipų: serijiniu būdu gaminamos mašinėlės galėjo būti prastesnės, todėl naudotojai būtų likę nepatenkinti. Trečias - rinkoje per tą laiką galėjo pasirodyti ir kitų gamintojų kokybiškos mašinėlės. Tie dalykai būtų sužlugdę mūsų verslą." 

Kol pirmosios mašinėlės pasiekė vartotojus, "Howe Press" spaustuvė jau buvo išleidusi daugiau kaip pusę savo kapitalo, sukaupto iš dotacijų. Tačiau rizikinga investicija pasiteisino. Nuo tos dienos, kai rinkoje pasirodė nauja brailio rašto mašinėlė, spaustuvė vos spėjo suktis, kad pakankamai greitai patenkintų paklausą. 

Mašinėlė sėkmingai pasiekė ir mūsų laikus. 2008 m. rudenį Perkinso aklųjų mokykla oficialiai pristatė naujos kartos "Perkins Brailler" mašinėlę, sukurtą šiuolaikiškai perprojektavus klasikinę šio tipo mašinėlę. Dizainerių grupei vadovavo generalinis įmonės "Perkins Products" direktorius Davidas Morganas. Darbe jie rėmėsi vartotojų apklausomis ir moksliniais tyrimais, atliktais JAV, Indijoje, Meksikoje, Malavyje ir Pietų Afrikoje. Rašant su naująja mašinėle, reikia mažiau fizinės jėgos, ji lengvesnė, ne tokia triukšminga. Pagrindinės funkcijos ir patvarumas liko tokie patys. Naujos kartos "Perkins Brailler" turi taškų ištrynimo klavišą, popieriaus dėklą korektūrų skaitymui palengvinti, skaitomos vietos atžymą ir integruotą rankeną prietaisui nešti. Naujosios mašinėlės spalvą galima rinktis iš žydros, avietinės ir tamsiai mėlynos spalvos. 

2012 m. visuomenei pristatyta išmanioji brailio rašto mašinėlė "The SMART Brailler". Jos autorius - tas pats Davidas S. Morganas. Mašinėlėje išlaikytas "naujosios kartos brailio rašto mašinėlės" naudojimosi paprastumas. Atsirado rašytinio teksto vertimo į balsą programinė įranga (yra garso sintezatorius ir skaitmeninis vaizdo ekranas). Todėl mašinėle gali naudotis ir aklieji, ir regintieji. Bendrojo lavinimo mokyklų mokytojai ekranėlyje mato tekstą reginčiųjų raštu, kurį brailio raštu rašo akli mokiniai. Rašant brailio raštu, mašinėlė balsu atkartoja, kas rašoma, todėl lengviau ištaisyti klaidas. "The SMART Brailler" galima rašyti daugiau kaip dešimčia kalbų ir brailio abėcėlių, tarp jų yra anglų, arabų, prancūzų, vokiečių, italų, portugalų, lenkų, rusų ir turkų kalbos. 

Šiandien kiekvienas, turintis prieigą prie kompiuterio, gali labai greitai išsispausdinti tekstą brailio raštu, naudodamasis specialia programine įranga ir brailio rašto spausdintuvu. Yra elektroninių brailio rašto užrašinių, jos labai lengvos, patogios nešiotis. Kodėl vis dėlto mechaniniai rašymo brailio raštu prietaisai tokie paklausūs? Atsakymas - pastovumas, patikimumas ir paprastumas. Jungtinėse Amerikos Valstijose dauguma aklų žmonių namuose turi "Perkins Brailler" mašinėlę, kuria naudojasi savo reikmėms, kai reikia kažką užsirašyti. Taigi, nors amerikiečiai naudojasi mechaninėmis mašinėlėmis, jie turi ir šiuolaikiškų prietaisų. Mokykloje už brailio rašto mašinėlę nėra nieko geresnio, todėl neregiai mokiniai jomis naudojasi visame pasaulyje. 

Besivystančiose šalyse brailio rašto mašinėlės yra nepaprastai reikalingos neregiams, kad šie išmoktų rašto, įgytų išsilavinimą, rastų darbą. Mechaninės mašinėlės ypač populiarios ten, kur nėra patikimo elektros energijos šaltinio. Perkinso aklųjų mokykla kartu su Konrado N. Hiltono fondu dovanoja brailio rašto mašinėles sunkiai finansiškai besiverčiančioms mokykloms. Turėdami brailio rašto mašinėles, vaikai išmoksta skaityti ir rašyti brailio raštu, todėl į darbo rinką patenka raštingi, savarankiški nematantys žmonės. Mašinėlės "Perkins Brailler" ne tik padeda kovoti su neraštingumu, bet ir su aklųjų nedarbu Indijoje, Brazilijoje ir Pietų Afrikoje. Ten brailio rašto mašinėlių surinkimas yra tapęs daugelio aklųjų pragyvenimo šaltiniu. Brailio rašto mašinėles šiose šalyse galima įsigyti mažesne kaina, nes jos surinktos vietoje, be to, mašinėlių surinkimas sukuria darbo vietas tiems, kurie kitaip sunkiai rastų darbą. 

Parengė Audronė GENDVILIENĖ